Ieva LIORANČAITĖ
Andrius Tapinas visuomenei žinomas kaip žunalistas, TV laidų vedėjas, o jau kurį laiką – ir kaip rašytojas, pelnęs geriausios Metų knygos autoriaus apdovanojimą. Paklaustas, kuris amplua jo širdžiai mieliausias, juokaudamas atsakė, kad vadinti jį galim kaip tik norim, kad ir verslininku ar pokerio žaidėju, svarbu ne nusikaltėliu ar apsivogusiu žurnalistu. Jūsų dėmesiui – interviu su žmogumi, kurio mintys šviesios ir atviros. Jo malonu klausytis, su juo lengva bendrauti. Toks jis mano akimis. Kaip žvelgsite Jūs? Skaitykite ir vertinkite.
– Į Tauragę atvykote vedamas idėjos pristatyti savo knygą „Vilko valanda“. Kaip gimė mintis ją parašyti?
– Ši mintis nuolatos kažkur kirbėjo, kadangi nuo vaikystės augau tarp knygų. Mano tėtis – rašytojas, senelis – poetas, prosenelis – rašytojas ir vertėjas, tad čia buvo tik laiko klausimas, kada ir aš atrasiu tą nišą, kuri man būtų smagi ir kuri būtų smagi mano skaitytojams.
– Jūsų knyga pelnė geriausios Metų knygos titulą. Ko reikia norint parašyti gerą knygą? Kokią knygą galime vadinti gera?
– Žinot, kai man sako „gera knyga ar gera literatūra“, aš visada pasimetu, nes manau, kad tokių dalykų neįmanoma apibrėžti, ypač knygose. Vieniems „Karas ir taika“ yra šedevras, kitiems – baisi nuobodybė. Vieniems „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ yra geriausia knyga pasaulyje, o kiti negali net penkių puslapių įveikti. Asmeniškai man geriausios metų knygos titulas labai malonus ir neįtikėtinai mielas, bet ar ji yra geriausia, sunku pasakyti. Knyga buvo parašyta nuoširdžiai, nepretenduojant į gilias filosofijas ir didelę išliekamąją vertę. Ar ji bus verta skaityti po penkerių metų? Laikas parodys.
– Koks Jūsų skaitytojas?
– Tai buvo viena didžiausių problemų su leidykla apibrėžti skaitytoją, nes niekaip jo neatradome. Kai bandai pataikyti į visus, gali nepataikyti į nieką. Bet pardavimai ir faktas, jog penktasis tiražas jau įsibėgėja, rodo, kad mes vis dėlto pataikėm į auditoriją jos neapbrėždami. Mano žiniomis, vyriausias skaitytojas yra 85-erių metų, o jauniausias – vienuolikos. Tai didžiulė imtis, kuri rodo, kad lietuviai išsiilgę lietuviškos pramoginės literatūros.
– Kaip apibūdintumėt savo knygą žmogui, kuris jos neskaitė?
– Tai nuotykinis romanas su istorijos ir fantastikos elementais. Veiksmas vyksta kitokiame Vilniuje, kuris romane atsiskleidžia kitom spalvom. Kitaip sakant, tai knyga, kuri yra poilsis smegenims, netgi žmogui, nelabai draugaujančiam su knygom.
– Knygą palikime nuošalėje ir pakalbėkime apie Jūsų žurnalistinį darbą. Nuo ko prasidėjo žurnalisto kelias?
– Viskas ėjo labai nuosekliai ir tvarkingai. Iš pradžių sudalyvavau keliuose televizinuose projektuose, vėliau ėjo reporterio padėjojo pareigos, po to tapau reporteriu, rytinės laidos vedėju, verslo žurnalistu, žinių tarnybos direktoriumi ir galiausiai autorinės laidos autoriumi.
– Jūsų akimis, kas yra geras žurnalistas?
– Tas, kuris sugeba suvokti, kas yra objektyvus rašymas ir perlipdamas per save išlieka objektyvus net ir tada, kai labai aiškiai mato, kad čia yra geroji pusė, o čia blogoji, o pats stovi vidury. Kiekvienas žingsnis, kad ir į tą gerąją pusę, iškreipia mūsų profesiją ir daro mus nebe žurnalistais, o apžvalgininkais, propagandistais ar viešųjų ryšių ekspertais. Kitas dalykas, ko labai pasigendu, baimė rašyti savo stiliumi. Ateina nemažai jaunų žurnalistų su kažkokiom išankstinėm klišėm, įkaltom į galvą. Jie bijo rašyti aštriai ir įdomiai. Jie rašo nykiu ir plaukiančiu tekstu, kuris dabar madingas. Madingas dėl to, kad dominuoja internetiniai portalai, kur reikalingas greitis ir nėra kada galvoti, kaip ką įdomiai parašyti. Kita vertus, lieka vis mažiau vietos rimtai žurnalistikai.
– Kokia ta rimta žurnalistika?
– Aš ją apibrėžčiau kaip politinę ir ekonominę. Kultūrinė ir sporto žurnalistika irgi rimta, bet ją priskirčiau nišinei žurnalistikai. Rimtai žurnalistikai reikia turėti tam tikro pasikaustymo, žinių, supratimo, suvokti vykstančius procesus. Kai ateina žurnalistai, kurie nesuvokia skirtumo tarp pajamų ir pelno, jiems sudėtinga bendrauti tuo pačiu lygiu su savo pašnekovais. Taip krinta ir žurnalistikos lygis. Kitas dalykas – rimtoji žurnalistika visuomet bus prasčiau apmokama už komercinę, bulvarinę.
– Ar Lietuvoje dar liko rimtosios žurnalistikos?
– Kažkiek dar liko. Labiausiai ją pastebiu spausdintoje žurnalistikoje, kur žmonės gali apgalvot, ką rašyti. Tai „Valstybė“, „IQ“, „Verslo žinios“. Tai paskutinė kolona, kuri stovi prieš didelę pinigų ir interesų įtaką.
– Atkreipiant dėmesį į dabartinę situaciją ir įvykius Ukrainoje, vienokios naujienos mus pasiekia iš rytų, kitokios – iš vakarų. Kuo skaitytojui tikėti?
– Skaitytojas turėtų suvokti, kad visa žiniasklaida, esant tokiems milžiniško masto konfliktams, yra propagandinė. Mūsų, kaip Lietuvos, pozicija aiški, mes esam kartu su Maidanu, todėl visa žurnalistika irgi yra į tą pusę. Jeigu nori stebėti geopolitinius procesus, turi suvokti, kokie yra žiniasklaidos interesai, ir į viską žvelgti kritiškai.
– Pabaigai klausimas asmeniškai Jums, kaip žurnalistui. Įsivaizduokite savo svajonių interviu. Kas taptų Jūsų pašnekovu?
– Norėčiau pakalbinti popiežių Pranciškų. Bet su juo kalbėčiau ne apie religiją, o tom temom, kuriomis jis, kaip popiežius, kalba turbūt pirmasis. Tai ir ekonominiai dalykai, turtų perdalijimas, socialiniai reiškiniai, apie kuriuos prieš tai buvusi konservatoriška bažnyčios politika nekalbėjo. Tai vienas įtakingiausių pasaulio žmonių, kuris pradeda visiškai kitokią bendravimo formą. Galimybė su juo pakalbėti būtų kažkas nerealaus.