Asmenybės

Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.

Pomėgis atgimė per karantiną

Nors Justina miesto vaikas – gimusi ir augusi Tauragėje, ištekėjusi apsigyveno Paegluonio kaime, netoli Batakių. 

Paklausta, galbūt potraukis prie meno – iš šeimos, Justina pasakoja, kad jos senelis buvo dažytojas, pats kurdavo trafaretus, be to, gražiai piešdavo. Senelio sesuo labai gražiai siuvinėdavo – sukurdavo didžiausius paveikslus. Tėtis daug metų pynė krepšelius, na, o mama, pasak jos, visada buvo „prie meno“, labai mėgsta gėlės, kuria alpinariumus. 

– O aš piešiu nuo mažų dienų, nors jokių piešimo būrelių nelankiau, – pasakoja Justina. – Dar chore dainavau, buvau ir solistė.

Nuotrauka

Justinos Šemeklienės feisbuko paskyros nuotrauka

Baigusi mokyklą ji įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą, ten įgijo dvi specialybes – interjero dizaino ir floristikos dekoravimo. Tiesa, darbo pagal specialybę tada negavo, tad liko ūkininkauti su vyru, paskui gimė vaikai, tad dirbti pagal specialybę taip ir neteko. Ir tapybą buvo apleidusi. Paauginusi vaikus ir rasdama vis daugiau laiko sau ji nutarė grįžti prie kūrybos.  

– O aš piešiu nuo mažų dienų, nors jokių piešimo būrelių nelankiau, – pasakoja Justina. – Dar chore dainavau, buvau ir solistė.

– Prie tapybos grįžau po 18 metų, karantino metu,– pasakoja ji. – Sūnui padėdavau pasiruošti konkursams, dukra vis prašo padėti ką nors nupiešti, tai ir pačiai atgijo noras kurti. Ir tėvai skatino – sakė: „Justina, kodėl tu apleidai savo darbus? Juk turi talentą“. Tai įkvėpė mane vėl paimti į rankas teptuką...

Justina prisipažįsta  – labai norėtų baigti dailės mokytojų kursus, kad galėtų mokyti kitus, galbūt turėti piešimo ar floristikos būrelį. 

Kai kiekvienas žiedas – ranka pasiekiamas

Būdama studentė Justina labai mėgo grafiką – jai patiko dirbti su tušu ir pieštuku. O dabar, gyvenant vienkiemyje, kai gamta – miškas, pievos ir laukai – visai šalia, augalai, kiekvienas gėlės žiedas ranka paliečiami, kilo noras atskleisti gamtos grožį tapant ant drobės aliejiniais arba akriliniais dažais. 

– Parsineši kokį nors augalą, iš pradžių pasidarai foną, paskui tą augalą stengiesi atvaizduoti, – kaip gimsta paveikslai, pasakoja ji. 

Nuotrauka

Justinos Šemeklienės feisbuko paskyros nuotrauka

Tačiau dauguma paveikslų gimsta tiesiog „iš galvos“: kol nėra fono, ji nežino, ką tapys – fonas tarsi pats pasiprašo, kokio piešinio jam reikia. O atsitinka ir taip, kad fonas išeina toks gražus, kad piešinio nebereikia... Tad ji iš pradžių prisiruošia daug fonų, dauguma jų – reljefiniai, tad džiūsta ilgai. O tada, sumaniusi, ką nori nupiešti, išsirenka tinkamą foną.  

Menu „užkrečia“ ir vaikus

Šemekliai ūkininkauja, laiko nemažai gyvulių. Nors gyventi kaime nelengva – darbai veja darbus, moteris prisipažįsta čia atradusi save  – buvimas gamtoje jai suteikia sielos ramybę. 

– Laiko kūrybai nelabai lieka, – pripažįsta ji, – tačiau kai nori, randi – kol vaikai miega, kol pietūs verda... Aš jo „nuvagiu“ nuo miego, poilsio... 

Nuotrauka

Justinos Šemeklienės feisbuko paskyros nuotrauka

Šemeklių vaikai – dvylikametis Eimantas ir šešerių Meda – nuo mažens linksta prie meno – abu piešia, lipdo. Mama neslepia pasididžiavimo – vaikai ne tik piešia, šoka, dainuoja, bet ir dalyvauja įvairiuose konkursuose. Štai ir Skaudvilės kultūros namuose Vasario 16-osios proga surengtoje mamos tapybos darbų parodoje puikavosi Eimanto lipdiniai iš modelino, Medos piešiniai ir netgi tėčio Tomo medžio drožiniai.

Kiekviena paroda – vis turtingesnė

Pirmieji Justinos darbus pamatė batakiškiai – trylika jos paveikslų puikavosi užpernai per Onines surengtoje parodoje, pavadintoje „Žiedų alėja“. 

Plėtojantis kūrybai ir tobulėjant jos darbus pastebėjo Šakių rajono Sintautų bendruomenė. Ten surengtoje parodoje „Sustok akimirkai“ dalyvavo 21 Justinos paveikslas.

Vėliau – dar viena paroda, surengta per knygos pristatymą, – joje buvo eksponuojami 35 darbai.

Praėjusią vasarą per Šv. Onos atlaidus Batakiai vėl gėrėjosi Justinos darbais. Ilgai svarsčiusi, koks pavadinimas labiausiai apibūdintų šįkart spalvingesnius ir ryškesnius jos kūrinius, J. Šemeklienė nusprendė pavadinti ją „Gamtos spalvos“. Ta pati paroda Vasario 16-osios proga buvo eksponuojama ir Skaudvilės kultūros namuose. 

– Esu be galo dėkinga Skaudvilės kultūrinio darbo organizatorei Rasai Bartkuvienei, Batakių kultūrinio darbo organizatorei Daliai Juščienei už palaikymą, paskatinimą dalyvauti ir pagalbą ruošiantis parodai, – teigia J. Šemeklienė.

Justiną džiugina ir ateities planai – rudenį numatyta jos darbų parodą surengti Šilalėje, bus paroda ir Eidintuose, o kažkada vėliau – ir Tauragėje.