Lidija prisimena tik smagias savo darbo akimirkas
Lidija (antroje eilėje, dešinėje) su kurso daraugais
Lidija studijų metais
Lidija gimtajame kaime
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę.
Pamilo lietuvį
Lidija Šeputis gimė ir augo Surske, Rusijoje. Baigusi Kuznecko medicinos mokyklą dirbo ligoninės vidaus ligų skyriuje. Netoli ligoninės buvo statomi kariniai objektai, buvo daug kareivių. Vienas jų, Algimantas Šeputis, ir tapo jos vyru.
– Algimantas gulėjo ligoninėje, jam buvo labai sunkus plaučių uždegimas. Ligoninėje dirbo gydytoja Medvedeva, pamenu, ji prieš budėjimą man sakė: „Lidija, šitas vyras – sunkus ligonis, peniciliną jam būtina leisti kas 3 valandas“, – prisimena Lidija. – Gydytoja žinojo, kad seselės, nenorėdamos trikdyti ligonių miego, kartais vaistų nesuleisdavo. O aš vis įeidavau į palatą, įsijungdavau šviesą, prieidavau prie ligonio ir suleisdavau vaistus net nepažadindama. Jau beveik pasveikęs jis vis mane pakalbindavo, kai ateidavau į naktinį budėjimą. Net ir pasveikęs vis ateidavo į ligoninę. Pradėjome draugauti, o 1977 metų gruodžio 17-ąją susituokėme ir iškart išvažiavome į Lietuvą, į vyro gimtinę, – pasakojo moteris.
Į Lietuvą sutuoktiniai atvyko tarpušvenčiu – po Šv. Kalėdų, prieš Naujuosius metus.
– Atvažiavusi į Žygaičius nustebau – upelis išėjęs iš krantų, vanduo visur, o ten, iš kur aš atvykau, buvo labai šalta, daug sniego, – pirmuosius įspūdžius prisimena Lidija.
Moteris prisipažįsta – iš pradžių buvo tikrai sunku dėl kalbos barjero, tad visur ji eidavo su vyru. Tiesa, vyresni žmonės puikiai susikalbėdavo ir rusiškai.
Kodėl nusprendė tapti sesele?
Lidija pasakojo nežinojusi, ką nori studijuoti. Iš pradžių baigė aštuonmetę mokyklą, o 9–10 klasėje prasidėjus pamokų pasirinkimams ji lankė gamtos mokslus – chemiją, biologiją.
– Visi klausė, kur kas eis mokytis, o aš atsakymo taip ir neturėjau. Mokytoja siūlė mokytis seselės profesijos, sakė: „Man atrodo, tu tokia kantresnė esi, tau tiktų“, – pasakojo Lidija.
Taip jos gyvenimas ir pasisuko link medicinos.
– Prieš įstodama mokytis slaugos buvau nuvažiavusi į Maskvą pamėginti mokytis gydytojo profesijos. Nuvažiavau, pasižiūrėjau, man pasidarė ten baisu ir grįžau namo nė nepadavusi prašymo. Paskui nuvažiavau į Kuznecką, padaviau prašymą į medicinos mokyklą, išlaikiau egzaminus ir ėmiau mokytis felčerės profesijos. Galvojau apie seselės profesiją, bet pasiūlė rinktis felčerio, kadangi baigus šiuos mokslus irgi bus galima dirbti sesele, o baigus papildomus kursus – dar ir akušere. Mokytis reikėjo 2,5 metų, – aiškino pašnekovė.
Pirmiausia – pareiga
Moteris atvirauja – dirbti vidaus ligų skyriuje jai labai patiko.
Bet Žygaičiai – kaimas, ligoninės čia nėra. Artimiausia – už 20 km. Žygaičių ambulatorijoje darbuotojų netrūko, vėliau laisva vieta atsirado Visbarų medicinos punkte.
– Susitarėme, kad dirbsiu Tauragės ligoninės vidaus ligų skyriuje. Dirbau 2 ar 3 mėnesius. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet vėliau prasidėjo pūgos, buvo didžiausios pusnys, kai po darbo reikėdavo važiuoti namo, – nebevažiuodavo nė vienas autobusas, – pasakojo pašnekovė.
Ji prisimena vieną žiemos dieną nuėjusi į stotį, ten – nė vieno žmogaus, pavyko tik sužinoti, kad autobusai geriausiu atveju važiuos tik kitą dieną, kai bus nuvalyti keliai.
– Išsigandau... Namuose telefono neturėjome. Tądien niekas manęs iš miesto taip ir nepasiėmė… Dar šiek tiek padirbėjusi ligoninėje nusprendžiau, kad visgi geriau būtų dirbti Visbarų medicinos punkte. Kai dirbau Visbaruose, irgi pasitaikydavo, kad užpustydavo kelius, – pasakojo Lidija. – Nesuprasdavau, kaip galima nenueiti į darbą. Mūsų šeimoje ir mama, ir tėtis išdirbo po 40–50 metų ir nežinau, ar jie bent porą kartų yra pavėlavę į darbą. Tėvai sakydavo – darbas yra darbas ir privaloma į jį eiti, o po jo būtina grįžti namo…
Sukūrusi savo šeimą Lidija stengėsi įskiepyti šias taisykles ir savo vaikams, pvz., po pamokų grįžti namo ir vakarais visada maždaug tuo pačiu metu būti namuose.
– Vaikai pykdavo, 16–17 metų, pats pasiutimas, šokiai, draugai, – prisimena Lidija, pridurdama, kad visgi su vaikais juos siejo itin stiprus ryšys, jie visuomet dėl visko tardavosi.
Šepučiai užaugino tris vaikus – Gintarą, Liną ir Andrių.
„Kiek Žygaičių krašto vaikų nešiota ant rankų!“
Visbaruose Lidija medicinos seserimi dirbo nuo 1978 iki 1983 m., kol atsirado vieta Žygaičių ambulatorijoje. Ten dirbusi gydytoja Janina Abraitienė reikalaudavo, kad ligonių kortelėse nebūtų nė vieno rusiško žodžio – nors ir su klaidomis, vis pasiklausdama, jei kas neaišku, bet ji privalėjo rašyti lietuviškai.
– Man buvo vargo vakarienė... Kiekvieną žodį tekdavo perskaityti kelis kartus, o parašiusi dar turėdavau pasitikrinti, ar gerai parašiau. Net ir dabar, nors jau kiek metų prabėgo, parašiusi visada peržiūriu kiekvieną žodį, – senus laikus mena L. Šeputis.
Žygaičių ambulatorijoje ji dirbo nuo 1983 metų iki šių metų balandžio.
– Į pensiją išėjau 62 metų, bet dar beveik 5 metus dirbau, – pasakoja pašnekovė.
Labiausiai jai atmintyje išlikę naujagimiai:
– O kiek tų naujagimių buvo! Vienu metu buvo net 34 kūdikiai iki metų. Kartą per mėnesį reikėdavo juos lankyti, jeigu tėvai patys neatveždavo. Kiek Žygaičių krašto vaikų nešiota ant rankų! Smagūs, jaukūs prisiminimai… – džiaugiasi Lidija.
Kelionė į gimtinę
2017 metais per Kūčias Lidija gavo neįtikėtiną dovaną – šeimai grįžus iš bažnyčios dukra Lina Lidijai įteikė dėžutę. Joje buvo bilietas į gimtinę, kurioje ji nebuvo 37-erius metus...
Graudindamasi moteris rodo nuotraukas iš Sursko, kuriame ji gyveno prieš išvykdama į Lietuvą. Lidija prisipažįsta – nuvykusi į Rusiją net savo sesers Olgos nepažino.
Nustebo dėl pasiūlymo į garbės piliečius
Kovo viduryje, savivaldybei pasidalinus kvietimu siūlyti kandidatus Garbės piliečio vardui už nuopelnus Tauragės rajonui gauti, žygaitiškių feisbuko grupėje balsuota, kam tokį vardą suteikti. Lidija tada surinko daugiausiai balsų, sulaukė ir daugybės gražių komentarų. Vietiniai ją minėjo tik geru žodžiu – daugelis prisimena ją nuo vaikystės. Visi tvirtino – Lidijos pagalbos sulaukdavo visi, kas tik paprašydavo, ji niekad negailėjo nei savo laiko, nei jėgų.
Sužinojusi apie tokį žygaitiškių įvertinimą Lidija prisipažino – to nesitikėjusi:
– Labai nustebau, nežinojau, kad toks balsavimas išvis vyksta. O kai pamačiau komentarus, tikrai buvo šokas.
Kaip „Tauragės žinias“ informavo mero patarėja Soneta Blankaitė, apdovanojimų skyrimo komisija teiks rajono tarybai pasiūlymą L. Šeputis suteikti garbės ženklą „Už nuopelnus Tauragės rajonui“.
Lidija prisimena tik smagias savo darbo akimirkas
Lidija (antroje eilėje, dešinėje) su kurso daraugais
Lidija studijų metais
Lidija gimtajame kaime
