Aktualijos

Tauragiškių Arnoldo Antanavičiaus ir Tado Biknerio įkurta interneto tiekimo įmonė „Kvartalo Tinklas“ šį mėnesį mini veiklos dešimtmetį. Įmonės steigėjų kelias į šį verslą prasidėjo dar paauglystėje. Vaikinai tiesiog norėjo susijungti bendram žaidimui internetu.

Margarita Rimkutė: Praėjusią savaitę savo asmeninėje feisbuko paskyroje pranešei, jog „Kvartalo Tinklui“ – jau 10. Ko gero, geriausia dovana – pulkas lojalių klientų, visi matome, kad jūsų įmonei puikiai sekasi. Ar jau turėjote galimybę su bendrasavininkiu Tadu Bikneriu pasidžiaugti dešimties metų keliu?

Arnoldas Antanavičius: Manau, nesuklysiu pasakęs už mus abu, kad labiausiai džiaugiamės visa ta kelione, kuri mus visapusiškai praturtino. Buvo visko: ir džiaugsmo, ir nusivylimo, ir noro pasiduoti, ir ieškojimo, kaip įveikti įvairias kliūtis. Kas labiausiai džiugina – tai, kad ši kelionė nesibaigia ir prieš akis – nauji projektai, nauji iššūkiai ir naujos patirtys, o už visa tai turime būti dėkingi savo klientams, kurių buvimas mums ir leidžia toliau augti, investuoti į naujas technologijas, kurti pridėtinę vertę savo klientams ir kartu augti patiems. Todėl pagalvojome, kad šia proga norėtume kažkaip padėkoti savo klientams. Kadangi jų turime daugiau nei 2000, tai visiems asmeniškai padėkoti greičiausiai nepavyks, bet kai kurie klientai su mumis yra dar nuo 2002–2003 metų, kai net nebuvo įmonės, tik vietinis kompiuterių tinklas. Tad ištikimiausiems mūsų klientams tikrai norime pasakyti ne tik ačiū.

M.R.: Konkurenciniame kelyje jums visuomet pašonėje šnopuoja verslo gigantė „Telia“ su savo sparčiu šviesolaidžiu. Tačiau galbūt tai dar labiau motyvuoja veikti?

A.A.: Vaikystėje kieme turėdavome tokį posakį: „Svarbu ne ūgis, svarbu – smūgis“. Faktas, kad „Telia“ yra vienas rimčiausių rinkos žaidėjų, bet mūsų verslo idėja niekada ir nebuvo kažką kopijuoti ar su kažkuo kovoti. Mūsų verslo idėja atėjo iš rinkos poreikio suvokimo, t.y. matėme nišas, kuriose konkurentai nelabai susitvarkė, o gal nelabai kreipė dėmesio, ir tuo pradėjome naudotis. Įmonės veiklos pradžioje tai buvo nuosavų namų segmentas, į kurį mes ėjome su bevieliu ryšiu ir labai sėkmingai konkuravome su ta pačia „Telia“, kuri teikdavo internetą per telefono linijas, o kitų alternatyvų praktiškai nebuvo. Mūsų paslauga tuo metu buvo kelis kartus spartesnė ir dažnu atveju net pigesnė. Todėl kiekvieną savaitę prie mūsų jungdavosi net iki 40 naujų klientų, ir didelė dalis jų atkeliaudavo iš jūsų minimo giganto. O dėl sparčiojo šviesolaidžio, rinkos poreikis ir atsirandančios papildomos alternatyvos mus motyvavo nenusileisti, tad šiuo metu mes turime nuosavą šviesolaidinį tinklą visoje Tauragėje. Lygiai taip pat turime ir atsukamą televiziją su iki 14 dienų laidų archyvu. Nuolat ieškome, kaip galėtume būti pranašesni ir labiau patenkinti rinkos poreikį – klientai dėl to vienareikšmiškai tik išlošia.

Nuotrauka

M.R.: Mažai kas žino, kad tavo ir Tado, kaip interneto tiekėjų, veiklos užuomazgos siekia gerokai anksčiau – dar gūdžius 2001 metus, kuomet interneto ryšys, bent jau Tauragėje, buvo labiau prabangos prekė nei neatsiejama kasdienybės dalis. Kiek žinau, tu tuo metu ieškojai būdų paspartinti savo namų internetą?

A.A.: Pirmąjį personalinį kompiuterį tėvai nupirko, kai man buvo 15 metų. Jis buvo skirtas mokslams, todėl reikėjo ir interneto ryšio. Kiek pamenu, tada interneto pasirinkimas buvo skurdus, o ir šiaip tai buvo brangus malonumas. Pavyzdžiui, 0,128 megabito per sekundę internetas, kuris yra tūkstantį kartų lėtesnis už įprastą šiandienai spartą, kainavo apie 180 Lt/mėn. (52 EUR/mėn.) arba maždaug trečdalį vidutinės algos, kas šiandienos masteliu būtų apie 250 EUR/mėn. Pamenu, kad mano interneto ryšys buvo lėtas ir brangus – tikras galvos skausmas, todėl pradėjau dairytis alternatyvų.

M.R.: Su Tadu susipažinai tik po to, kai savo namų balkone įsirengei ryšio anteną... Kaip tai nutiko?

A.A.: 2001-ųjų vasaros atostogų metu buvau išvykęs pas brolį į Angliją, kur gyvenau ir dirbau. Pavyko neblogai užsidirbti, todėl grįžęs į Lietuvą nusprendžiau, kad pasilepinsiu ir įsivesiu greitesnį interneto ryšį. Reikėjo nusipirkti įrangą, kuri kainavo apie 1000 litų, arba apie pusantro vidutinio atlyginimo tuo metu. Susimontavome įrangą penkiaaukščio namo balkone, o jis buvo priešais Tado langus, gretimame penkiaaukščiame name. Nepraėjo daug laiko, ir į mano duris pasibeldė Tadas, siūlydamas susijungti kartu į vieną tinklą, pasidalinti internetu, žaisti žaidimus tinkle ir t. t. Nuo to momento prasidėjo pažintis ir bendras darbas su Tadu.

M.R.: Tada tau, Arnoldai, ir Tadui tuo metu tebuvo 16 ir 14 metų. Logiška būtų manyti, jog pirma, ką atlikote, tai prisijungėte bendram kompiuteriniams žaidimui. Tiesa? Ką žaidėte?

A.A.: Tikrai taip. Ir dabar galvoju, kad šį susijungimą galimai lėmė tai, jog sutapo mūsų žaidimų skoniai. Dažniausiai žaisdavome strateginius žaidimus, pavyzdžiui, kuriuose reikia statyti civilizaciją, stiprinti ekonomiką ir karinę galią bei galiausiai užkariauti varžovą. Žaisdavome ir kitokius žaidimus: šaudykles, lenktynes ir pan., bet labiausiai patikdavo būtent strateginiai, kur reikia mąstyti, skaičiuoti bei planuoti. Dabar manau, kad šis bendras pomėgis ir savybės mums labai pravertė kuriant savo verslą.

M.R.: O kaip viskas klostėsi toliau, juk tuo neapsiribojote?

A.A.: Kai įveikėme tuo metu mums didžiausią iššūkį – susijungėme į bendrą tinklą gyvendami atskiruose daugiabučiuose, staiga atėjo daugiau drąsos ir tikėjimo, kad galime tuo neapsiriboti. Ypač po to, kai mūsų projektą ir jo kuriamą naudą netruko pastebėti kiti gyventojai ir ėmė domėtis galimybe prie mūsų prisijungti. Jau netrukus tinkle pasiekėme keturių naudotojų skaičių, todėl įsirengėme greitesnę interneto liniją. Jeigu gerai pamenu, azartas mus pagavo, kai prie tinklo prijungėme penktą naudotoją, tada pirmą kartą mums šovė mintis, kad galbūt galėtume bandyti iš to uždirbti. Tad pradėjome eiti tuo keliu, pravedėme kabelius į kitus aplinkinius daugiabučius, pastatėme savo pirmąją bevielio ryšio anteną, pradėjome plėstis. Deja, norėto uždarbio dar teko labai ilgai laukti, nes daugėjant naudotojų skaičiui reikėjo nuolat spartinti interneto ryšį, naujinti visą būtiną įrangą, jau nekalbant apie įvairiausius darbo įrankius ar transporto priemones, investuoti į įvairias apsaugas nuo žaibų, elektros dingimo ir t.t. Galiausiai augantis tinklas bei naudotojų skaičius reiškė ir tai, kad dažniau sulaukėme įvairių gedimų, ryšio sutrikimų ir pan., o visa tai turėjome tvarkyti patys. Buvo laikotarpis, kai, pavyzdžiui, vasaromis, žaibų sezono metu, nelabai galėdavome išvykti atostogų, nes niekad nežinai, kurią naktį rimčiau pažaibuos ir turėsi lėkti keisti nudegusios įrangos, nes dalis tinklo bus likę be interneto ryšio. Tai iš pradžių darbo ir vargo buvo daugiau nei naudos, bet mes visada tikėjome savo vizija ir kad galime pasiekti kažką daugiau.

M.R.: Kaip suprantu, 2010 m. žaidimai peraugo į verslą. Regis, tu tuo metu jau dirbai, gyvenai Vilniuje?

A.A.: Vilniuje gyvenu nuo 2004-ųjų, kai įstojau studijuoti. Iš pradžių grįždavau savaitgaliais padėti čia likusiam Tadui tvarkytis, o kai vėliau studijuoti į Vilnių atvyko ir Tadas, tai mūsų tinklas kuriam laikui buvo paliktas savotiškam dreifavimui. Rimtesni sprendimai buvo padaryti 2010 metais, kai Tadas baigė bakalauro studijas ir grįžo gyventi į Tauragę. Tada, pamenu, sprendėm, ką su tinklu daryti toliau – ar imtis verslo „pilna koja“, ar likviduoti, o gal kažkam perleisti. Galbūt lengvesnis kelias būtų buvęs viską mesti, tinklą kam nors parduoti ar perleisti ir išsiskirstyti savais keliais. Bet, kaip dabar pamenu, labai nenorėjom to daryti, nes jautėme atsakomybę prieš mūsų tinko narius, kurie mumis pasitikėjo ilgą laiką. Juk jie jungėsi į „Kvartalo Tinklą“ ne dėl to, jog tai yra gražus pavadinimas ar dar kokia nors kita priežastis. Jie jungėsi, nes tai buvo arba asmeninis santykis su mumis arba kažkas rekomendavo konkrečiai būtent mus, jie turėjo lūkesčių, buvo išreiškę pasitikėjimą mumis, tad mums niekaip nekilo ranka viską mesti. Be to, rinkoje įžvelgėme jau minėtas nišas, kuriose galėtume sėkmingai veikti. Todėl tais metais nusprendėme, kad einame toliau, kuriame įmonę ir bandome pradėti pilnavertį verslą. Mums gana neblogai sekėsi, bet spartesniam augimui labiausiai trukdė kapitalo stoka, todėl praėjus vos pusantrų metų nuo įmonės įkūrimo Vilniuje, viename „Verslo angelų“ renginyje, susipažinome su būsimu mūsų investuotoju, kuris už dalį įmonės sumokėjo per 100 tūkst. litų, nors tuo metu mes realiai pardavėme ne dalį įmonės, o pažadą, kad galime tokią įmonę sukurti. Šis kapitalas buvo nukreiptas į įmonės infrastruktūros statybą ir naujų klientų prijungimą. Tai mums buvo geras tramplinas, kuris leido per ateinančius dvejus metus išaugti maždaug 4–5 kartus ir įgauti reikiamą pagreitį.

M.R.: Ko gero, esi puikus pavyzdys jaunimui, kaip hobis gali nešti naudos, jei pakankamai jam skiri dėmesio. Bet kokiu atveju pagrindinė tavo veikla yra kita. Esi nepriklausomas nekilnojamojo turto analitikas, konsultavimo NT klausimais dirbančios įmonės „RealData“ įkūrėjas. Daugelis pripažintų: valdai du verslus, esi nepriklausomas, sėkmingas žmogus. Kam jauti didžiausią dėkingumą už tai, kur ir kuo esi dabar?

A.A.: Tikriausiai nemažai įtakos turėjo likimas. Nors nuo mažų dienų buvau ir aktyvus, ir ambicingas, ir norintis būti lyderiu, ir nugalėti, bet kartais gyvenime būdavo situacijų, kai viskas galėjo baigtis nekaip, bet kažkaip kažkas lyg pasaugodavo, parodydavo kelią ir viskas baigdavosi laimingai. O pagrindinė priežastis, manau, dėl to, kad nė vienas iš šių verslų nėra apie tai, kad tik uždirbtume pinigų. Pirmiausia, tai yra mėgstama veikla. Antra, tai yra naudos kūrimas visuomenei, per tai vėliau ateina ir finansinė grąža. Tad jei reikėtų kažkam būti pavyzdžiu ir pasakyti kokį nors patarimą – sakyčiau, kad sėkmingas verslas turi būti širdžiai miela veikla, kuri duotų naudą visuomenei. Tada verslas negali būti nesėkmingas.