Asmenybės

Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.

Vida Karbauskienė gimė 1965 m. birželio 6 d. Preikūrų k. Kelmės rajone, vienkiemyje, šalia paslaptingo Lukojaus upelio, kuriame labai mėgo braidyti ir rinkti akmenėlius. Šiuo metu gyvena, dirba, moko, mokosi, kvėpuoja, kuria, maištauja, draugauja, egzistuoja Tauragės mieste. Gyvenimas sukasi Tauragės „Aušros“ progimnazijoje ir Meno mokykloje. Labai mėgsta skaityti, keliauti, ypač domisi psichologija. Nuo 2000 metų yra surengusi 7 autorines parodas Tauragėje, Pagėgiuose, Veliuonoje ir organizavusi bei dalyvavusi daugybėje bendrų parodų Tauragėje, Šilalėje, Kelmėje, Pagėgiuose, Šiauliuose, Vilniuje. Kūryboje dominuoja įvairia technika kurti darbai. Šioje parodoje ji pristato aliejinės tapybos darbus, mišria technika kurtus piešinius, koliažus, atspindinčius būties prasmės paieškas ir bandymą eiti savo keliu. Parodos anotacijoje autorė rašo: „Kai žmogus nori eiti savojo likimo keliu, jis daug kartų verčiamas keisti kryptį. Dažnai išorinės aplinkybės būna stipresnės, tad jis pabūgsta ir pasiduoda. Visa tai – visatos mokymų dalis. Niekas neturi pamesti iš akių to, ko trokšta. Netgi tada – tam tikromis akimirkomis, kai tiki, kad pasaulis ir kiti žmonės stipresni už tave. Štai ir visa mano kūrybos paslaptis – nepasiduoti ir eiti savo keliu!“ 

Paroda bus eksponuojama iki birželio 5-osios. 

– Kas jums yra menas?

– Tai labai plati sąvoka. Paprastai mokiniams sakau: „Visi apsimeta, kad supranta meną. Tačiau tai vienas sudėtingiausių gyvenimo reiškinių, kurį suvokti reikia išmanymo, mokslo, žinių, domėjimosi ir net gyvenimo jame. Kalbu apie aukštąjį meną apskritai – apie dailę, apie muziką, teatrą, šokį ir t.t. 

Nuotrauka

Autorės nuotrauka

Paskutiniu metu darbas, įvairios aplinkybės privertė domėtis psichologija. Skaitau daug straipsnių, knygų. Ir darbe su metais atsirado patirties. Tad, kaip sakau, moku iškart „nuskenuoti“ žmones. Ir mokiniams kartais sakau: „Vos įėjote pro duris, o aš jau žinau, kokie jūs būsite, ko iš jūsų tikėtis“. Tai labai priklauso nuo žmogaus asmenybės – jis gali būti ir jokių mokslų nebaigęs, dirbti paprastą darbą, bet jei Dievulis įdėjo kažkokios išminties, suvokimo, tai jis meną pastebės visur, pasidžiaugs ir gėlės žiedu, čiulbančiu paukšteliu, architektūra, nepraeis pro kabantį paveikslą. O kartais tie, kurie dedasi labai viską išmanantys, iš tiesų apie meną išmano labai siaurai. Kad jį giliau suvokčiau, net ir aš pati turiu padirbėti. Galiu drąsiai teigti, kad irgi dar ne visada galiu pati viską suvokti. Kaip žmogus supranta meną ir ar apskritai jį supranta, priklauso nuo žmogaus charakterio, profesijos, galų gale – jo vertybių. Norint suprasti meną reikia sukaupti daug visko savyje: lankytis parodose, girdėti, ką kalba patys menininkai, menotyrininkai, skaityti su tuo susijusią literatūrą, žiūrėti laidas. 

– Ko jumyse daugiau – menininkės ar mokytojos?

– Dabar jau kartais galvoju, kad esu daugiau mokytoja, nes ja dirbu 33 metus. Visada galvodavau, kad galiu suderinti, tačiau mokykla atima savo – laiką, energiją. Nesyk esu bandžiusi kurti vasarą – visi pavydi mums tų ilgų atostogų, bet iš tikrųjų kol atsistatau, „išsivalau“, praeina praktiškai visos atostogos. Kai jau galėčiau kažką kurti, laikas grįžti į darbą... Anksčiau darbas man buvo kažkas sunkaus, bet dabar aš mėgaujuosi juo, nes pakeičiau požiūrį. Juk sakoma, jei negali pakeisti dalykų, pakeisk savo požiūrį į juos. Dabar iš vaikų pasikraunu tam tikros energijos, to vaikiško džiaugsmo. Smagu, kad galiu būti tokia, kokia esu. Tačiau tai įvyko tik tada, kai aš pati tai priėmiau, kai nusiėmiau tas visokias pedagogines kaukes, kad tu turi būti griežtas ir t.t., kai tapau tokia, kokia esu iš tikrųjų, kokia mano prigimtis, viskas man pasidarė labai paprasta.              

– Dailės klasės. Ar ten renkasi vien išskirtinai gabūs vaikai, ar jūs iš jų „padarot“ tokius?

– Yra tokia nuostata, visuomenėje nusistovėjęs stereotipas, kad turi būti toks arba toks. Vaikai iš tėvų neretai perima tokį išankstinį nusistatymą: „Aš negražiai piešiu, aš nemėgstu, man tos dailės niekam nereikės“. Čia kalbu apie progimnazijos mokinius, kurie ateina į pamoką, nes neturi kur dingti – yra dailės paroda. Aš labai gražiai sužaidžiu, kad dailė yra gyvenimo būdas. Mokantis dailės per pažinimą vystosi kritinis mąstymas, imi kitaip matyti aplinką, visumą. Kai vaikai tuo patiki, jie ima džiaugtis dailės pamokomis. Visada pabrėžiu – mes neauginam menininkų, mes auginam žmones, kurie atsineša savo suvokimą apie meną, apie kultūrą. 

Nuotrauka

Autorės nuotrauka

Į Meno mokyklą vaikai ateina su tam tikrais gabumais. Jie kitokie, kartais – atskirti nuo aplinkos, sunkiai pritampantys, neturintys draugų. O čia jie susiranda draugų, randa sau mielą aplinką, atsiveria, atsigauna. Ne kartą esu girdėjusi: „Kaip man pas jus gera…“. Turime nemažai mokinių, kurie mene nemažai pasiekė, dirba su dizainu, daile, juvelyrika, išplaukė ir į tarptautinius vandenis. 

– Dar viena jūsų darbus sritis – suaugusieji. Mokote ir juos.

– Jau keliolika metų mokytis dailės renkasi moterys. Kai kurios išeina, vėl grįžta, ateina naujų, tačiau branduolys išlikęs. Renkamės kartą per savaitę dailės klasėse, dvi su puse valandos dirbame. Šiemet pirmą pusmetį dirbome su aplikacija, dabar mokėmės lieti akvarelę, dabar jau kuria po vieną didelį akvarelės darbą. Susikūrė puiki moterų bendruomenė, lankom edukacijas, važiuojam į parodas. Žodžiu, augam kultūriškai. Juk tik nuo to, kiek mes pamatom, suvokiam, mes augam. 
– O jei kalbėtume apie jus – kada menas atsirado jūsų gyvenime?

– Atsirado jis turbūt kartu su manim pačia. Sakoma, kad vaikas gimsta tarsi baltas lapas. Nieko panašaus. Mes viską atsinešam – tam tikrą suvokimą, inteligenciją, gabumą matematikai ar dailei. Manau, ir aš potraukį menui atsinešiau. Aplinka tikrai nebuvo ta, kuri labai mane skatintų, bet mama pastebėjo, kad aš noriu piešti. Vos pradėjusi kalbėti prašydavau, kad man nupirktų spalvų – medinių pieštukų. 

Nuotrauka

Autorės nuotrauka

Ten, kur prabėgo mano vaikystė, teka Lukojaus upelis. Labai mėgdavau prie jo eiti rinkti akmenėlių. Kartu su mumis gyveno mamos brolis, jis mane labai mylėjo. Rytais jis užsisodindavo mane ant pečių ir skubėdavo prie upelio. Ir dabar negaliu praeiti pro upelius, kanalus. Man tai kažkas tokio – paslaptinga gyvybės versmė...

Mėgdavau kopijuoti atvirukus, rinkdavau šakeles, kitokią gamtinę medžiagą, kurdavau kompozicijas, rinkau pašto ženklus, išsikirpdavau paveikslėlius iš vokų. Mėgau gėles. Augau kaip laukinukė, bet svajojau būti dailininke. 

Penkeri studijų metai Šiaulių pedagoginiame institute man buvo patys gražiausi – galėjau kurti. O paskui buvo šokas, kad būsiu ne menininkė, o mokytoja... 

Likimas atvedė į Tauragę. Prisipažįstu, iš pradžių man tai buvo labai nemielas miestas. Buvo labai keista, kol pripratau. Teko užsiauginti „šarvą“, kad niekas manęs nežeistų. Buvo visokių minčių bėgti iš čia, net buvau susiradusi darbą Šiauliuose. Bet močiutė sulaikė, sakė – gal nelakstyk, jau čia truputį įleidai šaknis... Tai aš dabar visiems sakau: neklausykit nei tėvų, nei senelių, norit, sugalvojot – ir darykit. Nes pačius geriausius gyvenimo sprendimus priėmiau aš pati. Visada, kai paklausydavau kitų patarimų, pasigailėdavau. 

– Gailitės likusi Tauragėje?

– Iš dalies taip. Dabar pripratau, miestas man tapo mielas, gražus, sutvarkytas. Turiu savo „burbulą“ – draugų, artimųjų, pažįstamų ratą. Esu gana uždara. Mėgstu vienatvę. Bendravimo „pasiimu“ tiek, kiek man reikia. Vienatvė man yra kažkas nuostabaus. Ir  vis tiek dar kilnoju sparnus... Jau 33 metus kilnoju ir vis tiek dar neišskrendu. Dabar viskas patogu: nusistovėjęs darbas, nusistovėję žmonės, visa aplinka. Komforto zona. Bet aš vis tiek išeisiu iš jos – manęs dar nepaleidžia noras skirsti...