Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyrius parengė ir skaitykloje eksponuoja spaudinių, dokumentų bei nuotraukų parodą „Tauragės krašto kalbininkai – gimtosios kalbos puoselėtojai“. Ekspozicija supažindina su žymiausiais mūsų krašte dirbusiais ar čia gimusiais kalbininkais: Jonu Spuduliu (1860–1920), Petru Joniku (1906–1996), Jonu Kruopu (1908–1975) bei reikšmingiausiais jų darbais. Pateikta informacija ir apie šių laikų gimtosios kalbos puoselėtojus, kraštiečius Benjaminą Kondratą bei Marytę Slušinskaitę.
Jonas SPUDULIS – kalbininkas, medicinos daktaras, draudžiamosios spaudos organizatorius ir bendradarbis
Gimė 1860 m. sausio 7 d. Pašvinėje, Šiaulių rajone. Pradinį mokslą išėjo namuose. 1881 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Maskvos universitete studijavo mediciną. 1885 m. baigė Peterburgo karo medicinos akademiją. 1893 m. Sankt Peterburge apgynė medicinos daktaro disertaciją. Dirbo gydytoju Taškente, Samarkande, Šiauliuose, Sankt Peterburge, 1919–1920 m. Tauragėje dirbo pirmuoju apskrities ligoninės gydytoju.
J. Spudulis labai mėgo kalbas ir ypatingai domėjosi savo gimtąja kalba, kurią dar gimnazijoje būdamas pradėjo savarankiškai mokytis. Buvo „Aušros“ (1883–1885), „Varpo“ (1896), ,,Žinyčios“ (1900) bendradarbis. Prisidėjo prie Antano Juškos žodyno leidimo. Pats rinko duomenis lietuvių kalbos žodynui. Už Kurtuvėnų šnektos aprašą buvo apdovanotas Rusijos geografų draugijos aukso medaliu.
J. Spudulis domėjosi ir matematika. Jis kartu su Povilu Matulioniu 1885 m. išleido J. Gailučio slapyvardžiu pasirašytą pirmąjį aritmetikos uždavinyną lietuvių kalba „Užduotynas“.
J. Spudulis mirė 1920 m. liepos 6 d. Tauragėje, palaidotas Senosiose kapinėse. Tauragėje jo vardu yra pavadinta gatvė.
Petras JONIKAS – kalbininkas, filologijos mokslų daktaras, profesorius
Petras Jonikas gimė 1906 m. kovo 25 d. Tauragės rajono Antringių kaime, netoli Pagramančio.
Mokėsi Pagramantyje, Šilalėje, Tauragės vidurinėje mokykloje. 1927 m. jis baigė Tauragės mokytojų seminariją ir tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kurį baigęs 1934 m. buvo paliktas rengtis profesūrai. 1937–1943 m. P. Jonikas dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1938–1940 m. jis redagavo „Gimtąją kalbą“, 1935–1940 m. buvo Lietuvių kalbos draugijos valdybos narys. 1942 m. sausio 31 d. Vilniaus universitete kalbininkas apgynė daktaro disertaciją „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis priešaušrio ir „Aušros“ laikais“.
Baigiantis karui, kartu su žmona Ona Ibenskaite P. Jonikas pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. apsigyveno JAV, Čikagos priemiestyje. 1958 m. kalbininkas baigė bibliotekininkystės studijas Čikagos universitete bei dirbo šio universiteto bibliotekoje. 1970–1973 m. Čikagos universiteto lietuvių ir baltų kalbotyros profesorius. Nuo 1960 m. dėstė Pedagoginiame lituanistikos institute, 1970–1976 m. jis buvo to instituto rektorius. P. Joniko iniciatyva 1951 m. Čikagoje buvo įkurtas Lituanistikos institutas, kurio prezidentu jis buvo nuo 1952 m. iki 1964 m. Kalbininkas dirbo Čikagos lietuvių kalbos draugijos pirmininku, nuo 1955 m. jis – Baltų Instituto Bonoje narys korespondentas. 1958–1960 m. P. Jonikas redagavo Čikagoje atgaivintą „Gimtąją kalbą“.
Pirmasis stambus P. Joniko kalbotyros darbas – „Pagramančio tarmė“, išleistas 1939 m. Jame moderniai aprašyta lig tol mažai tirta autoriaus gimtoji dūnininkų tarmė. Kitos kalbininko knygos išleistos JAV. Vienas žymiausių yra paskutinysis darbas, išėjęs 1987 m. Čikagoje – „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje: visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai“. Ši knyga 1989 m. laimėjo JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos kas ketveri metai skiriamą mokslo premiją.
Iškilusis kalbininkas mirė 1996 m. vasario 3 d. Riversaide, netoli Čikagos, kur ir gyveno. Palaidotas Čikagos lietuvių laisvamanių Tautinėse kapinėse.
Dr. P. Jonikas rašė: „Taip aš ir baigiau savo literatūrinį lietuvių kalbos darbą, linkėdamas palaimos tautai, kuriai savo gimimu priklausau ir ilgą savo amžių dirbau“.
Jonas KRUOPAS – kalbininkas, filologijos mokslų daktaras
Jonas Kruopas gimė 1908 m. balandžio 23 d. Sakalinės kaime, Tauragės rajone. Mokėsi Sakalinės pradinėje mokykloje, Tauragės gimnazijoje. 1928 m. baigė Tauragės mokytojų seminariją. Mokslo keliai seminarijoje J. Kruopą suvedė su kitu būsimu įžymiu lietuvių kalbos tyrėju Petru Joniku (1906–1996), kilusiu iš Antringių kaimo, netoli Pagramančio.
1928–1937 m. J. Kruopas studijavo lituanistiką Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas). Tuo pačiu metu mokytojavo Kauno mokyklose. 1937–1951 m. dėstė Klaipėdos ir Vilniaus pedagoginiuose institutuose, Vilniaus universitete. 1950–1951 m. J. Kruopas buvo Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1948 m. jam buvo suteiktas docento vardas. 1952 m. kalbininkas apgynė kandidatinę disertaciją. Tai buvo pirmoji pokario metais Lietuvoje apginta lituanistinė disertacija.
Mokslinę veiklą J. Kruopas pradėjo senosios lietuvių raštijos tyrinėjimais, vėliau tyrinėjo bendrinės kalbos istoriją, terminologiją. Lietuvių kalbotyros istorijoje jis minimas kaip vienas žymiausių leksikografų. Mokslininkas buvo akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ vyriausiasis redaktorius, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ vyriausiasis redaktorius, „Kalbos kultūros“ konsultantas. 1965 m. už darbą prie „Lietuvių kalbos žodyno“ III–V tomų J. Kruopui paskirta Lietuvos valstybinė premija.
Kalbininkas prisidėjo ir prie lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo, dalyvavo ekspedicijose. 1968 m., minint J. Kruopo 60-ąsias gimimo metines, jam buvo suteiktas respublikos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.
Kalbininkas, filologijos mokslų daktaras J. Kruopas mirė 1975 m. spalio 17 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse, Literatų kalnelyje.
Žymaus kraštiečio atminimas gyvas ne tik jo darbuose: 1988 metais, minint 80-metį, prie gimtojo J. Kruopo namo buvo atidengta memorialinė lenta, Tauragės mieste jo vardu pavadinta gatvė. Vilniuje, prie namo Kęstučio g. 27/20 kalbininko atminimui atidengta memorialinė lenta. Diplominiame darbe „Kalbininkas Jonas Kruopas“ daug vertingos medžiagos apie žymų mokslininką surinko ir paskelbė tauragiškė pedagogė Birutė Kelpšaitė. 1998 m. buvo išleisti Jono Kruopo „Rinktiniai raštai“.
Kalba yra valstybės kūrimo būdas, vienas iš kertinių akmenų, remiančių šiuolaikinę Lietuvos valstybę.
