Daiva SITNIKIENĖ
Ko gero, kiekvienas mūsų, susitikęs su vienokią ar kitokią negalią turinčiu žmogumi, pirmiausiai pajuntame gailestį, užuojautą ir, būkime atviri, padėkojame likimui, kad tokia nelaimė mus ir mūsų vaikus aplenkė. Daugelis sveikųjų įsitikinę, kad neįgalių žmonių gyvenimas – sunkus, liūdnas ir nevisavertis, tačiau neretai klystame. Neįgalūs žmonės taip pat gali būti aktyvūs, kūrybingi ir jaustis laimingi. „Tauragės žinių“ kalbinta 28-erių metų Lina Dzencevičienė neprigirdi nuo gimimo, tačiau sukūrė šeimą, augina trejų metukų dukrytę ir dirba išsvajotą darbą – pasinaudojusi neįgaliųjų profesinės reabilitacijos programa Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centre įgijo plataus profilio kirpėjo specialybę. Prieš porą savaičių Lina pradėjo dirbti Ateities take įsikūrusioje kirpykloje „Elita“.
Rankų nenuleido
Lina neprigirdi nuo gimimo. Abu jos tėvai ir dvi seserys – girdintys žmonės. Mergaitė mokėsi vidurinėje mokykloje kartu su sveikais vaikais. Lankė užsiėmimus pas surdopedagogę Anitą Juščiūtę. Tuometinėje Jovarų vidurinėje mokykloje baigusi 10 klasių išvažiavo mokytis į Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinį profesinį mokymo centrą. Ten išmoko siuvėjos amato. Siuvėja dirbo labai trumpai, anot Linos, šis darbas nebuvo prie širdies, o ir uždarbis menkas. Vėliau krimto kompiuterinio raštingumo, teksto rinkėjos, maketavimo mokslus. Sukūrė šeimą, augina dukrytę.
Kai apie Linos svajonę tapti kirpėja sužinojo Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centro direktorė Jolanta Surkevičienė, atsivėrė galimybė ją įgyvendinti. Po devynių mokslo mėnesių reabilitacijos centre Lina įgijo plataus profilio kirpėjo specialybę – kerpa moteris, vaikus, vyrus. Kirpykloje „Elita“ turi geras sąlygas dirbti.
– Patinka ir kirpti, ir šukuosenas kurti. Kol kas klientų nedaug, dauguma – kurčiųjų bendruomenės nariai, bet tikiuosi, kad atsiras daugiau. Pasinaudodama proga, noriu pakviesti žmones ateiti apsikirpti pas mane. Ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais pensinio amžiaus žmones apkirpsiu tik už 10 litų, – sakė Lina.
Moteris atskleidė, kad moka manikiūro amato, tvarko antakius, mėgsta kurti makiažą, tačiau šias grožio procedūras atlieka tik savo artimiesiems namuose.
Greitai išmoko gestų kalbą
Mūsų pokalbyje su Lina vertėjavo gestų kalbos vertėja Rasa Kancevyčienė, tačiau ir pati Lina geba bendrauti. Savo klientus kirpėja informuoja apie savo negalią, tačiau bendraujant problemų nekyla. Lina naudojasi klausos aparatu. Daug pastangų ugdant dukrą įdėjo Linos tėvai. Iki tol, kol išvažiavo mokytis į sostinę, mergina nemokėjo gestų kalbos. Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesiniame mokymo centre, pasak R. Kancevyčienės, gestų kalbos Lina išmoko labai greitai – per du mėnesius. Gestų vertėjus kolegijos paprastai ruošia trejus metus. Puikiai išmokusi gestų kalbą, prireikus Lina gali vertėjauti pokalbyje tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų.
Vyras – negirdintis
Su vyru Robertu Lina susipažino internetu. Jis iš Prienų. Robertas visiškai negirdi, tačiau kalba. Lina pasakojo, kad vyro specialiai iš savo rato žmonių neieškojo.
– Tikome vienas kitam ir pamilome. Tačiau esu turėjusi ir girdintį draugą, – atviravo moteris.
Robertas, nors ir visai negirdi, turi darbą. Dirba vienoje baldų gamybos įmonėje. Pasak R. Kancevyčienės, nors darbdaviai iš pradžių baiminasi įdarbinti neįgaliuosius, vėliau paaiškėja, kad nėra sudėtinga dirbti su tokiais žmonėmis.
Kaip buvo – taip
Linos ir Roberto dukrytė – taip pat neprigirdinti. Lanko užsiėmimus pas tą pačią surdopedagogę A. Jusčiūtę, kaip ir Lina vaikystėje. Mergaitės mama aktyviai dalyvauja tėvų su negalinčiais girdėti vaikais bendrijos „Prasmė“ veikloje, kuriai vadovauja Silvija Žukauskienė.
Paklausta, ar jaučia, jautė diskomfortą dėl savo negalios, ar sunku buvo vaikystėje, ar teko kęsti patyčias, Lina atsakė, kad gyvena visavertį gyvenimą, dėl negalios nekompleksuoja, turi draugių ir visada turėjo, o apie patyčias, pažeminus ar įžeidimus į kalbas neišleido:
– Kaip buvo – taip. Dėl nieko nesiskundžiu.
Ši šauni, draugiška ir linksma mergina, taip ją apibūdino R. Kancevyčienė, turi dar vieną neįgyvendintą svajonę – atidaryti savo kirpyklą. Linkime, kad svajonė išsipildytų.