Aktualijos

AUTORĖS nuotraukos

Sutikti lietuvį Naujojoje Zelandijoje: koks mažas mūsų didelis pasaulis

• „Tauragės žinių“ inform.
• Rugsėjo 6, 2024

„Visur sutiksi žvirblį ir lietuvį“, – šiuo posakiu įsitikinau jau tada, kai pirmą kartą išvykau už Atlanto, į Jungtines Amerikos valstijas. Susi­radusi darbą mažo salos mies­telio viešbutyje, netrukus susi­pa­ži­nau su ten dirbančiais trim lie­tu­viais. O da­bar paaiškėjo, jog lietu­vių ne­trūks­ta ir Naujojoje Zelan­dijoje.

Nors vos pradedant temti paprastai eidavau į palapinę ruoštis miegoti, paskutinę naktį Kuko kalno stovyklavietėje nu­spren­džiau neskubėti – jei pa­lauksiu ilgėliau, pamatysiu žvaigž­dė­tą foną savo įspūdingam kalnų vaiz­dui, gal net pasiseks pama­ty­ti krintančią žvaigždę, nes kaž­kodėl išskirtinai nesėkmingai šioje šalyje dar nemačiau nė vienos, nors dangų stebėjau kone kiekvieną giedrą naktį pastaruosius tris mėnesius. O kas kitas padės išpildyti mano norus?

Apsitaisiusi šilčiausiais turimais drabužiais, pasiruošiau suvalgyti saldų batonėlį, atsisėdusi ant šalia palapinės atsinešto akmens–kėdės. Danguje imant rodytis vis daugiau žvaigždžių, sėdėjau tyloje ir girdėjau tik burnoje girgždančius batonėlio riešutus. Mano tylą išblaškė į kaimynystėje esantį tuščią plotelį atskubėjusi jauna mergina. Nusimetusi kelioninę kuprinę, ji puolė statyti palapinę. Tamsoje bėgiodama, mergina bandė išsiaiškinti, kaip, ką ir kur prikabinti, įsmeigti, pririšti. Pažvairavau jos pusėn ir su savo kvailu neišmanymu, o gal lietuvišku įpročiu „nekišti nosies į ne savo reikalus”, atkandau dar vieną batonėlio kąsnį. Ir išgirdau, kaip praeinantis kitas stovyklavietės kaimynas merginos paklausė: „Do you want a headtorch? I have one”. (liet. „Ar nori galvos žibinto? Turiu vieną”). Jai pri­ėmus pasiūlymą, šis tuoj pat sugrįžo su žibintu rankose. Mano mintis apie krintančias žvaigždes greitai pakeitė paprasta išvada – esu iš medžio iškritusi nesusipratėlė: juk ir aš turiu galvos žibintą, netgi esu pasikabinusi jį ant kaklo. Tai kodėl nesuskubau pasiūlyti?

Kramtydama batonėlį nusprendžiau – jei man suvalgius naktipiečius pasirodys, kad šalia palapinė dar nestovi, nueisiu padėti merginai išsiaiškinti palapinės statymo peripetijas. Šioje stovykloje tokios tikrai kyla – kad naktimis įsisiuntantis vėjas palapinės neišdraskytų, reikia kuo tvirčiau įsmeigti kuoliukus. Kadangi to padaryti neišeina dėl po plona uoliena pasislėpusio akmens, reikia sugalvoti alternatyvą. O mano taktika kuoliukus apramstyti sunkiais akmenimis veikia pakankamai gerai. Galėčiau pasidalinti.

„Kalakutas begalvodamas ir išvirė”, – pasakytų mano mama.

Kol laukiau tinkamo momento, kai pasirodys, kad merginai susitvarkyti pačiai nepavyksta, prie jos priėjo kita keliautoja, kuri, supratau, yra jos pažįstama ir bendrakeliauninkė. Ir jos pradėjo kalbėtis lietuviškai!

Beliko nusijuokti ir nueiti pasisveikinti. Išsišiepusi jau visiškoje tamsoje priėjau: „Tai labas vakaras!”

Dar gerokai prieš išvykstant į kelionę, socialiniuose tinkluose pasekiau po Naująją Zelandiją keliaujančių žmonių grupes. Ten jie dalinasi įrašais, stengiasi surasti kelionės draugą, pakeleivį, transportą, prieglobstį, dalijasi patirtimis ir patarimais. Dešimtis tūkstančių narių turinčioje grupėje pamačiusi vienos lietuvės įrašą apie jos planuojamą kelionę Naujosios Zelandijos pietinėje saloje, parašiau jai, kad ne tik keliausime tuo pačiu metu, bet ir tomis pačiomis kryptimis. Deja, nors kelias dienas bandėme planus tiksliai sukoordinuoti ir vieną ar du žygius nueiti kartu, norai prasilenkė viena ar dviem dienomis. Galiausiai nusprendėme nieko iš anksto nebedėlioti – aš turiu šiek tiek mažiau laiko, nei ji, tad keliausiu truputį greičiau. Ir nors, kaip jau susitaikėme, susitikti nepavyks, viena kitai padėsime pasikeisdamos informacija apie jau nueitus kelius, jų rezervacijas ir kitus panašius reikalus.

Bet štai iš Ugnės gaunu žinutę – ji sužinojo, kad tą dieną, kai planavau išvykti iš Kuko kalno miestelio į Te Anau, tuo pačiu maršrutu važiuos ir du ispanai, savo kelionės planu pasidalinę toje pačioje socialinės medijos grupėje. Vaikinai skelbė norintys susirasti pakeleivių ir taip sumažinti gana tolimos kelionės kuro sąnaudas. Valio – juk įveikti 500 kilomet­rų, „tranzuojant” pakelėje užtruktų visą dieną... Tad, padėkojusi Ugnei, susitariau su vaikinais, kad keliausiu kartu.

Su Kuko kalno miestelio stovyklavietėje naktį sutiktomis lietuvėmis šnekučiavomės tomis pačiomis keliautojams įprasto­mis temomis: iš kur atvykai, kiek laiko, kur toliau. Atėjus eilei planus papasakoti man, pasakiau, jog Kuko kalno miestelyje leidžiu paskutinę naktį – į Te Anau išvykstu jau rytoj.

„Pasisekė man, – sakau, – kelias gana tolimas, tiesioginiai autobusai nevažiuoja, bet mane paims kažkokie du ispanai”.

„Ispanai?” – su šypsena į ma­ne dūrė pirštu mergina, tamsoje ilgai stačiusi palapinę.

Tada ir paaiškėjo, jog sutapimas dar didesnis, nei manyta iš pradžių: mano stovyklavietės kaimyne tapo su manim susirašinėjusi ir pavėžėjus man suradusi Ugnė. Toks pat, kaip ir aš, pasiklydęs lietuviškas žvirb­lis...

Kotryna PETRAITYTĖ

https://silales-artojas.lt

AUTORĖS nuotraukos