Mėta LŪŽIUTĖ
Norėdamas kalbėti apie žmogų, kurį, regis, daugiau nei šiek tiek pažįsti, savotiškai sutrinki, nes nežinai, nuo ko pradėti. Ypač kai jis žinomas, matomas, turintis daug gebėjimų. Galų gale labai simpatiškas, protingas ir apie kurį žino šalies bohemos atstovai, literatai, menininkai. Taip taip – kalbu apie Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Aptarnavimo skyriaus vedėją, reto vardo savininkę Meilutę Parnarauskienę. Bet apie viską nuo pradžių.
Aukštaitės "kelionė“ į Tauragę
Kilusi Meilutė iš Rokiškio rajono, Panemunėlio kaimo inteligentų šeimos. Ten pat ir mokėsi. Šiandien darbe su kolegomis mielai dalijasi vaikystės, jaunystės prisiminimais. Su vos pastebima humoro gaidele pasakoja apie nuotykius mokykloje, kaip dirbo nelengvus ūkio darbus, ilsėdavosi ant šieno, valgė vandenyje suvilgytą batoną su cukrumi, kurio skonis prilygo pasakai, skaitė knygas ir lankė šokius.
Jaunystė Meilei buvo visagalė, tad viską suderindavo ir nuovargio nejausdavo. Mokanti žaismingai perteikti mintis, Meilutė prisiminė, kaip susipažino su vyru Rimantu. Ji sako, kad kai likimas jai mestelėjo strėlę, kuri netrukus virto meile, dar buvo mokinė. Tuomet į kaimą, kur gyveno Meilė, vasarą dirbti žemės darbų buvo atvažiavęs studentų būrys iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto. Kadangi viena didžiausių pramogų kaime buvo šokiai, ten jiedu vienas kitą ir pastebėjo. Tuomet Meilutė dar nežinojo, kad Rimantas taps jos gyvenimo žmogumi, nors... Dar metus rašė vienas kitam laiškus, po to Meilutė įstojo į Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą. Naujųjų „vilniečių“ susitikimai tuomet baigėsi vestuvėmis ir apsigyvenimu vyro gimtinėje – Tauragėje. Neilgai trukus, jauna šeima susilaukė sūnaus Andriaus, vėliau – dabar jau studento Simono. Šiemet Meilutė ir Rimantas Parnarauskai minėjo 30 metų bendro gyvenimo sukaktį:
– Dabar Tauragė man – namai, bet reikėjo dešimties metų, kol šį miestą prisijaukinau, o gal jis mane ilgai jaukinosi. Jei šį kraštą lyginčiau su Aukštaitija, tikrai skiriasi regionų charakteriai, žmonės, suvokimas apie vienokius ar kitokius dalykus. Nenorėčiau konkrečiai vardyti esminių skirtumų tarp aukštaičių ir žemaičių, galiu pasakyti tik tiek, kad nėra nė dienos, kad neprisiminčiau kaimo, kuriame gyvenau, žmonių, su kuriais teko bendrauti, draugų. Kai mintimis pakeliauju po Rokiškio rajoną, visada užplūsta šilti jausmai gimtinei, – sako pašnekovė.
Spaudė ranką ne vienam įžymybei
Jau daugiau nei 20 metų pašnekovė darbuojasi Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje. Šiandien ši knygų šventove vadinama įstaiga – viena pagrindinių rajono kultūros židinių. Čia – naujos technologijos, rašomi respublikiniai ir tarptautiniai projektai, organizuojami įvairūs renginiai, propaguojantys, populiarinantys spausdintą žodį, rengiamos įvairiausios parodos. Daugelio organizacinių darbų, projektų iniciatorė, vykdytoja ir vedėja – M. Parnarauskienė. Vargu, ar dažnas galėtų pasigirti spaudęs ranką ir bendravęs su profesoriumi Leonidu Donskiu, žurnalistu Algimantu Čekuoliu, poetu Marcelijumi Martinaičiu. Bendravo ji su begale garsių šalies (ir ne tik) poetų, rašytojų, žurnalistų, režisierių, aktorių, kitų menininkų, garsių kraštiečių, šalies šviesuolių. Kasmet organizuoja „Poezijos pavasarius“ Tauragėje, jau ne pirmus metus inicijuoja ir veda bardų vakarus „Prie garažų“, kurie sukviečia šimtus žmonių.
Kaip Meilė susipažįsta su populiariais Lietuvos žmonėmis? Pagrindinė vieta – respublikinė knygų mugė, kiekvieną vasarį rengiama Vilniuje. Ten renkasi beveik visos šalies įžymybės, o Meilutė tiesiog sėkmingai juos „sumedžioja“, anksčiau ar vėliau jie atvažiuoja į Tauragę ir būna pristatyti rajono visuomenei.
Paklausta, koks kultūrinis gyvenimas virė, kai ji dar gyveno Aukštaitijoje, Meilutė pasakoja:
– Rokiškis visada buvo garsus kultūriniais renginiais. Mes su tėvais dažnai važiuodavome į miestą žiūrėti spektaklių, koncertų, važiuodavome ir į didžiuosius miestus, jei tik gaudavome bilietų į įdomesnį renginį. O ir kaime, kur augau, kultūrinis gyvenimas virte virė. Buvo ir kaimo kapela, ir pučiamųjų, ir folklorinis ansamblis, ir teatras. Mūsų kultūros namai bendradarbiavo su Panevėžio dramos teatru ir į iškilmes buvo atvykęs pats Juozas Miltinis. Nuo mažų dienų vaidinau, dalyvavau saviveikloje. Pamenu, kai mokinius veždavo į ekskursijas, išvykos „vinis“ būdavo apsilankyti kuriame nors teatre ar koncerte, – prisimena Meilė.
Užvėrus "valdiškų“ namų duris
Mokanti kelias užsienio kalbas, Meilutė sėkmingai dalyvauja vokiečių, prancūzų bičiulių draugijų Tauragėje veikloje. Mėgsta muziką, ypač džiazą, bliuzą. Gal todėl prieš porą metų jai šovė mintis, kad Tauragės radijuje galėtų vesti laidą apie bliuzą. Radijo savininkai mielai priėmė pasiūlymą ir pakvietė bendradarbiauti. Ir taip jau antrus metus Tauragės radijo eteryje kas savaitę transliuojamos autorinės Meilės laidos „Su Meile apie bliuzą“.
– Nuo pat vaikystės muziką mėgau kiek kitokią, nei buvo įprasta girdėti. Norėdama neišsiskirti iš bendraamžių, sutikdavau su jų nuomone apie atskiras grupes, kurių jie klausėsi. Labai norėjau gauti plokštelių su „Bitlų“ įrašais, klausydavausi Amerikos balso, Liuksemburgo radijo. Pamenu, kaip besiklausydama esu sudaužiusi radiją VEF, nes užsnūdau, – juokiasi Meilutė.
Veikli moteris ne kartą buvo nominuota „Metų žmogaus“ rinkimuose, kategorijoje „Metų moteris“. Per plauką ja netapdavo, bet... artėja kitų metų rinkimai. Stilingos ir elegantiškos M. Parnarauskienės pavardė puikavosi žiniasklaidos organizuotame stilingiausių Tauragės moterų sąraše, kuriame pateko į penketuką.
Kadangi pagal horoskopą Meilutė – žuvis, kas jai gyvenime ir padeda vikriai suktis įvairiuose vandenyse, ji kolekcionuoja jas. Kartą ši kolekcija jau puikavosi viename rajono renginių, kur jos gražuolės buvo puikiai įvertintos.
Pernai M. Parnarauskienė save išmėgino dar viename amplua. Asociacijos „Mažoji scena“ režisierė, seniai pastebėjusi Meilės temperamentą, pakvietė ją kurti pagrindinio vaidmens spektaklyje „Vakarienė su pusdurne“. Per spektaklio premjerą ką tik iškepta aktorė labai jaudinosi, bet savo artimųjų nei bičiulių nenuvylė. Liaupsės, aplodismentai, gėlės buvo didžiausias komplimentas.
Apie tai, kur visada norisi grįžti
M. ir R. Parnarauskų vaikai jau suaugę – sūnus Andrius dirba Norvegijoje, Simonas mokosi Vilniaus Gedimino technikos universitete ir namuose dabar abu tik svečiai, tad savaitgaliai dažniausiai praleidžiami su draugais. Įvairios šeimos, kalendorinės šventės visus dažniausiai suburia Parnarauskų namuose, tad svečius Meilė mėgsta palepinti gurmaniškais patiekalais, geru baltu vynu ir, be abejonės, bliuzo ar džiazo muzika. Dažnai vakarai būna teminiai, kas padeda kurti puikią nuotaiką. Didelio šurmulio Meilutė namuose nemėgsta.
Jei laisvomis nuo darbo dienomis vyras išvažiuoja žuvauti (žvejyba – Rimanto aistra), moteris leidžia sau ilgiau patinginiauti, laiką leidžia su knyga ir mylima kalaite Jore.
