Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.
– Nuo kada jūsų gyvenime atsirado poezija? Ar prisimenate pirmąjį savo eilėraštį?
– Vaikystėje labai daug skaičiau – tiesiog gyvenau paraleliniame knygų pasaulyje. Labai mėgau lietuvių kalbą ir literatūrą, rašyti rašinius, tad pirmiau ėmiau rašyti prozą, tik vėliau – poeziją. Vienas iš mano ankstyvosios kūrybos eilėraščių net tapo daina.
– Kaip gimsta eilėraštis? Ar tam reikia kokių nors ypatingų aplinkybių, o galbūt ypatingos nuotaikos?
– Niekuomet nerašau „apie...“. Eilėraštis tiesiog pasibeldžia. Ištinka. Būna, kad ištinka ir nepasibeldęs. Kartais jis prasimuša kaip koks senovinės freskos pigmentas pro seniai uždažytą sieną. Kartais sprogsta kaip nepažįstamo medžio pumpuras – niekuomet neatspėsi, kokios formos lapelis ar žiedas išsiskleis, kokio skonio vaisius subrandins. Ar subrandins?
Rašydama nežinau, kuo baigsis eilėraštis. O nuo ko jis prasideda? Dažniausiai – nuo surezonavimo arba nuo emocinio aido. Nuo katarsio. Kartais tai gali būti žodis, frazė, vaizdas, akimirksnis, emocija, kvapas, nuotaikos atspalvis. Tarsi į vandenį įmestų akmenukų sukelti ratilai – nuraibuliuoja, susiliečia ir dingsta. Tuo metu neužrašai – nebeprišauksi, nebepakartosi antrąkart.
Gyvenimas – tai daugybė neužrašytų eilėraščių, neįvykusių scenarijų, nesutiktų žmonių. Eilėraštis suteikia teisę į tą akimirkos mikro gyvenimą, kelionę mikro visatoje, galimybę pabūti bet kuo, kuo realybėje galbūt ir neišdrįstume.
– Esate išties užimta. Kaip pavyksta rasti laiko kūrybai?
– Laiko kūrybai neieškau – kūryba pati mane susiranda ir priremia prie sienos. Patirti kūrybą man yra aistra, savotiškas laidumas, suskaudėjimams, būtinybė ir šventė viename. Viso to man reikia organiškai.
– Koks eiliavimo stilius jums artimiausias?
– Esu tarsi filtras į mane ir per mane ateinantiems žodžiams, vaizdiniams, frazėms, metaforoms. Vieni prateka pro mane kaip vanduo per audinį, o tai, kas lieka tame poetiniame filtre, ir lemia eilėdaros formą.
Rašydama pirmą žodį niekuomet nežinau, kaip jis vyniosis toliau. Žmogaus gyvenimui būdingi tam tikri ciklai – savo kūryboje pastebiu kažką panašaus. Tam tikrais periodais gali būti „tvarkingi“, rimuoti eilėraščiai, kartais – baltos eilės, aliuzija į haiku ar proza.
– Kaip kilo mintis sudėti eiles į knygą?
– Tikriausiai visi rašantys išgyvena periodą, kai rašo „tik sau“. Vėliau norisi ir su kažkuo pasidalinti. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be kultūros, be kuriančiųjų bendruomenės. Vienas iš tokių unikalių bendravimo stebuklų man buvo susitikimų ir kultūros klubas „Vakarutė“, veikęs beveik 30 metų. Šio klubo ugnimi degiau net 27 metus ir vis dar tebedegu.
Sunku besuskaičiuoti, kiek čia viešėjo įvairiausių svečių: rašytojų, poetų, aktorių, režisierių, bardų, atlikėjų, dailininkų, grafikų, skulptorių, fotografų, keramikų... Daugybė širdis palietusių pažinčių, susitikimų, knygų ir parodų pristatymų, koncertų, naktinių skaitymų, kūrybinių „namų darbų“... Esu dėkinga „Vakarutei“ už per tiek metų išlavintą poetinės ir meno kalbos girdėjimą bei suvokimą, už naujas patirtis ir sutiktus įdomius žmones.
Su „Vakarutės“ klubu esame kviečiami dalintis kūryba ir kituose Lietuvos regionuose, festivaliuose, bibliotekose, klubuose. Buvome labai įvairiapusiški: vieni rašė eiles, kiti pagal jas kūrė dainas. Mano tekstais sukurtos šešios dainos, dvi iš jų prieš dešimtmetį skambėjo „Lietuvos talentuose“ ir radijuje. Įdomus jausmas, kai tinkama melodija sustiprina, dar labiau įprasmina žodžius.
Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą.
Dalyvauju knygų pristatymuose, įvairiuose skaitymuose, „Poezijos pavasariuose“, kituose festivaliuose, kur ir pati dalinuosi savo kūryba. Mano eilės ir proza ne kartą publikuota žurnaluose, vietos spaudoje, keliuose almanachuose, tad kartu su noru kalbėtis, su pasitikėjimu atėjo laikas ir savo knygelei.
– Koks jausmas laikyti rankose savo knygą? Kas padėjo įgyvendinti šį sumanymą? Ar esate patenkinta jos viršeliu, kas jį sukūrė?
– Daugiausiai jaudulio buvo atrenkant kūrybą „įknyginimui“, sudėliojant į skyrius, apipavidalinant. Gėris, kad prie to daug prisidėjo mano bičiulės menininkės Ramunė Vakarė ir Sigita Flaksienė. Ramunei teko knygelės redaktorės, o Sigitai – viršelio dailininkės ir fotografės vaidmuo.
Buvo daug diskusijų ir ieškojimų, „susistovėjimo“ pauzių, net vizijų susapnavimų – jas beliko tik įgyvendinti. Sakyčiau, tai yra atskira kūrybos proceso dalis ir viskas čia lygiai taip pat svarbu: pavadinimai, spalvos, linijos.
Atidavus kūrybą leidyklai apėmė kažkoks atlaidų pojūtis – tarsi gavus išrišimą. Vartant pirmąjį maketą – vėl jaudulio pilnas darbas: ar viskas būtent taip, kaip norisi, ar kur nors neliko kokia įžūli teksto rinkimo ar maketavimo klaidelė.
Atidarius pirmąją, spaustuvės dažais kvepiančią savo knygų dėžę, apima nepatirtas jausmas: tarsi matyti ir liesti savo mintis, patirtis, įgavusias fizinę formą.
– Kiek knygoje eilėraščių, kokie jie? Ką norite jais pasakyti?
– Sakoma, kad blogiausia, ką gali padaryti poetas, yra aiškinti, ką jis norėjo pasakyti savo kūryba. Tai būtų tarsi bandymas trumpai papasakoti, kokie yra viso pasaulio žmonės – jie yra visokie. Vienuose eilėraščiuose mintis pratęsiama per asociacijas, tekstai užkoduoti metaforomis, užrakinti didesnėmis ar mažesnėmis spynelėmis, kitur – tarsi plačiai atverti langai ir durys.
Man kur kas svarbiau, ką išgirs ar įžvelgs mano knygos skaitytojas, kokius raktus pasirinks, kokias prasmes pagal savo patirtis atrakins. Ar suras naujas? Kokias vertes tam suteiks? Ar stabtelės apmąstymams? Ar atpažins save – dabartinį ar vakarykštį? Kaip jį tai palies?
Eilėraščių ilgis svyruoja nuo 3 eilučių iki 6 lapų, tad jų vertės vienetais neskaičiuoju.
– Knygų mugėje knyga pristatyta vasario 25 d. O kada Tauragėje?
– Mano knygos leidėjas, kritikas, literatūrologas dr. Vilius Gužauskis pakvietė vasario 25 d. dalyvauti 23-iojoje Vilniaus knygų mugėje, vykusioje Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, „Homo liber“ leidyklos stende. Planuoju pristatymą ir Tauragėje.
Labai džiaugiuosi, kad jame planuoja dalyvauti aktorė Virginija Kochanskytė, režisierė Genovaitė Urmonaitė, knygelės viršelio dailininkė Sigita Flaksienė, redaktorė Ramunė Palekaitė, be abejonės, – ir „Vakarutės“ klubo siela Virginija Norkevičiūtė, poetė Renata Karvelis, mano draugai ir bičiuliai, kiti menininkai. Laukia keletas iššūkių – rasti tinkamą erdvę, suderinti visiems tinkamą datą ir vaidmenis. Kol kas apie tai palieku lengvą intrigą.
– Žinau, kad rašote ne tik eiles. Ar daug kūrinių dar guli stalčiuose?
– Kaip jau minėjau, kūryba mane ištinka – ir kartais tai įvyksta netikėčiausiose vietose: pokalbio, susirinkimo ar susitikimo metu, vairuojant, pietaujant, vidury miesto ar nubudus naktį. Nuo to priklauso, kaip ir kokiu būdu tai bus (ar nebus) užrašyta. Užrašų knygelė (taip taip – tikra, popierinė užrašų knygelė) ar popieriaus lapas yra idealiausia priemonė „nepamesti“ atėjusio eilėraščio. Pasitaiko, kad po ranka būna tik vienkartinė nosinė, servetėlė, parduotuvės čekis ar kokia reklaminė skrajutė, todėl kartais ir pati šypsausi, kišenėje drauge su eilėraščiu rasdama ir papildomų būties reliktų.
Dažnai tie eilėraščiai nebūna tvarkingai suguldyti stalčiuose kaip kokie darželinukai lovelėse pietų miego metu. Būna, kad pati perskaitau ant lapo skiautės rastą eilėraštį, užrašytą mano rašysena, ir net nustembu – rimtai čia aš parašiau? Kada?! Juos netikėtai randu savo rankinėse, kišenėse, automobilyje, paliktų skaitytose knygose ar atsitiktinai nuklydusių į ne tą bylą kompiuteryje. Juokauju, kad turbūt taip galėčiau surinkti ir antrąją knygelę, kuriai tiktų pavadinimas „Netyčiniai“.
– Ir tradiciškai – apie ateities planus. Galbūt juose ir romanas ar koks kitas prozos kūrinys?
– Niekada negali žinoti, kur nuves gyvenimo linijos. Regis, turiu visko tiek, kad noriu dalintis, tačiau būna, kad žmogus planuoja dešimtmečius į ateitį, o Dievas tuo tarpu juokiasi.
Niekada nesakau „niekada“ – taip gyventi įdomiau.
