Vytautė ČĖSNAITĖ
Gabrielė Akstinaitė – turbūt viena iš nedaugelio merginų, kuri savo laisvalaikį leidžia karinėse jūrų stovyklose, keliauja į orientacinius žygius, plaukioja, irkluoja ir vakaroja prie skautiškų laužų. Vienuolika metų Gabrielė priklauso jūrų skautams. Ko tik neišbandė ši mergina – beveik dešimt metų lankė šokių studijas, dainavo, kultivavo lengvąją atletiką, žaidė krepšinį, save išbandė ir teatro scenoje. Tačiau skautiška veikla Gabrielei tapo kone labiausiai siekiamu tikslu. Kodėl – paklauskime to pačios Gabrielės.
Skautais sužavėjo brolis
Save Gabrielė apibūdina kaip aktyvią, bendraujančią, kūrybingą asmenybę. Pasak merginos, ji kiekvieną minutę ji stengiasi praleisti prasmingai ir naudingai.
– Į skautų veiklą mane įtraukė brolis, tada buvau vos septynerių. Mano brolis taip pat pradėjo savo jūrininko karjerą jūrų skautų organizacijoje. Būtent su skautais jis įgijo daug naudingos patirties ir suprato, kad savo gyvenimą nori sieti su jūra. Šiuo metu jis eina šturmano pareigas, o namus aplanko labai retai. Aš pati būdama skautė išmokau daugybę dalykų, nes pagrindinis jūrų skauto tikslas – savęs tobulinimas, – sakė Gabrielė.
Mergina pasakojo, kad skautų organizacijoje ne vienerius metus mokėsi tiek praktinių, tiek teorinių dalykų. Sezono metu rengdavo stovyklas, žygius. Visais metų laikais mokosi naujų mazgų ir inkaro tipų.
– Skautų organizacijoje žmogus turi ko siekti. Vienas svarbiausių dalykų – kaklaraištis. Norint užsirišti kaklaraištį reikia nemažai mokytis ir turėti pakankamai patirties. Kaklaraiščiai skirstomi nuo bebriuko iki patyrusio skauto. Žydras – mažųjų skautukų, tamsiai mėlynas – vyresniųjų, juodas – jau rimtas ir yra jūrų skautų, o juodas su mėlyna juostele – patyrusių jūrų skautų, tokius kaklaraišius ryši tie skautai, kurie pasiaukoję skautauti visą gyvenimą. Aš šiuo metu turiu juodą jūrų skauto kaklaraištį, kaskart užsirišant naują kaklaraištį ta diena tampa ypatinga, jautiesi visokeriopai paaugęs, – „Tauragės žinioms“ pasakojo jaunoji skautė.
Stovyklos – neatsiejama skauto gyvenimo dalis
Pasak G. Akstinaitės, tėvų apsisprendimas vaiką leisti skautauti – vienas geriausių. Drauge su skautais jis mokosi teisingų dalykų, ugdo atsakomybę ir asmenybę, stiprėja fiziškai ir dvasiškai, o be to, skautauti nebrangu.
– Mano pirmoji stovykla buvo labai įsimintina, joje įgijau labai daug patirties. Vos tik pradėjau skautauti, mes, Tauragės skautai, turėjome surengti nacionalinę stovyklą. Beveik visas stovyklavimo dienas lijo, buvo šalta, vandenyje mirko palapinės, o mūsų drabužiai buvo peršlapę. Nors oras nelepino ir nuovargis buvo didžiulis, ši stovykla man buvo pati geriausia, – apie nepamirštamą stovyklą pasakojo mergina.
Dar viena įsimintina Gabrielės kelionė su skautais – karinė jūrų stovykla Švedijoje pernai vasarą.
– Švedijoje praleidau dvi savaites su kadetais iš JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos ir trimis skautais iš Lietuvos. Kiekviena diena buvo pilna įspūdžių, mokėmės ir vandenyje, ir sausumoje, – prisiminė Gabrielė.
Išvyksta į Daniją
Paskutiniaisiais savo mokykliniais metais Gabrielė ne tik skautavo, bet ir pasinėrė į aktyvią savanorišką veiklą, prisidėjo prie rajono Jaunimo tarybos darbų ir įvairiausių projektų.
– Šiuo metu gyvenu Danijoje, baigusi mokyklą mečiau sau iššūkį išmokti naują kalbą ir pažinti svetimą šalį. Danijoje studijuosiu baldų dizainą. Ateityje noriu neapleisti savanoriškos veiklos ir toliau skautauti. O išvažiuodama tikiuosi, kad Tauragės jaunimas visad išliks aktyvus, niekada nepritrūks originalių idėjų ir nepamirš svajoti, – sakė Gabrielė.
