Asmenybės

Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos

Na, ta Genutė, Genutė...

• Eugenijus ŠALTIS
• Vasario 6, 2024

Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!

Tapo tikra tauragiške

Prieš 45 metus į Tauragę atvykusi ši aukštaitė galbūt ir pati netikėjo, kad taps tikra tauragiške, užsibus čia visam gyvenimui. Tuo metu Tauragės liaudies teatras ir jo režisierius Antanas Naraškevičius gyveno neblogus laikus, bet pagalbininko mirtinai reikėjo. Ir atvyko (berods, A. Naraškevičiaus surasta ir pakviesta atvykti, ir gavusi paskyrimą į Tauragę) jauna dramos režisūros mokslus baigusi absolventė. Pareigos skambėjo gražiai ir mįslingai – pastatymo dalies vedėja. Paprasčiau pasakius, visi ūkiniai teatro darbai gulė ant jaunos merginos pečių. O tai ne šiaip trali-vali, bet rimti reikalai: reikėjo kviesti į repeticijas aktorius, rūpintis dekoracijomis, gastrolėmis, transportu išvykoms ir dekoracijų vežimui, scenografijos gamyba, reklama, bilietų platinimu, visa butaforija, įvairių darbų atsirasdavo krūvos. O kur dar kiti, pašaliniai (ne su teatru susiję) darbai: šventės kultūros centre, minėjimai, jubiliejai, dramos kolektyvų rajone apžiūros, konsultacijos kaimo darbuotojams, straipsnių rašymas. Galų gale, prisidėjo dar ir studijos Vilniaus universitete. Ne bet kokios studijos, o filologijos. Lietuvių kalbos ir literatūros studijos. Beje, ir režisierius A. Naraškevičius, ir Genovaitė buvo baigę ne tik dramos režisūros mokslus tuometiniame Vilniaus kultūros švietimo technikume (kažkaip panašiai jis vadinosi, Genovaitės laikais gal jau kultūros mokykla buvo), bet abu yra dar ir Vilniaus universiteto auklėtiniai. Antanas baigė žurnalistiką, o Genovaitė filologiją. Ir kaip jiems gyvenime pravertė šie mokslai! Genovaitė nežinau tiksliai kiek, bet tikrai gana ilgai darbavosi lietuvių kalbos mokytoja. Ateidavo pavaduoti sergančius mokytojus į tuometinę Tauragės 5-ąją vidurinę mokyklą (pats kviesdavau, nes keletą metu ten dirbau direktoriumi), o Pagramančio mokykloje ilgus metus dirbo jau ne pavaduojančia, bet pilnateise mokytoja. Iš patirties žinau, kad su mokiniais ji sutardavo, nes ir mokiniams patikdavo atėjusi vesti pamokų „artistė“. Vis kitokia, nei nusibodę mokytojai.

Buvo ir tebėra ne standartinė

Visa Tauragė ir Lietuva žino Genovaitės sugebėjimą skaityti poeziją. Daug literatūrinių, koncertinių programų jis yra parengusi su tokiom žvaigždėm kaip Vilhelmu Čepinskiiu ar Elena Daunyte. Gražių poezijos ir muzikos kompozicijų Genovaitė yra paruošusi ir su Tauragės muzikantais – Algirdu Petraičiu ar kitais.

Nestandartinė mokytoja ir nestandartinė kultūros darbuotoja ji buvo ir tebėra. Prisimenu, įsikalė į galvą, kad reikėtų teatrą padaryti savarankišku, nepriklausomu nuo kultūros skyriaus ar kultūros namų. Labai rimtai buvo diskutuojama šia tema. Bet tuomet dar buvo tokioms idėjoms labai nepalankūs tarybiniai laikai, ir tokios mintys atrodė vos ne šventvagiškos. Taip ir liko teatras priklausomas nuo kultūros centro, o gal būtų iš to išsivystęs profesionalus arba pusiau profesionalus teatras kaip Kelmėje ar Telšiuose. Kas čia žino...

Erdvės į valias

Niekada neteko girdėti, kad Tauragėje Genovaitei būtų per maža erdvės savo planų įgyvendinimui, nes tų erdvių ji sugeba (ot talentas!) surasti visoje Lietuvoje. Ir ne tik erdvių, bet ir draugų. Ją pažįsta Lietuvos scenos korifėjai Vilniuje, Kaune , Panevėžyje, Šiauliuose. Ji bičiuliaujasi ne tik su scenos žmonėmis, bet ir rašytojais, iškiliais dvasininkais, Seime ji irgi sava. Bičiulių, ir tikrai ne vieną, ji turi Amerikoje, Anglijoje, Airijoje. Ji su teatru ir spektakliais apvažiavo daugybę šalių. Žavinga jos draugystė buvo su a.a. legendine Kazimiera Kymantaite, Agne Gregorauskaite, Andriumi Bialobžeskiu. O jos ilgametė ir nuoširdi draugystė su neseniai mirusia poete Dalia Teišerskyte kelia susižavėjimą. Visur ji turi draugų. Su kompozitoriais, su poetais, dramaturgais ji randa bendrą kalbą ir moka juos palenkti į savo pusę: taip mes galėjome matyti Tauragėje A. Jegelevičių, A. Juozaitį, E. Stanciką, K. Kymantaitę, A. Gregorauskaitę, A. Bialobžeskį, „Žvaigždžių“ kvartetą, Panevėžio „Garsą“ ir daugybę kitų Lietuvos talentingų ir žinomų meno žmonių.

Įvykių fiksuotoja

Labai svarbus, reikšmingas ir reikalingas Genovaitės darbas – fiksuoti archyve visus Tauragės teatro ar savo veiklos faktus. Tai daro ji kruopščiai ir sąžiningai, suprasdama puikiai, kad spektaklis ar koks kitas renginys, poezijos vakaras greitai išgaruoja iš žiūrovų atminties, o užrašytas įvykis ar juolab parašyta knyga, išlieka labai ilgam laikui, išlieka istorijai. Tai labai svarbu. Jos parašytos knygos „Ačiū“, skirta Tauragės liaudies teatro 60-mečiui, ir „Dvidešimt skrydžių“ , skirta respublikiniam liaudies teatrų festivaliui „Kvartetas“, yra labai vertingos ir nepamainomos Tauragės krašto kultūros istorijai. O kiek jose humoro, kiek nuotykių aprašyta!

Jau pradžioje sakiau, kad visko, ką per 45 metus Tauragėje nuveikė Genovaitė, neįmanoma aprėpti. Atskira tema būtų Vilniuje jos organizuojami kraštiečių susibūrimai. Nežinau, kiek pastangų kainuoja (manau, kad daug), bet Genovaitei, o tuo pačiu ir Vilniuje gyvenantiems tauragiškiams, atsiveria teatrų ar kitų erdvių, kur gali susitikti kraštiečiai, durys. Ji atrado ir Pilaitės malūną, nuostabią vietą susibūrimams, kur šauniai darbuojasi mūsų kraštietė Larisa Morozovaitė- Gureckienė. Genovaitė, būdama ne tauragiškė, gražiai ir su meile buria tauragiškius.

Įdirbis

Apie jos projektus Lietuvos bažnyčiose su liaudies teatru, su Juozu Gaižausku kartu – vėl gi galima būtų daug pasakoti. Ištisą traktatą turbūt būtų galima paruošti, o gal mokomąją medžiagą apie tai, kaip ieškoti rėmėjų, kaip reklamuoti renginius, nors dabar, kai Genovaitė Tauragėje jau 45 metus tai nepailsdama ir nesustodama kiek atsikvėpti darė, tokios reklamos kiek mažiau bereikia. Vis tiek visi žino, jei Genutė daro, tai bus gerai ir verta ateiti pažiūrėti. Buvau spektaklyje vasario 2 dieną, žiūrėjau „Golgotos vynuoges“ ir ką – salė vėl buvo pilnutėlė, vėl stebino atvykę garsūs svečiai, vėl aidėjo aplodismentai ir aikčiojimai : „ Na, ta Genutė, Genutė... stebina vėl...“

Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos