Karina SĖRIKOVA
79-erių Gediminas ir 72-ejų Stasė Totoraičiai netrukus švęs savo vedybų penkiasdešimtmetį. Nueitas ilgas kelias kartu, nepaisant to, pora sako jau po keleto dienų išsiskyrimo vienas kito pasiilgsta. Laimingos santuokos paslaptis – tenkintis tuo, ką turi, nesitikėti stebuklų, tiesiog gyventi ir stengtis dėl ateities.
Panašu į meilę iš pirmo žvilgsnio
Nei Gediminas, nei Stasė nėra tauragiškiai. Dar daugiau – net nėra kilę iš to paties krašto. Gediminas kilimo nuo Sūduvos, Šakių rajono, Stasė – iš Anykščių. O susitiko jie darbe, Virbalio pieninėje, Vilkaviškio rajone, mat abu baigė Belvederio pienininkystės technikumą ir buvo komandiruoti į Virbalį. Tik Stasė penkeriais metais vėliau nei Gediminas.
Ponia Stasė laikraščiui pasakojo, kad abiem ši pažintis buvo lemtinga, ir neatmetė, jog tai gali būti meilė iš pirmo žvilgsnio.
– Žinokit, padaviau ranką pasisveikinti ir mane lyg kažkokia elektra nukrėtė, kažkas į kulnus nuėjo. Net nepatogu pasidarė. Iki šiol tai prisimenu ir labai man įdomu, kaip taip gyvenime būna, – prisiminė moteris.
Gediminas, vyras iš stuomens ir iš liemens, romantizuoti nebuvo linkęs, tikino, kad seniai laukė sau jaunosios, ir kai pamatė Stasę, suprato, jog tai ji.
– Vedžiau iš proto, mat pagaliau sutikau tą, su kuria galima buvo pasišnekėti. Kai galvelė tuščia, tai greitai žmogus nusibosta, – trumpai drūtai rėžė Gediminas.
Nusibodo vienam kitą lydėti
Leisdamasi į prisiminimus, auksinė pora atskleidė, kad iki santuokos draugavo maždaug pusantrų metų.
– Kiekvienas mūsų gyvenome su šeimininke. Taip ir lydėdavom vienas kitą iki namų, kol įkyrėjo. Lydi mane sykį Gediminas namo ir sako: „Ženykimės ar kokį velnią – kiek čia galima vaikščioti!“, – kvatodama pasakojo S. Totoraitienė.
Klausėme, kaip atrodė žiedelis, kurį Gediminas dovanojo Stasei, ir labai nustebome, kad tuo metu nebuvo priimta dovanoti sužadėtuvių žiedo – žmonės per skurdžiai gyveno.
Pora pasakojo, kad užsimanė labai greitai susituokti. Vestuvės buvo kuklios, mat jaunieji dirbo meistro padėjėjais, kas reiškė menkas pajamas.
– Na, bet Gedimino tėvai sausį mums atsiuntė telegramą, kurioje parašė, kad konkrečią dieną turime atvykti ir tą dieną viskas bus paruošta mūsų vestuvėms, sukviesti visi giminės. Ir tai buvo pirmas mano ir Gedimino tėvų susitikimas, o tuo pačiu dar kartą atšvęstos vestuvės, – prisiminė moteris.
Kai nori šeimos, jūra iki kelių
Pats maloniausias dalykas, kuris nutiko po vestuvių, – pieninė suteikė ką tik „iškeptai“ porai butą.
– Šiuolaikiniam jaunimui tai gali pasirodyti nieko ypatingo, bet kai nieko neturi, tai didelė vertybė. Abu buvom nusipirkę šiek tiek baldų, susinešėme juos ir pradėjom gyventi, – pasakojo Stasė.
Pasak Totoraičių, taip ir įsisuko jų mažytis gyvenimas. Po metų šeimai gimė dukra Raimonda, pas kurią Tauragėje šiuo metu ir gyvena Totoraičiai, o dar po metų – sūnus Dalius, su šeima šiuo metu gyvenantis Alytuje.
– Kai dabar pagalvoju, kaip mes nebijojom antro vaiko lauktis, kai tik tokios pajamos buvo. Bet kai myli, kai nori šeimos, tai ir jūra iki kelių. Na ir ką, išmaitinom. Auginom ir sodelį, ir daržą, ir kiaulių laikėm. Kai vaikai išėjo gyventi savo gyvenimų, sakom, kam mums tos kiaulės, ir liovėmės ūkininkauti, – į prisiminimus leidosi Totoraičiai.
Stasė pasakojo, kad sunkiausia buvo išauginti vaikus maždaug iki penkerių metų. Vėliau viskas labai sklandžiai plaukė sava vaga, šeima dar labiau sutvirtėjo.
– Vienas kitą visada labai palaikėme. Supratome, kad ne tik mudu esame ir ne patys sau, o turime ir vaikų, yra žodis „Reikia“ – šiuolaikinis jaunimas dažnai linkęs jį pamiršti. Laikėmės nuomonės – jei nori, kad vaikai mylėtų ir gerbtų, reikia dėl jų stengtis, tą ir darėme. Dabar štai turime dvi geras atžalas, o šie – puikius anūkus. Viskas perduodama, – žurnalistei pasakojo Totoraičiai.
Kai turi nedaug, taip pat galima džiaugtis
Paklausti, kokie sunkiausi išbandymai bendro gyvenimo kelyje nutiko, šeima diplomatiškai atsakė, kad jeigu myli, jokie išbandymai nebaisūs.
– Visas džiaugsmas yra santuokoje. Galiu pasakyti taip: įsimylėjai ir ženykis. Nėra gyvenime stebuklų – viską reikia sukurti. Ir dar labai svarbu pasitenkinti tuo, ką turi, nors tai ir yra mažai. Visada galima apsieiti ir su mažai. Svarbiausia, kad ištikus bėdai, esi ne vienas, – kalbėjo Stasė.
Apskritai, pasak Totoraičių, anksčiau skyrybų pasitaikydavo mažai – gal iš padorumo, gal dėl to, kad visi bažnyčios žodį, kuris linkėjo gyventi santuokoje, gerbė.
– Gryčioj dūmų visada pasitaiko, bet nereikia tikėtis viską gauti lengvai. Gyvenimą reikia gyventi... – įsitikinę sutuoktiniai.
Klausydamasi tėvų pasakojimo dukra Raimonda pridėjo:
– Labai džiaugiuosi matydama, kad tėvai net po 50 santuokos metų taip nuoširdžiai rūpinasi vienas kitu. Nesvarbu, ką jie veikia: ar sode renka obuolius, ar tyliai skaito kambaryje, kartu būdami jie lyg įrodymas, kad žmonės geriausiai jaučiasi poroje. Stebėdama juos dažnai pagalvoju: pasaulyje meilė tikrai yra. Ir taip džiugu, kad ji čia, visai šalia...
