Iš kairės – Ineta Laugalienė ir Inga Jurienė
Ingos sūnus Lukas, pasak jos, užaugo sporto salėje
Luko pieštas šeimos herbas
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.
– Kaip susidomėjote rankiniu?
– Rankinį žaisti pradėjau antroje klasėje. Prisimenu, kaip žaidžiant kvadratą mokyklos stadione prie manęs priėjo trenerė Stefanija Andrejanova ir pasiūlė ateiti pabandyti. Nuėjau į pirmąją treniruotę neturėdama jokio supratimo, kokia tai sporto šaka. Bet buvau judri, smalsi, todėl knietėjo pabandyti. Nuo to laiko rankinis iš mano gyvenimo dar nebuvo niekur dingęs.
– Kodėl pasirinkote būtent šią sporto šaką? Kaip gimė meilė šiam žaidimui?
– Šią sporto šaką pasirinkau tik todėl, kad mane pastebėjo trenerė. Kada ir kaip gimė meilė šiam žaidimui, negaliu tiksliai pasakyti. Žinau tiek, kad man patiko sportuoti, patiko nuo pat pirmos treniruotės ir net neabejoju, kad tai buvo trenerės įtaka. Komandoje jaučiausi smagiai, saugi bei reikalinga. Mūsų komanda buvo padalinta į dvi grupes. Kadangi dėl didelio mokinių skaičiaus vienose mokyklose pamokos vyko rytais, kitose po pietų, du kartus per savaitę treniruodavomės atskirai, o šeštadieniais – jau visa komanda kartu. Į tuometinę sporto mokyklą atėjau 1983 metais ir šiandien tebesu čia kaip trenerė ir direktoriaus pavaduotoja. Simboliška, nes kaip tik šiais metais sukanka 40 metų, kai aš vienaip ar kitaip tebedalyvauju Sporto centro gyvenime.
– Kokia įsimintiniausia akimirka, susijusi su sportu, iškyla atmintyje?
– Mano sporto kelyje buvo be galo daug svarbių ir smagių akimirkų. Neišvengiau ir nusivylimų. Sunku išskirti vieną akimirką, nes prisimenu viską: treniruotes, komandos merginas ir mūsų patirtis bei nuotykius kartu stovyklose, varžybose, kelionėse.
Pamenu, kaip važiuodavome į turnyrus Kaliningrade traukiniu ir trenerei reikėdavo 3 valandą nakties mus tiesiog spėti mieste „sumesti“ į riedančio traukinio vagoną, nes Tauragės stotyje jis stabteldavo labai trumpam. Norėdama dalyvauti rankinio stovykloje, turėdavau atsisakyti vasaros išvykų prie jūros su šeima. Net nekildavo abejonių, kas svarbiau. Visada rinkausi rankinį ir komandą.
Kelerius metus su komanda patekome į finalinį keturių komandų etapą. Pagrindinės varžovės buvo iš Druskininkų, Klaipėdos, Varėnos. Šios keturios komandos ir dalindavomės prizininkų ir čempionių pakyla. Labai gaila, kad per anksti mūsų komandą išardė traumos. Bet paauglystėje buvau pakviesta į Tauragės moterų komandą, su kuria dalyvavome to meto Lietuvos rankinio I lygoje. Su moterų komanda irgi buvom prizininkės.
Tik baigusią mokyklą trenerė pakvietė mane prisijungti prie trenerių kolektyvo. Jau vaikystėje mano mama trenerę vadindavo antrąja mano mama. Esu labai dėkinga jai už daugelį dalykų, už gyvenimo pamokas.
– Kaip motyvuojate save sportuoti?
– Nors vis dar dalyvauju Atvirajame Lietuvos rankinio veteranų čempionate, vis dažniau pagalvoju, kad sportbačius būtų laikas pakabinti ant vinies. Gal todėl, kad savo miesto moterų veteranių rankinio komandos suburti nepavyksta ir jau daug metų žaidžiu už skirtingų miestų komandas. Kartais jau juokiuosi, kad greit nebus komandos, kurioje neteko bent sezoną sužaisti. Veteranų gretose susirenkam tikri rankinio entuziastai, kovos dar vyksta labai azartiškai, ir labai džiaugiuosi, kad iš Tauragės kilusių žaidėjų dar sutinku beveik visose tiek vyrų, tiek moterų komandose. Prieš dešimtmetį dar turėjome savo miesto moterų komandą čempionate ir buvome antros.
– Koks didžiausias asmeninis sporto pasiekimas? O koks didžiausias pasiekimas kaip trenerės?
– Vaikystėje su komanda savo amžiaus grupėse tapome Lietuvos čempionėmis, prizininkėmis. Esu Lietuvos moterų I lygos ir Lietuvos veteranų čempionatų prizininkė.
Didžiausias pasiekimas, kad užauginau sau įpėdinę ir naują trenerę Tauragės sporto centrui – tai Ineta (Olišauskaitė) Laugalienė. Dvidešimt metų treniravau merginų komandas. Pradėjus dirbti Inetai mergaites perdaviau jai ir pradėjau rinkti berniukų komandas. Nekart prizininkė buvo 1986–87 metais gimusių merginų komanda. Ilgiausiai ant prizininkių pakylos lipo 1992 metų merginų komanda. Ne viena žaidėja išvyko mokytis ir sportuoti į sporto centrus Šiauliuose ir Vilniuje. Kelios auklėtinės atstovavo Lietuvos jaunių, jaunimo ir moterų rinktinėms – Živilė Jurgutytė, Kornelija Galinaitytė ir Vita Urbonaitė (kartu treniravome su kolege Daiva Dumčiene). Živilė ir dabar tebežaidžia Vokietijos aukščiausioje rankinio moterų lygoje. Augustė Vilimaitė žaidžia Šiaulių moterų komandoje. Jos labai laukiu sugrįžtančios dirbti į Tauragę.
Su dideliu malonumu prisimenu savo buvusias auklėtines, visų kartų. Kiekvienos komandos istorija buvo savita ir ryšys su merginomis išlikęs.
– Ar turite ritualų ar įpročių, kuriuos esate įpratus atlikti prieš svarbias varžybas? Galbūt turite talismaną?
– Neturiu jokių įpročių ir talismanų, bet bent kelias naktis prieš svarbesnes varžybas mintyse strateguoju (šypsosi – aut. past.).
– Kas varžybų metu vyksta jūsų galvoje?
– Kai žaidžia mano auklėtiniai, visada noriu ir linkiu, kad viską padarytų maksimaliai gerai, kad pavyktų įgyvendinti tai, ko kasdien mokomės, kad nė vienas negautų traumų, nes mūsų žaidimas gana grubus ir „kietas“. O pati dar ir po tiek metų išeidama į aikštę jaudinuosi.
– Kokiu dar sportu domitės, o galbūt ir praktikuojate?
– Be rankinio, kelis metus lankiau Kangoo Jumps treniruotes, patinka slidinėti kalnuose, važinėti dviračiu ir vaikščioti. Su draugėmis įveikėme ne vieną Lietuvos piligrimų kelio etapą, dalyvaujame įvairiuose žygiuose.
– Kokias asmenines savybes išsiugdyti jums padėjo sportas?
– Sportas padeda kiekvienam išsiugdyti daug be galo svarbių charakterio savybių. Mano pasirinktas sportas yra komandinis. Tai turėjo didelės įtakos mano asmenybei. Disciplina, bendro rezultato siekimas, atsidavimas, kovingumas, pagalba, lyderiavimas, pareigingumas, draugiškumas, komunikabilumas – šias ir dar daug kitų teigiamų savybių manyje išugdė sportas. Rankinis man davė labai daug draugų ir bendraminčių, nes buvusių rankininkų nebūna. Nesutinku nė vieno buvusio rankinio žaidėjo, kuris būtų nelaimingas, pasyvus, lėtas. Visi aktyvūs, veiklūs.
– Jūsų sūnus irgi žaidžia rankinį. Kaip jis susidomėjo šiuo sportu ir kaip jam sekasi?
– Mano sūnus Lukas užaugo sporto salėje. Kasdien po darželio vakarodavo su manim treniruotėse ir laukdavo, kada jį pakvies žaisti rankinio. Pirmuosius žingsnius žengė kartu su mergaičių komandomis mano treniruotėse, vėliau perėjo pas mano buvusią trenerę. Jis buvo gabus visiems sportiniams žaidimams. Jį vaikystėje ,,skolindavosi‘‘ ir futbolo, ir krepšinio treneriai, bet rankinio neiškeitė. Su savo komanda nekart tapo Lietuvos prizininkais, atstovavo Tauragės vyrų komandai I lygoje. Po 11 klasės buvo pakviestas treniruotis ir mokytis Klaipėdoje, tuometinėje Lietuvos čempionų „Dragūno“ komandoje. Klaipėdiečių gretose žaidė, kol baigė mokyklą ir universitetą. Žaidė Lietuvos jaunimo rinktinėje. O baigęs universitetą išvyko žaisti rankinio į Vokietiją, kur tebežaidžia ir dabar.
– Ar sunku pritraukti, sudominti vaikus sportuoti? Kaip pavyksta juos sudominti žaisti rankinį?
– Nors šiuo metu vaikams veiklų pasiūla labai didelė, bet jie noriai renkasi sportą ir rankinį. Tik gaila, kad šiuo metu Tauragėje labai trūksta rankinio trenerių ir negalime surinkti visų amžiaus grupių. Šiuo metu turiu labai smagią berniukų komandą, kurioje – ne vienas žaidėjas perspektyvus žaidėjas, neblogi ir bendri komandos pasiekimai. Jau nekart komanda Lietuvoje pelnė antrąją ir trečiąją vietą savo amžiaus grupėje, kol žaidė ,,mini‘‘ rankinį, buvo ir čempionė. Nors su didelių miestų komandomis kovoti nelengva, šitie vaikinai jau ne kartą įrodė, kad yra ne prastesni. Esu labai dėkinga tėveliams, kurie labai domisi vaikų veikla, aktyviai dalyvauja, palaiko ir motyvuoja vaikus.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar jis susijęs su sportu?
– Mano laisvalaikis, kaip ir visas mano gyvenimas, yra aktyvus, matyt, toks jau mano būdas. Dievinu keliones, naujas šalis, kalnus ir vaikščiojimą. Kasmet stengiuosi aplankyti ir „pačiupinėti“ nors vieną nelankytą šalį. O ramiam vakarui renkuosi filmus.
Ne kartą esu pagalvojusi, kuo aš dar gyvenime galėčiau būti ir ką būčiau veikusi, jei ne rankinis. Kokia aš būčiau užaugusi ir į kurią sritį nukeliavusi?
Iš kairės – Ineta Laugalienė ir Inga Jurienė
Ingos sūnus Lukas, pasak jos, užaugo sporto salėje
Luko pieštas šeimos herbas
