Asmenybės

Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka

Irina: „Žinoti smagu, o papasakoti kitiems – dar smagiau“

• Birutė SLAVINSKIENĖ
• Gruodžio 18, 2023

Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?

– Anksčiau mėgai kolekcionuoti kalendoriukus. Ar tebesidomi tuo, o gal kolekcionuoji ką nors kita?

– Oi, kalendoriukai – praeitis. Na, paprasčiausiai jiems nebeskiriu dėmesio. Be abejo, jie niekur nedingo, pasitaikius progai vis prigriebiu kokį, bet jie giliai paslėpti. Bet kokiai kolekcijai reikia dėmesio, o aš tam kol kas neturiu laiko. Tad keli šimtai kalendoriukų saugiai padėti ir laukia savo laiko. Tikiuosi. Naujų kolekcijų neturiu dar ir todėl, kad nebenoriu apsikrauti daiktais. Kam? Mes ir taip esame sudaiktėjusios vartotojiškumo aukos. Jau keletą metų stengiuosi nebeapsikrauti.

– Pamenu, kad mėgsti knygas, rankdarbius. Kokių dar pomėgių turi? Kuris iš jų svarbiausias ar įdomiausias tau pačiai?

– Knygos taip ir liko pomėgiu, lydinčiu mane visą gyvenimą. Tiesa, dabar jau kiek kitokia forma. Prieš keletą metų sąžiningai išsivaliau knygų lentynas ir pasilikau tik tas knygas, kurias noriu turėti ir galbūt dar kartą perskaityti, arba mėgiamų rašytojų knygas. Tuomet kelis šimtus knygų padovanojau vienam vaikinukui, skaitančiam ne tik lietuviškai. Atlaisvinusi vietą naujoms knygoms, vėl pirkau ir skaičiau be atvangos, kol supratau, kad ir tos naujos knygos reikalingos tik man – mano vaikams jų nereikės. Todėl pradėjau kasmet dovanoti knygas mokyklos, kurioje dirbu, bibliotekai. Dovanodavau po kelias dešimtis knygų. Na, o šiuo metu, nors dar tebeturiu nemenką krūvelę neskaitytų popierinių knygų, perėjau prie audio knygų. Priežastis labai paprasta – regėjimas. Jis silpsta. Raidės knygų puslapiuose pradeda lietis. Iš pradžių buvo sunku pereiti prie tokio formato. Bet jau klausydamasi antrosios ar trečiosios knygos supratau, kad man tai priimtina „skaitymo“ forma – išmokau klausytis ir girdėti. Dabar jau vis sunkiau prisiversti ir paimti į rankas popierinę knygą, nors vilties dar turiu, kad kada nors uosiu tą nuostabų popierinės knygos kvapą. Kiekvieną savaitę taip „perskaitau“ po keletą knygų. Beje, tai labai patogu. Klausausi kelionėse, gamindama ar tvarkydamasi. Sakysit, nesukoncentruoju dėmesio nei į knygą, nei į tuo metu atliekamą darbą? Nieko panašaus – išmokau. Ir dabar jau sunkiai bemoku, tarkim, indus plauti ar gaminti nesiklausydama kokios knygos. Be abejo, reikia klausymosi įgūdžių, tačiau aš juos išsiugdžiau dar dirbdama laikraštyje. Juk pradėjau dirbti dar tuo metu, kai diktofonu nelabai ir naudojomės. Tada mokėjome ne tik klausytis, bet ir girdėti bei atsiminti, pasižymėdami popieriuje tik pagrindinius faktus ar įdomesnius akcentus.

Na, nors regėjimas ir tapo savotiška kliūtimi, bet rankos visuomet turi būti kažkuo užimtos, todėl rankdarbiai liko mano gyvenime, tik pasikeitė apimtys – nebemezgu, nebeneriu didelių mezginių, pasitenkinu kokiomis kojinėmis, megztais papuošalais. Atsimenu, taip buvo ir mano mamai – visą gyvenimą siuvusi ir mezgusi, ji ėmė ir atsisakė visko ir dėl tos pačios priežasties – jautė diskomfortą dėl silpstančio regėjimo. Deja, tenka panaudoti tokią nuvalkiotą frazę – amžius daro savo.

Kai rankos užimtos, galiu ir knygų klausytis, ir serialus žiūrėti. Taip taip, serialus. Na, ne tas „muilo operas“, bet gerus detektyvinius, komedinius, istorinius ir dokumentinius. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Mėgstamiausi? „The Crown“, „The Big Bang Theory“, „Young Sheldon“.

– Didelę dalį tavo laisvalaikio užima kelionės. Papasakok apie tai. Kiek šalių esi aplankiusi, kurios paliko didžiausią įspūdį, kur dar norėtum ar planuoji nukeliauti?

– Keliauju ir keliausiu tol, kol leis sveikata. Pradėjau būdama devynių mėnesių, kai tėvai dar gūdžiais 1970 metais pirmą kartą mane skraidino, o paskui ilgai autobusu vežė iš Rusijos gilumos į Tauragę. Iki baigdama vidurinę mokyklą buvau „išmaišiusi“ buvusią šalį, dabar gi keliauju po kitas pasaulio dalis ir šalis. Nors kartais atrodo, kad nuolat kažkur važiuoju, iš tiesų taip nėra. Ilgesniam laikui galiu išvykti tik atostogų metu, o likusios kelionės tokios trumputės, dažniausiai savaitgalinės. Ir šalių apkeliauta ne tiek jau ir daug. Kaip rodo viena kelionių programėlė, tik dvidešimt septyni procentai pasaulio teritorijos. Esmė ta, kad neretai sugrįžtu į tas pačias vietas, tas pačias šalis. Na, pavyzdžiui, kad ir kaimyninė Lenkija. Kažkada bežiūrinėdama jos žemėlapį (turiu tokią žemėlapių žiūrinėjimo aistrą) pradėjau ieškoti vietų, kuriose dar nesu buvusi. Mintyse tada skaičiavau: „Čia buvau, ir čia buvau, ir čia buvau, ir čia buvau“. Kol supratau, kad Lenkijoje per pastaruosius kokius dvidešimt penkerius–trisdešimt metų lankytasi šimtus kartų, iššniukštinėti jos kampeliai ir užkampiai. Va, ir atrodo, kad keliauju daug, o iš tiesų vis ten pat sugrįžtu (juokiasi – aut. past.). Praėjusiais metais aplankytos devynios šalys, šiemet – tiek pat, bet naujų šalių – vos viena kita.

Esu labai lengvai pakylantis žmogus. Man gali iš vakaro paskambinti, pakviesti kažkur važiuoti ir, jei tik būsiu neužimta, kitą dieną aš jau važiuoju. Man nereikia daug daiktų, moku apsieiti su minimumu. Aišku, su amžiumi norisi vis daugiau komforto, poilsio. Kažkada sakydavau, kad poilsinės kelionės – ne man, man reikia veiksmo, pažinimo, darbo smegenims ir kojoms. Dabar jau nesu tokia kategoriška. Pavyzdžiui, šiemet su dukra viešėdamos Juodkalnijoje keliavome jau tik kas antrą dieną. Pasilikdavome laiko pasivaikščioti prie jūros, pagulėti prie baseino, atsipalaiduoti.

Sunku įvardinti mėgstamiausią šalį. Jau po dienos kitos kiekvienoje šalyje jaučiuosi kaip namie – esu labai lengvai pritampantis žmogus. Gerai jaučiuosi ir pietų šalyse, ir šiaurinėse. Prieš mėnesį grįžusi iš komandiruotės pietuose iškart nusipirkau bilietus į vieną iš Šiaurės šalių.

– Ką tau, o ir bet kuriam žmogui duoda kelionės?

– Mano gyvenime, ko gero, pagrindinis žodis – laisvė. Man jos reikia nuolat, esu sunkiai į rėmus įspraudžiamas žmogus. Kartais stengiuosi paklusti toms išgalvotoms (neretai – subjektyvioms, kai nurodinėjama, kaip ir su kuo bendrauti, kaip kalbėti, netgi kaip įtikti, kada nusišypsoti) normoms, bet ilgai neištveriu, todėl... išvažiuoju. Tad kelionės man – laisvė. Lai tai būna trijų dienų laisvė, bet man to užtenka, kad galėčiau nuleisti garą ir vėl sugrįžti į kasdienybę.

– O kaip tavo gyvenime šalia pagrindinio darbo atsirado gido profesija?

– Pamažu ir natūraliai (šypsosi – aut. past.). Visą gyvenimą domėjausi istorija. Istorike netapau, nors buvau įstojusi studijuoti šią specialybę. Taigi prie pomėgio keliauti pridedi domėjimąsi istorija, geografijos žinias, tėvelio įskiepytas nuo vaikystės, įprotį vos ne nuo gimimo skraidyti lėktuvu. Visame tame šiupinyje savaime ir išsirutulioja noras ne tik pačiai pažinti, bet ir kitiems papasakoti tai, ką žinau. O pasakoti istorijas aš tikrai moku (juokiasi – aut. past.).

Kažkada vienas kelionių organizatorius pasiūlė išklausyti gidų kursus ir keliauti su juo. Tuomet atsisakiau – kursai tik didmiesčiuose, po darbo valandų, o ir įsipareigoti nenorėjau. Jei jau kažką daryti, tai geriau būti laisvai samdomu freelanceriu. Bet mintis kažkur smegenų užkaboriuose liko. Ir, ko gero, turiu būti dėkinga pandemijai ir kovidui, dėl kurių mano gyvenimas ir vėl pasuko reikiama linkme. Kai likimas (liga) įspiria į šikną, aš pradedu vėl stipriai judėti, spurdėti, nes tik tai padeda neprarasti nuovokos ir nepasiduoti. Praėjusios vasaros pabaigoje taip ir atsitiko, teko vėl dažnai važiuoti pas onkologus. Supratau – esu pernelyg nurimusi, nebetobulėju, nebesimokau. Reikia vėl daryti tai, ko noriu, pildyti savo svajones. Na, o kokia mano pagrindinė svajonė? Ji amžina – keliauti. O kodėl nepamėginus suderinti noro keliauti, noro mokytis ir noro pasakoti istorijas? Užteko pagalvoti, kai po kelių dienų feisbuke užmačiau Šiaulių turizmo informacijos centro organizuojamus nuotolinius gidų kursus. Ir dar už juokingą kainą. Akimirksniu paskambinau, pasiteiravau dėl „neteisingos“, mano nuomone, kainos ir užsiregistravau. Taip prasidėjo mano nauji mokslai, teikę begalinį malonumą. Pavasarį išlaikiau baigiamąjį egzaminą – pravedžiau ekskursiją Tauragėje ir gavau pažymėjimą, kuris man suteikė daugiau pasitenkinimo nei turimi bakalauro ar magistro diplomai. Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje (ji reglamentuoja gidų veiklą) išsiėmiau gido licenciją, įregistravau individualią veiklą ir pradėjau dirbti. Tiesa, tai dažniausiai darau tik savaitgaliais arba po darbo valandų, bet darbo tikrai pakanka.

– Dažnai vedžioji turistus po Tauragę. Kuo tave žavi mūsų miesto istorija? Galbūt kuri nors miesto vieta tau ypač svarbi?

– Kol mokiausi kursuose, planavau, kad važiuosiu su turistais kur nors toliau, bet... Keliauti galiu tik ne pagrindinio darbo metu. Vadinasi, atostogų metu arba savaitgaliais. O kada tuomet ilsėtis? Patikėkite, lydėti grupę į užsienį – itin sunkus darbas, juk esi atsakingas už kelias dešimtis žmonių. Tada ir nutariau, kad turiu ką parodyti atvykstantiems turistams ir Tauragėje. O į užsienį pati vyksiu tik ilsėtis, pasisemti to reikalingo laisvės gurkšnio.

Mieste turiu du maršrutus. Vienas – tradicinis, pažintinis po miestą, kitas – Tauragės žydų vietomis. Antrasis gimė visai netikėtai. Paskambino iš Tauragės turizmo informacijos centro ir paprašė pravesti ekskursiją žydiškomis Tauragės vietomis rusų kalba iš Izraelio atvykstantiems turistams. O man jokio skirtumo, kuria kalba vesti ekskursiją. Pažadėjau ir pravedžiau.

Mėgstamiausia Tauragės vieta – Prezidento gatvė. Tam yra kelios priežastys. Viena – tai tikrai sena miesto gatvė, ji beveik nenukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, joje gyveno daug įdomių Tauragės (ir ne tik) asmenybių, per beveik du gatvės egzistavimo šimtmečius čia buvo įsikūrę nemažai įstaigų, įstaigėlių, bendruomenių ir, pagaliau, mano vaikystė praėjo istorinėje šios gatvės atkarpoje. Ir ne šiaip sau praėjo, o su prosenelės, kuri mane augino, pasakojimais, atsiminimais, kaimynų gyvenimais, viešnagėmis giminaičio gydytojo Mečislovo Norkaus namuose, žaidimais ir čiuožyklomis laidojimo namų vietoje. Šioje gatvėje aš mokiausi lietuvių kalbos, kai tėvai mane atvežė į Tauragę, nes norėjo, kad eičiau į lietuvišką mokyklą, šioje gatvėje išmokau skaityti lietuviškai, šioje gatvėje pradėjau lankyti mokyklą, šioje gatvėje mane gąsdino vaiduokliais Šubertinės kieme (neleisdavo ten eiti), šioje gatvėje išmokau atskirti, kada ir koks dūdų orkestras groja laidotuvėse, šioje gatvėje paslapčia mane krikštijo prosenelė, šioje gatvėje mano trejų metų sesuo, atsisėdusi ant akmenėlio prie namo kampo, rinkdavo iš praeivių vaikiškas paskalas ir... saldainius. Ir šitoje gatvėje tebestovi mano svajonių namas. Tai gatvė, kurioje vos ne prie kiekvieno namo galiu pasakoti istorijas.

Manęs dažnai pažįstami klausia, ką tokio aš rodau ir pasakoju ekskursijos metu, negi yra ką čia rodyti? Taip, mes ne Roma ir ne Atėnai, ir net ne kokia Klaipėda. Bet miesto istorija tikrai įdomi. Jau vien tai, kad miestas kaip feniksas kelis kartus prisikėlė iš pelenų, yra įdomu. Degė, griuvo, kėlėsi ir gražėjo.

– Įspūdingiausios Tauragės istorijos detalės. Kokios jos?

– Kiekvienam savo. Tačiau galiu paminėti tai, kas labiausiai patinka keliaujantiems su manimi. Pasakoju keletą istorijų, kurios nėra niekur užrašytos. Viena susijusi su kolegės seneliu partizanu, kurio oficiali žūties vieta žinoma, o palaidojimo vieta – ne. Pasirodo, kolegė ir jos šeima visą gyvenimą žinojo, kur jos senelis palaidotas. Tik sovietiniu laikotarpiu apie tai negalėjo prasitarti, o vėliau niekas artimųjų ir neklausė. Kaip bebūtų keista, paklausė manęs. Na, o aš, žinodama giminystės ryšius, kolegės ir pasiteiravau. Ji atsakė paprastai ir aiškiai. Dabar žinau jau ne tik aš. O turistams tokia istorija tampa skaudžiu liudijimu.

Kita istorija – dabar vis populiarėjanti Nepriklausomos Lietuvos žvalgės Marcelinos Kubiliūtės gyvenimo istorija. Ji susijusi ir su Taurage. Žinodama, kur ir ką ji veikė Tauragėje, prisimindama savo prosenelės pasakojimus, suvedžiau galus ir beveik tiksliai žinau, kur ši moteris vienu laikotarpiu gyveno Tauragėje. Stovėdama prie šio namo, papasakoju ne tik apie namo gyventojus, savo laiku žinomus mūsų mieste, bet ir apie M. Kubiliūtės gyvenimą.

– Prieškariu mūsų mieste gyveno labai daug žydų. Daugelio jų likimas tragiškas. Ar daug dėmesio tam skiri, pasakodama turistams apie Tauragę?

– Tikrai nemažai. O kitaip ir neįmanoma. Juk žydai Tauragėje gyveno kelis šimtmečius, savo laiku jie sudarė didžiąją miesto gyventojų dalį. O tarpukariu ši bendruomenė labai prisidėjo prie miesto gerovės kūrimo, ekonomikos kėlimo. Pasakoju ir apie tragišką mūsų miesto daugumos žydų gyvenimo pabaigą, apie bendruomenės sunykimą ir apie tai, kad dabar jų Tauragėje nėra nė vieno.

O jei jau pravedi ekskursiją vieniems žydams, žinok, jų bus daugiau. Pirmiausia, jie perduoda informaciją vienas kitam labai greitai. Antra, su manimi jie gali susikalbėti be vertėjo. Didžioji jų dalis – litvakų palikuonys, emigravę užsienin sovietiniu laikotarpiu, todėl puikiai kalbantys rusiškai. Užteko vienam trečiosios kartos litvakui iš San Francisko užsukti porai valandų į savo protėvių namus – Tauragę ir jau pasipylė ekskursijų užsakymai kitų metų... rugpjūčiui.

– Žinau, kad daug žinai apie žydų tradicijas, papročius, gyvenimo būdą, net esi vedusi edukacijas apie tai mokiniams. Kuo tai tave žavi?

– Įdomi tauta, savita tauta, netgi galima sakyti, paslaptinga tauta. Na, o kam neįdomios to paslaptys? Man – labai įdomios. Viskas prasidėjo nuo, mano nuomone, vieno iškiliausių lietuvių rašytojų Grigorijaus Kanovičiaus knygų. Kai jo knygų nebeužteko, ieškojau informacijos, gilinausi, analizavau. Turiu nemažai knygų apie šios tautos papročius, tradicijas, gyvenimą, dalyvauju mokymuose.

Ši tauta visuomet buvo šalia mūsų, ji – mūsų istorijos dalis. Ar įdomūs tie mano pasakojimai, manau, geriau papasakotų mokiniai, kuriems vedžiau tokias istorijos pamokas. Neretai vaikams tampa naujiena, kad žydų naujieji metai minimi rudenį ir skaičiuojami nuo pasaulio sukūrimo, kad mūsų mėgiami tarkiniai blynai – tai žydiškos latkės, kad nemažai lietuviškos virtuvės patiekalų atkeliavo iš žydų virtuvės, kad Tauragėje visas kvartalas kažkada buvo apgyvendintas vien tik žydų, kodėl vienas miesto kvartalas vadinamas žydkapiais ir kad jame iki šiol tebestovi kadišo pastatas. Ne tik mūsų mokiniai, bet ir atvykę žydai nustemba, kai išgirsta, kad pasaulinio garso rašytojo Selindžerio šaknys Tauragėje.

Ir tam, kad suvoktų šiandieninį pasaulį, mokiniai turi žinoti daktaro Šapyro gyvenimo ir mirties istoriją, aplankyti paminklą Antšunijų kaime, išgirsti, kuo vertėsi ir kaip gyveno šios tautos atstovai Tauragėje. O mano darbas – pasakoti tas istorijas.

Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka