Valdo Kilpio nuotrauka
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Vaikystė šalia įžymybių
„Tas panašumas į prosenelį išryškėjo tik su mano brandžiu amžiumi. O jaunystėje, man atrodo, nei kiek nekvepėjo panašumu į Vladą Putvinskį-Pūtvį. Kita vertus, daugiausiai jo nuotraukų išlikę būtent iš brandesnio amžiaus“, – svarsto Stasys ir sako specialiai tikrai nesistengęs supanašėti su garsiuoju savo proseneliu.
Kauniečiai gerai žino V. Putvinskio-Pūtvio vardu pavadintą gatvę Kauno centre, Naujamiestyje, kur būta ir iškiliojo Vlado Putvinskio-Pūtvio namų, o visai netoliese, Laisvės alėjoje, 1926-ųjų spalį įsikūrė ir jo idėjiškai subrandinta bei 1919 m. įkurta Lietuvos šaulių sąjunga. Kauno gatvėmis kasdien vaikšto ir V. Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys.
Valdo Kilpio nuotrauka
Nors augo jau sovietmečiu, apie tai, kad prosenelis Vladas Putvinskis-Pūtvis buvo nusipelnęs Lietuvai žmogus ir Šaulių sąjungos įkūrėjas, Stasys iš savo šeimos žinojo nuo pat sąmoningos vaikystės. „Išskirtinė pagarba jam šeimoje vyravo. Ir aš kaip vaikas tai jaučiau nuo pat mažumės, – į vaikystės prisiminimus sugrįžta Stasys Pūtvis. – Savo senelio Stasio Pūtvio-Putvinskio nepažinau – jis žuvo lageryje, tuomečiame Gorkyje. Senelio trūkumą atpirko mano močiutė Darija Dalė Zubovaitė-Putvinskienė-Pūtvienė, kuri mane faktiškai išgelbėjo nuo sovietinio vaikų darželio: prižiūrėjo, auklėjo, lavino“.
S. Pūtvis puikiai pamena, kaip močiutė jį visur vesdavosi kartu, o bendraudavo su išskirtiniais žmonėmis, to meto šviesuoliais: nuolat lankydavosi dailininko, kolekcininko, visuomenės veikėjo Antano Žmuidzinavičiaus ir jo žmonos gydytojos stomatologės, buvusios šaulių moterų vadės Marijos Putvinskaitės-Žmuidzinavičienės namuose; pas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žentą, architektūros ir architektūros istorijos patriarchą, Vladimirą (Vladį) Zubovą ir jo žmoną Danutę Čiurlionytę-Zubovienę; pas muziejininkę Valeriją Čiurlionytę-Karužienę, dainininkę Beatričę Grincevičiūtę, gamtininką Tadą Ivanauską.
„Visi jie jau buvo brandaus amžiaus, bet man, vaikui, turėjo tikrai labai didelės įtakos. Iki šiol prisimenu tą įspūdį. V. Čiurlionytė-Karužienė tiesiogiai supažindino su savo brolio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. A. Žmuidzinavičius vesdavosi į M. K. Čiurlionio galeriją, rodė savo dovanotus liaudies kūrybos rinkinius ir į sąmonę įdiegė, kad visas Lietuvos menas remiasi liaudies kūryba. Tuos dalykus jau nuo mažų dienų gerai suvokiau“, – prisiminimais dalijasi Stasys Pūtvis, kurio asmenybei formuojantis svarus buvo ir prosenelio žodis, nors gyvai juodviem susitikti nebuvo lemta.
„Teko mokytis apie sovietinį komunizmą ir kitus panašius dalykus, o namuose skaitydavau Vlado Putvinskio-Pūtvio raštus, kurie man ypač akivaizdžiai rodė, kad visas tas sovietinis mokslas yra visiška fikcija, propagandinė teorija be jokio moralinio pagrindo. Sovietmečiu daugelis žmonių gyveno dvilypį gyvenimą, nes protestuoti kažkaip akivaizdžiai prieš tą brukamą ideologiją buvo neįmanoma: reikėjo oficialiai lyg ir pripažinti, o iš tikrųjų gyventi vadovaujantis visai kitokiomis vertybėmis“, – nelengvą laikmečio dilemą atskleidžia pašnekovas.
Gimęs toli nuo Lietuvos
Stasys Pūtvis – tremtinių vaikas, gimęs toli nuo Lietuvos, Jakutske, kur susipažino ir susituokė jo tėvai Rimantas ir Irena. Į Sibirą jie buvo ištremti iš skirtingų Lietuvos vietovių, o šeimą sukūrė jau tuomet, kai buvo išleisti iš lagerio Lenos žiotyse.
„Buvau devynių mėnesių, kai 1957 m. tėvai su manimi grįžo į Lietuvą. Visa mano sąmoninga vaikystė prabėgo Kaune. Senelis iš tėčio pusės Stasys Pūtvis buvo savanoris, po to – žemės ūkio ministras, o mamos tėtis Pranas Tamulevičius – Lietuvos kariuomenės karininkas, tarnavo Vytenio pulke, turėjo kapitono laipsnį, irgi buvo ištremtas, bet grįžo iš Sibiro“, – apie savo šaknis pasakoja garsios giminės palikuonis.
Savo gyvenimą susiejęs su architektūra, Stasys Pūtvis neslepia – rinktis architektūros studijas paskatino giminaičiai: jau minėtas Vladys Zubovas, Rimgaudas Slavinskas. Baigęs tuometį Vilniaus inžinerijos ir statybos institutą, Stasys grįžo į Kauną ir dirbo Politechnikos institute, po to – „Komprojekte“. Prasidėjus Atgimimui, aktyviai įsitraukė į Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, dalyvavo steigiamajame suvažiavime.
Valdo Kilpio nuotrauka
Kartu su politinėmis permainomis, keitėsi ir Stasio Pūtvio darbinė veikla. „Architektas Alfredas Jakučiūnas pakvietė į tuo metu steigiamą Kultūros paveldo skyrių prie Kauno savivaldybės. Iš praktikuojančio architekto perėjau į paveldosaugą – tai buvo toks kultūrinis Sąjūdžio pasireiškimas, o aš tuo metu geriausiai ir įsivaizdavau savo veiklą šioje srityje. Kartu ir projektavau, rūpinausi paminklais, kapų priežiūra. Daug bendradarbiavau su Jonu Varanavičiumi, kuris vadovavo įmonei „Palikimas“. Ji buvo įsteigta siekiant tvarkyti ir prižiūrėti Lietuvos karinį paveldą. Daug nuveikta šioje srityje. Apie dvejus metus pats vadovavau „Palikimo“ įmonei, bet 1999 m. finansavimas nutrūko, įmonė kultūros viceministro Naglio Puteikio buvo likviduota. Vėl grįžau į Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos skyrių, dirbau seniūnijos architektu iki darbinės veiklos pabaigos“, – pasakoja pašnekovas.
Architektūrinis reveransas saviškiams
Stasys Pūtvis ne tik nuo vaikystės žinojo apie savo prosenelio darbus ir nuopelnus – jis sukūrė ir Vladui Putvinskiui-Pūtviui skirtą paminklą, kuris 2019-ųjų rugsėjį, minit Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimo 30-metį, buvo atidengtas Kelmės centre, greta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Vienas iš Šaulių sąjungos įkūrėjų ir ideologas Vladas Putvinskis-Pūtvis palaidotas Kelmės kapinėse.
„Tikslingai siekiau to. Ne tik projektavau – kartu su Vytautu Dudėnu ir Stasiu Ignatavičiumi inicijavome, kad apskritai toks paminklas atsirastų. Labai džiaugiausi, kad skulptorius Stasys Žirgulis sutiko bendradarbiauti. Jis man buvo didelis autoritetas. Tai buvo širdžiai artimas ir malonus darbas“, – rezultatu džiaugiasi architektas, nemenkai pakovojęs ir dėl to, kad ant Laisvės al. 34-uoju numeriu pažymėto pastato Kaune, kur ir šiandien įsikūrusi centrinė Lietuvos šaulių sąjungos būstinė, atsirastų Vladui Putvinskiui-Pūtviui skirta atminimo lenta.
„Skulptoriaus Stasio Žirgulio ir Danutės Rūkienės, kuri tuo metu buvo Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisijos narė, dėka pavyko įtraukti šį darbą į Kauno miesto savivaldybės tvirtinamą programą, ir 2014 m. lenta buvo atidengta“, – prosenelio įamžinimu džiaugiasi pašnekovas, projektavęs ir Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse pastatytą paminklą karininkams, žuvusiems nuo sovietinio ir nacistinio genocido. „Ten įamžintas ir mano senelis Stasys Pūtvis“, – priduria architektas.
Pakeistų raidžių istorija
Stasys prisistato pavarde Pūtvis, kaip ir jo tėvas bei senelis. Natūraliai kyla klausimas, kur dingo prosenelio Putvinskio pavardė?
Provaikaičio teigimu, pavardės pakeitimas ir jos sulietuvinimas tarpukariu buvo ganėtinai populiarus reikalas. „Daugybę metų buvo Putvinskiai, mano prosenelis Vladas taip pat buvo Putvinskis. Tautiškumo vajaus metu Putvinskiai tapo Pūtviais. Pagrindinis iniciatorius buvo mano senelis Stasys. Kai baigė ministro kadenciją Vyriausybėje, rinko medžiagą apie savo protėvius, ir priėjo išvadą, kad reikia pakeisti savo pavardę. Tą jis galutinai padarė 1939 m., praktiškai priešpaskutiniais metais prieš suėmimą. Tą patį padarė ir jo brolis Vytautas. Ir visi į Sibirą buvo ištremti jau su dviem pavardėm Putvinskis-Pūtvis – kad būtų aiškiau, kas tokie“, – apie pokytį pasakoja S. Pūtvis.
Jo dėdės Vytauto, senelio Stasio brolio, šeimos situacija susiklostė kiek kitaip: gyvenant tremtyje „ū“ raidė pavardėje dingo, nes kirilica neturi tokios raidės, o grįžus į Lietuvą dokumentuose lietuvių kalba buvo įrašyta pavardė Putvis – pagal rusiškąją versiją. „Visi Vytauto palikuonys tapo Putviais. Mano tėvas Rimantas principingai išsireikalavo, kad būtų įrašyta „ū“ – taip, kaip originale, pagal senelio Stasio pavardę Pūtvis“, – paaiškina pašnekovas.
Anot jo, senelis Stasys Putvinskis-Pūtvis net su kalbininkais tarėsi dėl pavardės rašybos, mat Pūtvio pavardė kildinama nuo vietovės Pūtvė pavadinimo Šilalės rajone. Buvo ir piliakalnis Pūtvė, viena svarbesnių XIV a. pradžios lietuvių pilių Karšuvos žemėje. „Remiantis istoriniais šaltiniais, XIV a. puolė kryžiuočiai, ir istoriniuose šaltiniuose net keletas paminėjimų apie Pūtvės pilį yra. Nuo tos vietovės – ir pavardė. Be to, protėvis Petras Putvinskis, kilęs iš Pūtvės, 1780m. atėjo užkuriom į Šilo Pavėžupį, į Graužikų dvarą, nes vedė Radavičiūtę, ir nuo to laiko Pūtvių istorija siejama su šiuo Žemaitijos kraštu“, – protėvių istoriją gerai žino Stasys Pūtvis.
Šaulys – ne dėl reklamos
Stasys Pūtvis taip pat yra davęs šaulio priesaiką, tačiau niekada to perdėm neakcentavo ir iš to reklamos sau nesidarė. „Nes niekada nenorėjau tapti gyvu paminklu proseneliui. Tai mane trikdė, ir stengiausi išvengti šito“, – priežastį atskleidžia Šaulių sąjungos ideologo provaikaitis.
Kol Stasys buvo jaunesnis, savotišku giminės ir šeimos atstovu buvo jo tėvas Rimantas Pūtvis – savaime suprantama, kad Pūtvių šeimos atstovo šaulių aplinkoje reikėjo. „Ir dabar dar stebina, kad kai kurie žmonės mane tapatina su Vladu Putvinskiu-Pūtviu. Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės, visiškai skirtingos ir mūsų veiklos: visada save laikiau architektu, o idėjiškai priklausau šaulių gildijai“, – sąsają su prosenelio iškeltomis idėjomis nubrėžė Stasys, priklausantis ir Vlado Putvinskio-Pūtvio klubui, kuris buria vieno iš Šaulių sąjungos įkūrėjų palikuonis, organizacijos atkūrėjus bei šaulius-veteranus.
Aušros Augustytės nuotrauka
Stasys Pūtvis neslepia – 2023 metai jam ypatingi, nes šiemet minimos 150-osios Vlado Putvinskio-Pūtvio gimimo metinės, o ir prabėgus tiek laiko garsusis jo prosenelis prisimenamas, gerbiamas, šauliškumo idėjos išgyvena aukso amžių. „Manyčiau, kad Vlado Putvinskio-Pūtvio iškeltos idėjos, pilietiškumo žadinimas ir jo įkurta Šaulių sąjunga – ypač svarbi šiuo metu, Rusijos agresijos akivaizdoje. Susitelkimas ir piliečių dalyvavimas pasipriešinime, piliečius vienijanti, tautinė patriotinė ideologija būtina tautos išlikimui. Tai šiandien išskirtinai svarbu. Be Putvinskio, mano supratimu, daugiau niekas nieko panašaus ir nesukūrė“, – įsitikinęs Stasys Pūtvis.
Jis neabejoja, kad kiekvienam piliečiui derėtų paskaityti Vlado Pūtvinskio-Pūtvio raštus, ir tikisi, kad artimiausiu metu istoriko Mindaugo Nefo iniciatyva šie raštai bus naujai išleisti ir labiau pasiekiami visuomenei. „Turint tokią ideologinę bazę, ja privalu naudotis. Ir tai svarbu ne tik Šaulių sąjungai, tai svarbu kiekvienam Lietuvos piliečiui, ypač kai dabar tiek daug kalbama apie pilietiškumo ugdymą ir jo svarbą“, – priduria pašnekovas.
Paklaustas, ar norėtų šiandien susėsti su savo proseneliu ir pasikalbėti, Stasys Pūtvis sako tokios iliuzijos neturintis. „O dvasiškai ryšį su juo jaučiau nuo pat vaikystės visada, nes tai, ką jis sukūrė ir paliko, giliai manyje yra įskiepyta, ir jau niekada nuo to nepabėgsiu. Tas vidinis ryšys su juo egzistuoja nuolat“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis.
***
Birželio 24-ąją švenčiama Šaulio diena, o birželio 27-ąją minima Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo diena.
Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) yra valstybės remiama savanoriška, pilietinės savigynos visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai ir civilinei saugai.
Tai unikali, analogų neturinti organizacija, nes LŠS vienija valstybės gynybai ir gyvenimui neabejingus asmenis. Šauliai veikia pagal LR Seimo priimtą atskirą organizacijos įstatymą ir statutą. Nepaisant tiesiogiai iš valstybės institucijų skiriamų užduočių, LŠS yra laisvų, savo laiką Tėvynės gynybai ir stiprinimui skiriančių žmonių organizacija.
Kiekvienas Lietuvos pilietis savanoriškai gali tapti organizacijos nariu ir save realizuoti veikdamas karybos, sporto ir kultūros srityse. Šauliškoms idėjoms visoje Lietuvoje šiandien neabejingi apie 14 tūkst. piliečių nuo 11 metų amžiaus.
Valdo Kilpio nuotrauka
2020 metais pirmosios Lietuvoje į funkcinę zoną „Tauragė+“ susijungusios Tauragės, Jurbarko, Šilalės ir Pagėgių savivaldybėms iš Europos Sąjungos paramos lėšų gavo 18,8 mln. eurų. Nemaža dalis šių pinigų buvo atseikėta mobilaus judumo sistemai sukurti, kuri turėjo sudaryti ekonomiškai silpno regi
Tauragėje, Gedimino g., prie įvažiavimo į aplinkkelį esantys šviesoforai jau veikia! Siekiant optimaliai sureguliuoti šviesoforų veikimo laikus ir trukmę, šiuo metu stebimas automobilių srautas. Atsiprašome už galimus laikinus nepatogumus ir gyventojų prašome supratingumo bei kantrybės. Taip pat Tauragės rajono
Mažiau virusų, streso ir mažesnės eilės pas gydytojus – štai kodėl vidurvasarį puikus laikas atlikti profilaktinius vaikų sveikatos patikrinimus. Ši kasmetinė procedūra yra būtina ne tik tam, kad vaikas ar paauglys galėtų lankyti ugdymo įstaigą: lopšelį-darželį, darželį, mokyklą. Mokinio sveikatos pažymėjimo reikia ir pla
Pasakyti „ne“ sūriui – tikrai sunki užduotis. Rytą pradedame su riekele jo ant duonos, priešpiečiams valgome salotas su mocarela, užkandžiaujame kietuoju ir gurmaniškais pelėsiniais, jis palaimingai tįsta ant picos ar su makaronais... Daugeliui vieni skaniausių patiekalų yra būtent su sūriu, todėl jis paprastai yra b
2025 m. valstybinių brandos egzaminų rezultatai atskleidžia, kad Tauragės rajono abiturientai pasiekė išties puikių rezultatų. Šiemet jie ne tik gerai pasirodė daugelyje dalykų, bet ir surinko nemažai aukščiausių – 100 balų – įvertinimų. 100 balų įvertinimus pelnė mūsų rajono abiturientai įvairiuose egzaminu
Manoma, kad suaugusiam žmogui reikia 7-9 valandų miego. Tačiau vaiko ar paauglio organizmas reiklesnis ir miego jam gali reikėti gerokai daugiau. Kodėl augančiam ir bręstančiam organizmui svarbus kokybiškas miegas ir kaip jį užtikrinti sukurti kokybiško poilsio rutiną, pasakoja vaiko teisių gynėja Giedrė Salickienė. Vaiko teisių gynė
Vaikų vasaros atostogos gali būti ne tik linksmos, bet ir labai prasmingos – šiemet biblioteka ir vėl kvietė 7–8 metų vaikus dalyvauti stovykloje „Pozityvumo tiltas“. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas emociniam intelektui, pasitikėjimui savimi ir kūrybiškumui ugdyti. Stovyklos išskirtinumas – ne ti
Liepos 16 d. Telšių vyskupijos kurijos paskelbti paskyrimai palies ir Tauragės Švč. Trejybės parapiją. Tikintieji atsisveikins su parapijoje tarnavusiais vikarais – kun. Roku Maziliauskiu ir kun. Sigitu Valauskiu. Telšių vyskupijos kurija išplatino pranešimą, kad kun. R. Maziliauskis atleistas
Tauragės rajono savivaldybėje apsilankė Inesa Ašmantaitė, kuriai buvo įteiktas Garbės ambasadoriaus ženklelis. Inesa Ašmantaitė su šeima gyvena Čekijoje, yra Lietuvos garbės konsulė Čekijos Respublikoje, atstovauja Lietuvai Moravijos ir Pietų Bohemijos regionuose. Ji su dideliu džiaugsmu ir pagarba nori prisidėti prie
Skaitymo skatinimo iššūkis „Vasara su knyga“, vasaros pradžioje pakvietęs visus – nuo knygų mylėtojų iki tik retkarčiais knygą atsiverčiančių skaitytojų – leistis į skaitymo kelionę, jau įpusėjo ir fiksuoja puikius rezultatus: iššūkį jau priėmė per 19 000 dalyvių, iš jų – daugiau nei
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje per pastarąją parą registruoti keli reikšmingi įvykiai, susiję su fizinio skausmo sukėlimu, grasinimais bei svetimo turto pagrobimu. Sveikatos sutrikdymaiLiepos 15 d. apie 20.20 val. Tauragėje, M. K. Čiurlionio gatvėje, namuose, neblaivus (2,60 prom.) vyras, gim
Liepos 10–13 dienomis Tauragės rajono savivaldybės delegacija lankėsi Bytove (Lenkija), kur vyko 679-ųjų miesto teisių suteikimo metinių šventė. Tauragės ir Bytovo partnerystė puoselėjama nuo 2017 metų. Per šį laikotarpį įgyvendinti bendri projektai, dalintasi patirtimi kultūros, sporto bei užsieniečių socialinės integr