Ieva LIORANČAITĖ
Ponia žiemą vaikšto pasidabinusi žemę šluojančiais kailiniais, dailia skrybėle ir elegantiškomis pirštinaitėmis. Jos aukštakulnių kaukšėjimą išgirsi iš toli, o prabangių kvepalų šleifas nusidrieks per visą gatvę jai praeinant. Vasarą ji vilki elegantišką šilkinę suknelę, o pavydžių praeivių žvilgsnių nepastebi savąsias akis paslėpusi po dideliais saulės akiniais. Ji abejinga, išdidi ir rafinuota. Tikra ledi. O ar gali ponia ne tipenti mažais žingsneliais, o skrieti šaligatviu patogiais lygiapadžiais, dėvėti džinsus ir jaunatvišką savo išvaizdos ansamblį vainikuoti valiūkiškai sušiauštais plaukais? Pasirodo, gali. Būtent toks ponios apibūdinimas labiausiai tiktų choreografei Laurai Saunorienei, prieš savaitę Kaune vykusiuose „Lietuvos ponios 2014“ rinkimuose pelniusiai „Ponios talentas“ nominaciją.
Viena koja ten, kita čia
Iš Šakių miestelio kilusi moteris neslepia, kad į Tauragę ją atviliojo meilė ir aistra šokiams, kurie palaipsniui tapo darbu.
– Septintus metus dirbu ir gyvenu Tauragėje. Šokių mokytoja dirbu nuo septyniolikos metų. Esu diplomuota choreografė, ruošiu įvairių stilistikų šokių kolektyvus. Tris kartus per savaitę tenka važinėti į gimtuosius Šakius, kur taip pat treniruoju šokėjus ir dirbu Šakių kultūros centre. Mano darbas nemonotoniškas, kiekvieną kartą jis reikalauja naujovių, nes tų pačių šokių nešoksi penkerius metus iš eilės. Sulaukiu įvairių pasiūlymų: prisidėti prie kokio renginio organizavimo, vesti vakarėlį, atlikti specialų kūrinį spektaklyje. Bendradarbiauju su Šakių dramos studija, kuriai spektaklių choreografiją statau jau dešimt metų, – nesibaigiančius darbus vieną po kito vardijo moteris.
Konkursas – eilinė avantiūra
Pašnekovė atskleidė, kad pasiūlymo dalyvauti „Lietuvos ponios“ rinkimuose sulaukė iš pažįstamų rato, todėl nieko nelaukdama ir ilgai nesvarsčiusi pasiryžo iššūkiui, susisiekė su renginio organizatoriais ir pranešė jiems apie savo kandidatūrą. Paklausta, kaip į jos norą dalyvauti konkurse sureagavo šeima, moteris tikino, kad tai šeimos narių nenustebino.
– Mano artimieji pripratę, kad esu scenos žmogus, todėl šis konkursas jiems nebuvo didelė naujiena. Išgirdau tik tokį pasvarstymą, kad „dar tau visko mažai, ir taip tavęs visur pilna ir vis tiek tu suspėji“, – juokdamasi artimų žmonių vertinimus įvardijo Laura.
Moteris neslėpė, kad dalyvavimas renginyje pareikalavo ne tik daug jėgų, bet ir laiko. Įtemptas repeticijų grafikas nesuteikė progos atsipūsti.
– Visą kovą Kaune repetavom kiekvieną savaitgalį. Daugeliui atrodo, kad tokio pobūdžio konkursuose užtenka tik gražiai pasivaikščioti, o iš tikrųjų visi šie pasivaikščiojimai jungiami su šokių kompozicijomis, choreografija. Reikia atsiminti, kas kur stovi, kada kaip pasisukti ir kur nueiti. Tiesa, man šis pasiruošimas buvo kiek lengvesnis nei kitoms moterims, kurios gal tik pirmą kartą stovėjo ant scenos, mokėsi šokti. Po repeticijų dalyvės juokaudamos sakydavo, kad tu, Laura, titulą jau turi. Jų pranašystės išsipildė – tapau talentingiausia ponia, – apie renginio detales pasakojo moteris.
Pasak L. Saunorienės, šio konkurso reikalavimai visiškai kitokie nei įprastų gražuolių rinkimų. Kelios būtinos sąlygos, kurios atveria duris į renginį, – dalyvė privalo turėti vaikų, būti įgijusi išsilavinimą ir, savaime aišku, ištekėjusi. Jokie kriterijai netaikomi išvaizdai – ūgio ir svorio proporcijos neturi reikšmės.
Kas toji ponia?
Viso pokalbio metu skambėjęs žodis „ponia“ paskatino pasiteirauti Lauros, kaip šį dabartinį savo statusą, pasibaigus konkursui, vertina ji pati.
– Aš savęs labai poniška nelaikau. Renginyje buvau šiuolaikiška ponia. Nevaikštau vilkėdama kailinių iki žemės, neturiu prabangaus automobilio, vyro verslininko. Man ponia asocijuojasi su elegancija, bet nesakau, kad tokia nesu. Aš – bėganti ponia. Šiais laikais poniškumas reiškia ne sėdėjimą rankeles sudėjus, o veiklumą, tikslų siekimą, išsilavinimą. Renginyje visos dvylika dalyvių buvo būtent tokios. Drįsčiau paneigti mitą, kad tokiuose konkursuose dalyvauja tik tuščios moterys, tarp mūsų tokios nebuvo nė vienos, – užtikrintai dėstė choreografė.
Kalbėdama apie renginį, ji pabrėžė, kad tai ne grožio, o žavesio konkursas. Paklausta, kokia, jos nuomone, yra žavi moteris, Laura nedvejodama atsakė, kad pirmiausiai pasitikinti savimi. Tokia moteris nebijo auditorijos, sugeba pasakyti rišlų sakinį, nusišypsoti. Pasak Lauros, išvaizda – tik sąlyginis dalykas, ją visuomet galima patobulinti.
Akį traukiantis įvaizdis
Iš visų renginio dalyvių Laura išsiskyrė ne tik drąsa ir pasitikėjimu savimi, bet ir neeiline šukuosena. Tarp vienuolikos ilgaplaukių viena šelmiškos išvaizdos trumpaplaukė negali likti nepastebėta.
– Jeigu nenorėčiau dėmesio, neičiau į sceną. Bet aš sulaukiu dėmesio net jo nesiekdama. Eidama gatve ar įeidama į kokią nors patalpą, jaučiu, kaip visų akys krypsta į mane. Visada jaučiu, kai žmogus žiūri į mane ir su pasibaisėjimu, kaip atrodau, bet į tai nereaguoju, stengiuosi elgtis taip, kaip noriu, ir nesivaikau stereotipų. Nebijau ekstravagancijos ir išsiskirti iš pilkos masės, – kalbėjo Laura.
Nuolat besisukdama tarp moterų, kurias moko šokio meno, L. Saunorienė negaili patarimų, kaip išlikti žavioms ir patrauklioms. Pasak pašnekovės, kiekviena moteris, žvelgdama į save veidrodyje, turi savimi džiaugtis. Jos požiūriu, kitų meilė aplanko tik po to, kai pati pradedi mylėti save. Puoselėdama savo išvaizdą Laura viską daro pirmiausiai dėl savęs, o ne dėl didesnių aplinkinių simpatijų.
Apie vertybes, laimę ir svajones
Laura patikino, kad didžiausia jos gyvenimo vertybė yra vaikai. Ji augina dvylikametį sūnų ir ketverių metukų dukrytę. Laimė ją aplanko tada, kai jaučiasi mylima mama, dirba mylimą darbą, yra kažkam reikalinga ir gyvenimui duoda tai, ką gali duoti geriausia.
Energija trykštanti meniškos sielos moteris neslepia, kad turi ne vieną svajonę. Artimiausiuose planuose – tikslas baigti režisūros studijas. Pasak jos, kiekviename gyvenimo etape galima įžvelgti kažką gražaus ir gero, o Lauros nuomone, gyvenimas jai dar tik prasideda.
