Pirmąją knygą išleidusi Daiva Genienė: „Eilėraštis tiesiog pasibeldžia“
Įkelta:
2023-03-05
Nuotrauka
nuotrauka
Nuotraukos autorius:
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
,
Nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio archyvo nuotrauka
,
Nuotrauka
nuotrauka
Nuotraukos autorius:
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
,
Nuotrauka
nuotrauka
Nuotraukos autorius:
Daivos Genienės asmeninio archyvo nuotrauka

Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  

– Nuo kada jūsų gyvenime atsirado poezija? Ar prisimenate pirmąjį savo eilėraštį? 

– Vaikystėje labai daug skaičiau – tiesiog gyvenau paraleliniame knygų pasaulyje. Labai mėgau lietuvių kalbą ir literatūrą, rašyti rašinius, tad pirmiau ėmiau rašyti prozą, tik vėliau – poeziją. Vienas iš mano ankstyvosios kūrybos eilėraščių net tapo daina.

– Kaip gimsta eilėraštis? Ar tam reikia kokių nors ypatingų aplinkybių, o galbūt ypatingos nuotaikos? 

– Niekuomet nerašau „apie...“. Eilėraštis tiesiog pasibeldžia. Ištinka. Būna, kad ištinka ir nepasibeldęs. Kartais jis prasimuša kaip koks senovinės freskos pigmentas pro seniai uždažytą sieną. Kartais sprogsta kaip nepažįstamo medžio pumpuras – niekuomet neatspėsi, kokios formos lapelis ar žiedas išsiskleis, kokio skonio vaisius subrandins. Ar subrandins?

Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio archyvo nuotrauka

Rašydama nežinau, kuo baigsis eilėraštis. O nuo ko jis prasideda? Dažniausiai – nuo surezonavimo arba nuo emocinio aido. Nuo katarsio. Kartais tai gali būti žodis, frazė, vaizdas, akimirksnis, emocija, kvapas, nuotaikos atspalvis. Tarsi į vandenį įmestų akmenukų sukelti ratilai – nuraibuliuoja, susiliečia ir dingsta. Tuo metu neužrašai – nebeprišauksi, nebepakartosi antrąkart. 

Gyvenimas – tai daugybė neužrašytų eilėraščių, neįvykusių scenarijų, nesutiktų žmonių. Eilėraštis suteikia teisę į tą akimirkos mikro gyvenimą, kelionę mikro visatoje, galimybę pabūti bet kuo, kuo realybėje galbūt ir neišdrįstume. 

– Esate išties užimta. Kaip pavyksta rasti laiko kūrybai?  

– Laiko kūrybai neieškau – kūryba pati mane susiranda ir priremia prie sienos. Patirti kūrybą man yra aistra, savotiškas laidumas, suskaudėjimams, būtinybė ir šventė viename. Viso to man reikia organiškai.

– Koks eiliavimo stilius jums artimiausias? 

– Esu tarsi filtras į mane ir per mane ateinantiems žodžiams, vaizdiniams, frazėms, metaforoms. Vieni prateka pro mane kaip vanduo per audinį, o tai, kas lieka tame poetiniame filtre, ir lemia eilėdaros formą. 

Rašydama pirmą žodį niekuomet nežinau, kaip jis vyniosis toliau. Žmogaus gyvenimui būdingi tam tikri ciklai – savo kūryboje pastebiu kažką panašaus. Tam tikrais periodais gali būti „tvarkingi“, rimuoti eilėraščiai, kartais – baltos eilės, aliuzija į haiku ar proza.    

– Kaip kilo mintis sudėti eiles į knygą? 

– Tikriausiai visi rašantys išgyvena periodą, kai rašo „tik sau“. Vėliau norisi ir su kažkuo pasidalinti. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be kultūros, be kuriančiųjų bendruomenės. Vienas iš tokių unikalių bendravimo stebuklų man buvo susitikimų ir kultūros klubas „Vakarutė“, veikęs beveik 30 metų. Šio klubo ugnimi degiau net 27 metus ir vis dar tebedegu. 

Sunku besuskaičiuoti, kiek čia viešėjo įvairiausių svečių: rašytojų, poetų, aktorių, režisierių, bardų, atlikėjų, dailininkų, grafikų, skulptorių, fotografų, keramikų... Daugybė širdis palietusių pažinčių, susitikimų, knygų ir parodų pristatymų, koncertų, naktinių skaitymų, kūrybinių „namų darbų“... Esu dėkinga „Vakarutei“ už per tiek metų išlavintą poetinės ir meno kalbos girdėjimą bei suvokimą, už naujas patirtis ir sutiktus įdomius žmones.

Su „Vakarutės“ klubu esame kviečiami dalintis kūryba ir kituose Lietuvos regionuose, festivaliuose, bibliotekose, klubuose. Buvome labai įvairiapusiški: vieni rašė eiles, kiti pagal jas kūrė dainas. Mano tekstais sukurtos šešios dainos, dvi iš jų prieš dešimtmetį skambėjo „Lietuvos talentuose“ ir radijuje. Įdomus jausmas, kai tinkama melodija sustiprina, dar labiau įprasmina žodžius.

Nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio archyvo nuotrauka

Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą.  

Dalyvauju knygų pristatymuose, įvairiuose skaitymuose, „Poezijos pavasariuose“, kituose festivaliuose, kur ir pati dalinuosi savo kūryba. Mano eilės ir proza ne kartą publikuota žurnaluose, vietos spaudoje, keliuose almanachuose, tad kartu su noru kalbėtis, su pasitikėjimu atėjo laikas ir savo knygelei.

– Koks jausmas laikyti rankose savo knygą? Kas padėjo įgyvendinti šį sumanymą? Ar esate patenkinta jos viršeliu, kas jį sukūrė?

– Daugiausiai jaudulio buvo atrenkant kūrybą „įknyginimui“, sudėliojant į skyrius, apipavidalinant. Gėris, kad prie to daug prisidėjo mano bičiulės menininkės Ramunė Vakarė ir Sigita Flaksienė. Ramunei teko knygelės redaktorės, o Sigitai – viršelio dailininkės ir fotografės vaidmuo. 

Buvo daug diskusijų ir ieškojimų, „susistovėjimo“ pauzių, net vizijų susapnavimų – jas beliko tik įgyvendinti. Sakyčiau, tai yra atskira kūrybos proceso dalis ir viskas čia lygiai taip pat svarbu: pavadinimai, spalvos, linijos.

Atidavus kūrybą leidyklai apėmė kažkoks atlaidų pojūtis – tarsi gavus išrišimą. Vartant pirmąjį maketą – vėl jaudulio pilnas darbas: ar viskas būtent taip, kaip norisi, ar kur nors neliko kokia įžūli teksto rinkimo ar maketavimo klaidelė.

Atidarius pirmąją, spaustuvės dažais kvepiančią savo knygų dėžę, apima nepatirtas jausmas: tarsi matyti ir liesti savo mintis, patirtis, įgavusias fizinę formą.  

– Kiek knygoje eilėraščių, kokie jie? Ką norite jais pasakyti?

– Sakoma, kad blogiausia, ką gali padaryti poetas, yra aiškinti, ką jis norėjo pasakyti savo kūryba. Tai būtų tarsi bandymas trumpai papasakoti, kokie yra viso pasaulio žmonės – jie yra visokie. Vienuose eilėraščiuose mintis pratęsiama per asociacijas, tekstai užkoduoti metaforomis, užrakinti didesnėmis ar mažesnėmis spynelėmis, kitur – tarsi plačiai atverti langai ir durys.

Man kur kas svarbiau, ką išgirs ar įžvelgs mano knygos skaitytojas, kokius raktus pasirinks, kokias prasmes pagal savo patirtis  atrakins. Ar suras naujas? Kokias vertes tam suteiks? Ar stabtelės apmąstymams? Ar atpažins save – dabartinį ar vakarykštį? Kaip jį tai palies?

Eilėraščių ilgis svyruoja nuo 3 eilučių iki 6 lapų, tad jų vertės vienetais neskaičiuoju.  

– Knygų mugėje knyga pristatyta vasario 25 d. O kada Tauragėje?

– Mano knygos leidėjas, kritikas, literatūrologas dr. Vilius Gužauskis pakvietė vasario 25 d. dalyvauti 23-iojoje Vilniaus knygų mugėje, vykusioje Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, „Homo liber“ leidyklos stende. Planuoju pristatymą ir Tauragėje. 

Labai džiaugiuosi, kad jame planuoja dalyvauti aktorė Virginija Kochanskytė, režisierė Genovaitė Urmonaitė, knygelės viršelio dailininkė Sigita Flaksienė, redaktorė Ramunė Palekaitė, be abejonės, – ir „Vakarutės“ klubo siela Virginija Norkevičiūtė, poetė Renata Karvelis, mano draugai ir bičiuliai, kiti menininkai. Laukia keletas iššūkių – rasti tinkamą erdvę, suderinti visiems tinkamą datą ir vaidmenis. Kol kas apie tai palieku lengvą intrigą.    

– Žinau, kad rašote ne tik eiles. Ar daug kūrinių dar guli stalčiuose? 

– Kaip jau minėjau, kūryba mane ištinka – ir kartais tai įvyksta netikėčiausiose vietose: pokalbio, susirinkimo ar susitikimo metu, vairuojant, pietaujant, vidury miesto ar nubudus naktį. Nuo to priklauso, kaip ir kokiu būdu tai bus (ar nebus) užrašyta. Užrašų knygelė (taip taip – tikra, popierinė užrašų knygelė) ar popieriaus lapas yra idealiausia priemonė „nepamesti“ atėjusio eilėraščio. Pasitaiko, kad po ranka būna tik vienkartinė nosinė, servetėlė, parduotuvės čekis ar kokia reklaminė skrajutė, todėl kartais ir pati šypsausi, kišenėje drauge su eilėraščiu rasdama ir papildomų būties reliktų.

Dažnai tie eilėraščiai nebūna tvarkingai suguldyti stalčiuose kaip kokie darželinukai lovelėse pietų miego metu. Būna, kad pati perskaitau ant lapo skiautės rastą eilėraštį, užrašytą mano rašysena, ir net nustembu – rimtai čia aš parašiau? Kada?! Juos netikėtai randu savo rankinėse, kišenėse, automobilyje, paliktų skaitytose knygose ar atsitiktinai nuklydusių į ne tą bylą kompiuteryje. Juokauju, kad turbūt taip galėčiau surinkti ir antrąją knygelę, kuriai tiktų pavadinimas „Netyčiniai“.

– Ir tradiciškai – apie ateities planus. Galbūt juose ir romanas ar koks kitas prozos kūrinys?  

– Niekada negali žinoti, kur nuves gyvenimo linijos. Regis, turiu visko tiek, kad noriu dalintis, tačiau būna, kad žmogus planuoja dešimtmečius į ateitį, o Dievas tuo tarpu juokiasi. 

Niekada nesakau „niekada“ – taip gyventi įdomiau.

 

Nuotrauka
margis
Valdo Latožos nuotraukos
Įkelta:
2024-03-04
Tokios žinios, ko gero, laukė ne viena tauragiškių šeima, auginanti mažamečius. Po kelerių metų pertraukos, sunkios ligos ir ilgo gydymo į darbą sugrįžta gydytojas Eugenijus Margis.
Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.
Nuotrauka
skurvydas
Juozo Petkevičiaus nuotrauka 
Įkelta:
2023-02-16
Šiemet Tauragei tapus Lietuvos kultūros sostine, kurios koncepcija – penki keliai, vieno jų – Praeities kelio – ambasadoriumi tapo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ restauratorius Audronis Skurvydas, apie savo darbą kalbantis su tokiu entuziazmu, kad juo nesunku užsikrėsti. Jo dirbtuvėse akys laksto nuo daikto prie daikto, o rankos pačios kyla viską paliesti. Praeities kelias, pasak jo, simbolizuoja mūsų patriotiškumą, meilę Tėvynei, pagarbą istorijai, tradicijų ir etnokultūros puoselėjimą ir pasididžiavimą savo kraštu.