Juozą Petkevičių fotografijos magija užbūrė dar vaikystėje
Įkelta:
2023-04-10
Nuotrauka
juozas
Nuotraukos autorius:
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Aprašymas

Juozas Petkevičius: „Kiekvieną rytą keliuosi ne kaip į darbą, ne kaip į lažą, o tiesiog einu daryti tai, ką mėgstu. Ir labai džiaugiuosi tuo“   

Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka

 

,
Nuotrauka
juozas
Aprašymas

Liucija Karalienė. Juozo Petkevičiaus ferotipija iš serijos „Sidabrinis žmogus“ 

 

,
Nuotrauka
juozas
Aprašymas

Jonas Staselis. Juozo Petkevičiaus ferotipija iš serijos „Sidabrinis žmogus“

Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   

– Tavo gimtinė – Prienų rajono Šilavoto kaimas. Kaip atsiradai Tauragėje?

– Šilavoto kaimas kultūros žmonėms pažįstamas dėl unikalaus etnografinio muziejaus, vadinamo Davatkynu (kadaise ten stovėjo netradicinis vienuolynas, kuriame vienišos moterys gyveno vienuolišką gyvenimą, nors ir be įžadų. Nors paskutinė vienuolė mirė jau prieš kelis dešimtmečius, unikali šios vietos aura išliko. Ši stebuklinga ramybės vieta tapo muziejumi, kuriame nuolat verda kūrybinis gyvenimas, ten lankosi daug garsių menininkų – aut. past.). 

O kaip atsiradau Tauragėje, – iš tiesų keista istorija, sudėliota iš daugybės atsitiktinumų. Studijuodamas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje ieškojau, kur galėčiau atlikti kūrybinę praktiką. Darbo biržos skelbimuose pastebėjau, kad Tauragės muziejus ieško fotografo. Parašiau Romualdui Vaitkui, tuometiniam direktoriui, gal 22 val., o jau kitos dienos rytą jis man paskambino. Tikrai dar nežinojau, ką po studijų veiksiu, bet iš kolegų, draugų jaučiau didelį palaikymą, kad dirbsiu muziejuje. Taigi atlikau čia praktiką – fotografavau audinius. Turėjau krūvą audinių, gal šimtus kilogramų, ir teko juos nufotografuoti ir suskaitmeninti. Pamatęs nuotraukas R. Vaitkus pakvietė dirbti.

Tauragė patiko iš pat pradžių: labai atviri žmonės, kartais net per daug, ir labai sutvarkytas miestas. Aikštė, pilis, kiemelis... Dabar ta emocija jau išblėso, tačiau dar atlikdamas praktiką vis pagalvodavau, kaip norėčiau čia dirbti. Ir tikrai nesigailiu čia likęs. Žinoma, iššūkių yra: miestas mažas, žmonių įsitraukimas į kultūrinį gyvenimą galėtų būti didesnis, bet taip yra visur…        

– Kaip atradai fotografiją?

– Nuo vaikystės buvau ganėtinai arti fotografijos – fotografavo mano mama ir brolis. Mama turėjo laboratoriją, didintuvus, pati ryškindavo fotografijas. Pirmas „prilindimas“ prie fotografijos buvo gal aštuntoj klasėj. Man buvo įdomu pabandyti, kas tai yra. Su mama važiavom į Kauną ieškoti ryškinimui reikalingų cheminių medžiagų, ir tada iš senų juostelių pradėjau spausdinti nuotraukas. Laikas laboratorijoje prabėgdavo labai greit… Prisimenu, kelis vakarus spausdinau fotografijas iki trijų nakties. Paskui šiek tiek padėjau į šoną, bet tas pirmas prisilietimas prie analoginės fotografijos laboratorijos „užkabino“. 

– Koks buvo pirmasis tavo fotoaparatas? Pirmasis kadras?

– Pirmasis fotoaparatas, kurį paėmiau į rankas, buvo juostinė mamos „muilinė“. O pirmoji nuotrauka – selfis prieš veidrodį. Prisimenu, gal kokios šeštoj klasėj mamos kambary užsilipęs ant stalo bandžiau nufotografuoti save prieš veidrodį. Kažkodėl man atrodė, kad taip reikia. Mama vis nustebdavo, kai ryškindama fotografijas rasdavo kadrų, kurių nefotografavo.  

– Kokią savo nuotrauką laikai geriausia? 

– Manau, tokios dar neturiu. Man labiausiai imponuoja tos fotografijos, kuriose jaučiama emocija. Tai dažniausiai būna nuotraukos iš renginių. Turiu keletą fotografijų, kur tikrai jaučiama emocija. Viena jų, įdomiausia man pačiam, – džiazo koncerto metu ant mamos rankų miegantis kūdikis. Beje, ji tebekabo Kultūros rūmuose eksponuojamoje parodoje. Tarp kitko, tos fotografijos herojė neseniai susisiekė su manimi ir paprašė tos nuotraukos.

– Koks fotografijos žanras tau artimiausias?

– Kažkada buvo laikotarpis, kai labai daug fotografuodavau gamtą – turbūt visi fotografai nuo to pradeda. Dabar man įdomiausia – žmogus. Analoginėje fotografijoje man įdomiausi portretai, nes tai santykis su žmogumi, pokalbis. Šiais laikais kamerų, viešumo daug kas bijo. Todėl bandau pirmiausia užmegzti santykį ne kaip fotografas, o tiesiog kaip žmogus, tik paskui fotografuoti. 

– Kokiose parodose pats esi dalyvavęs?

– Iškart po studijų dalyvavimas parodose rūpėjo labiau, tačiau ir dabar kasmet stengiuosi dalyvauti Vilniaus analoginės fotografijos festivalyje. Šiuo metu mano darbas labiau susijęs su kuravimu, tad laiko kūrybai lieka mažiau. Darau tai, ką pavyksta suderinti su darbu, – tai ferotipijų serija „Sidabro žmogus“, kurioje – į mūsų miestą atvykstančių fotografų portretai. Kai surinksiu bent 20, planuoju ją eksponuoti. 

– Kas tau didžiausias autoritetas fotografijoje?

– Man labai sekėsi, kad turėjau puikių mokytojų. O mano idealas būtų Gintas Kavoliūnas, Tauragei neblogai žinomas žmogus, kuris atvedė mane į analoginę fotografiją. 

– Ar gali sau pritaikyti posakį: „Paversk pomėgį darbu, ir niekada nebereiks dirbti?“

– Kai atėjau dirbti į muziejų, pirmosiomis dienomis gamtos skyriaus vedėjas Aleksandras Naryškin pasakė, kad jam nereikia versti savęs eiti į darbą – tiesiog eini ir džiaugiesi. Man yra lygiai taip pat. Kiekvieną rytą keliuosi ne kaip į darbą, ne kaip į lažą, o tiesiog einu daryti tai, ką mėgstu. Ir labai džiaugiuosi tuo.   

– Kas įeina į tavo darbą muziejuje: turbūt ne tik fotografavimas, bet ir edukacijos, ir parodų organizavimas ir kt.? 

– Mano darbas muziejuje buvo labai įvairus iki prisijungiant kolegai Mindaugui, kuris dabar padeda su fotografavimu. Iki tol darydavau beveik viską: nuo muziejininkystės, inventoriaus fotografavimo iki parodų pristatymo. Tas daug darbų darymas vienu metu kartais išties vargindavo. Dabar, kai atėjo Mindaugas, man liko darbas su kūrybiniais projektais – tiek festivalio „Kvadratu“ fotografijos dalies koordinavimas, tiek plenerų organizavimas, tiek galerijos veikla. Vedu ir fotografikos, cianotipijų edukacijas.  

– O kokia darbo sritis mieliausia tau pačiam?

– Susitikimai su autoriais. Neretai tai būna bendravimas su savo „dievukais“ – buvusiais mokytojais, fotografijos korifėjais – pavyzdžiui, su Jonu Staseliu, Rimantu Dichavičiumi, kurio darbų parodą atidarysim balandžio pabaigoje.  

– Ar domiesi fotografijos istorija? 

– Taip, be abejo. Tai susiję ir su darbu – vedame edukacijas apie fotografijos istoriją nuo pat jos atsiradimo iki modernios fotografijos. Man ir pačiam tai labai įdomu, kaskart vis atrandu ką nors naujo. Fotografija kažkada buvo didžiausias mokslo išradimas. Įdomu prisiminti ir pabandyti įsivaizduoti, koks buvo pasaulis iki tol, nors praėjo tik 170 metų. Nors prie fotografijos mokslininkai dirbo nuo XV amžiaus, nebuvo priemonių, kaip vaizdą užfiksuoti. Pirmiesiems tai padaryti pavyko prancūzams. Pirmoji fotografija vadinosi heliograma (saulės piešinys), tai buvo bitumu ištepta plokštelė, įjautrinta gyvsidabriu. Mokslininkas J. N. Niepce'as tiesiog pastatė kamerą prieš langą ir ji fotografavo 8 valandas. Namų stogų atvaizdas – tai laikoma pirmąja fotografija. Paskui fotografija tobulėjo labai sparčiai.     

Prieš kurį laiką Tauragėje fotografų klubo veikla buvo labai aktyvi. Kuo gyvena klubas dabar?

– Visoj Lietuvoj buvo fotografijos klubų vajus, jis baigėsi apie 2010 metus. Atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, jie buvo labai brangūs, dauguma nemokėjo su jais elgtis. Mes turėjom Romualdą, kuris Tauragės mastu buvo naujųjų laikų fotografijos pionierius, jis buvo „užviręs“ labai didelį reikalą su fotografija. Esam kalbėję, kad galbūt vertėtų atnaujinti tuos fotografų suvažiavimus, tačiau gali būti, kad šiais laikais tas pats formatas nebeveiktų. Dabar esame nukreipę klubo veiklą į muziejų. Klubas ir muziejus yra partneriai, taigi kartu rašome projektus. Vėliava, po kuria eina fotografai, šiek tiek pasikeitė, bet iš esmės renginių turim tikrai nemažai. Pernai rudenį surengtas tauragiškių fotografų pleneras „Fotografika“, kurio darbus eksponavome buvusiuose banko rūmuose, buvo itin sėkmingas. Dabar organizuojam kitą – balandžio pabaigoje į plenerą suvažiuos specifinio fotografavimo būdo „camera obscura“ arba pinhol fotografai iš visos Lietuvos. O miesto šventės metu festivalio „Kvadratu“ rėmuose ketiname pristatyti fotografijų parodą iš to plenero.   Pabandysim padengti fotografijos lauką ir iš profesionaliosios pusės. Turėsim ir fotografijos dirbtuves, kur žmonės galės patys pasidaryti tą kamerą iš skardinės ir pabandyti ja fotografuoti.          

– Ar geru telefonu padaryta nuotrauka prilygsta padarytai fotoaparatu? 

– Pernai susipažinau su menininke, kuri turėjo naujausią aifoną, galintį per kelias sekundes nuskenuoti 3D objektą. Kaip išsireiškė vienas fotografas, už tokį skenavimą prieš 20 metų būtų reikėję pakloti 20 tūkst. litų. Taigi technologijos keičiasi labai greitai, tikrai labai modernių dalykų yra išrasta. Būna ir fotografijos konkursai, parodos, kuriose dalyvauja tik telefonu darytos nuotraukos. 

Tačiau su telefonu irgi reikia mokėti elgtis. Svarbu ne tiek aparatas, kiek žmogus, kuris fotografuoja. Ir dar svarbu neleisti telefonui galvoti už tave. Dabar jie tokie išmanūs, kad patys parenka tam tikrą filtrą tam tikram turiniui ir t.t. Tai reikia mokėti suvaldyti.

– Ko reikia, kad būtum geras fotografas?

– Pirmiausia – daug domėtis, tiek technologijomis, tiek kitomis temomis. Dar – nebijoti žmonių, būti smalsiam ir galvoti. 

 

Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.
Nuotrauka
skurvydas
Juozo Petkevičiaus nuotrauka 
Įkelta:
2023-02-16
Šiemet Tauragei tapus Lietuvos kultūros sostine, kurios koncepcija – penki keliai, vieno jų – Praeities kelio – ambasadoriumi tapo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ restauratorius Audronis Skurvydas, apie savo darbą kalbantis su tokiu entuziazmu, kad juo nesunku užsikrėsti. Jo dirbtuvėse akys laksto nuo daikto prie daikto, o rankos pačios kyla viską paliesti. Praeities kelias, pasak jo, simbolizuoja mūsų patriotiškumą, meilę Tėvynei, pagarbą istorijai, tradicijų ir etnokultūros puoselėjimą ir pasididžiavimą savo kraštu. 
Nuotrauka
rokas
Roko Baciuškos feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-01-24
Dvi savaitės dulkių, smėlio, greičio ir didžiulės įtampos – Rokas Baciuška šių metų Dakare išgyveno tikrą dramą. Nors grįžo be išsvajotos pirmosios vietos, po ilgos ir varginančios kovos ne savo noru nusileidęs, tačiau pagerinęs geriausią asmeninį rezultatą Dakare ir bagių klasėje užėmęs antrąją vietą. „Tokia maža ir tuo pačiu tokia didelė ta mūsų Lietuva, o ką jau kalbėti apie Tauragę. Jokie išbandymai nebaisūs, kai esame kartu, todėl dalinuosi džiaugsmu su jumis visais“, – teigė lenktynininkas.