Regione

Autorės nuotrauka

Svarbiausia – išgelbėti žmogui gyvybę

• „Tauragės žinių“ inform.
• Rugsėjo 24, 2024

Kasmet, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, Lietuvos Prezidentas Žūvančiųjų gel­bėjimo kryžiumi apdovanoja žydų gelbėtojus. Šilalėje iš maždaug 1500 myriop pasmerktų žydų prieš 83-ejus metus iš­si­gelbėjo tik vienas – dabar jau šviesios atminties Ruvinas Zeligmanas. Tačiau jo atminimas tebėra gyvas dukros ir dviejų anūkų širdyse, o už tai jie dėkingi gelbėtojams, sunkiais pokario laikais priglaudusiems jų tėvą, senelį.

Zosei Skierienei (Stonkutei) jau 93-eji. Daugumai Žvingių, Pajūrio apylinkių gyventojų ji puikiai pažįstama kaip pagarsėjusi šakočių kepėja ir nepamainoma šeimininkė vestuvių puotose. Zosė ilgus metu nešiojosi didžiulę paslaptį, ir tik Lietuvai tapus nepriklausoma, galėjo ją atskleisti – jos tėvai nuo pražūties išgelbėjo žyduką Ruviną, pavadintą Edmundu. Dabar Z. Skierienė spintoje laiko tris garbingiausius valstybinius įvertinimus. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Žvingių gyventoja sako, kad jie yra jos tėvo – Povilo Stonkaus (1888–1962) nuopelnas.

„Labai baisi Lietuvos žydų istorija. Girdžiu, kai kas ir dabar priešinasi jų atminimo įamžinimui. Man tai protu nesuvokiama. Koks skirtumas, lietuvis ar žydas, svarbiausia būti doru žmogumi. O Edmas būtent toks ir buvo – gero charakterio, išsilavinęs, pagarbus ir dėkingas už gyvybę mūsų šeimai. Pamenu, tėvo klausdavau, kas bus, jeigu įskųs, jeigu Edmą pas mus suras. Žinot, ką jis atsakydavo? Anksčiau ar vėliau mirti vis tiek reikės, aš būsiu bent vienam žmogui gyvybę išgelbėjęs“, – prisimena Z. Skierienė.

Jos tėvai Marijona (1885–1998) ir Povilas Stonkai valstybės įvertinimo už žydų tautybės vaiko išsaugojimą nesulaukė – Prezidentas Valdas Adamkus ordinais juodu apdovanojo po jų mirties, 1999-aisiais.

Šią vasarą M. ir P. Stonkų kapą papuošė išskirtinis ženklas – šeimos amžinojo poilsio vietą Bikavėnų kapinėse žymi Pasaulio tautų teisuolių ženklas (apdovanojimas jiems skirtas 2011 m.). Jį sukūrė architektas Tauras Budzys, skulptoriai Jonas Gencevičius ir Antanas Šėmis, ženklui ir idėjai pritarė Izraelio Holokausto aukų ir didvyrių atminties institutas Yad Vashem, Lietuvos žydų muziejus ir Lietuvos Vyskupų konferencija. Yad Vashem Pasaulio tautų teisuoliais iš viso pripažino 28 tūkst. 217 žmonių. Iš jų 925 yra Lietuvos piliečiai (2022 m. gruodžio 1 d. duomenys). Lietuva Europoje ir pasaulyje yra antroje vietoje pagal teisuolių skaičių (pirmoje yra Nyderlandai).

Masinės žydų žudynės Lietuvoje vy­ko nuo 1941 m. birželio 25 d. Nacistinės Vokietijos vadų įsakymas buvo naikinti komunistus, partizanus, žydus, čigonus ir psichinius ligonius. Maždaug per pusmetį buvo nužudyta apie 120 tūkst. žydų. Mažesniuose miesteliuose, tokiuose kaip Šilalė, 1941-ųjų rudenį žydų jau beveik nebebuvo – jie arba buvo nužudyti, arba uždaryti getuose, kur laukė lėtos mirties. Iki šiol laikoma, jog žydų tautos genocidas – didžiausias nusikaltimas Lietuvos istorijoje. Belieka tik apgailestauti, kad į šios tautos naikinimo vajų įsitraukė ir lietuviai. Vieni jų buvo visuomenės padug­nės, kiti – antisemitinės propagandos apakinti fanatikai, treti tokiais tapo ne savo valia (jeigu atsisakydavo žudyti, grasinta sušaudyti juos pačius).

Karo metu už pagalbą žydams grėsė mirtis visai šeimai. Tačiau labai daug žmonių dosniai dalijo žmoniškumą ir nesvarstė apie galimą savo ir savo vaikų žūtį. Būtent tokia buvo ir Z. Skierienės tėvų šeima, išgelbėjusi nuo sušaudymo pasprukusį 10-metį R. Zeligmaną. Gimęs jis buvo tais pačiais metais kaip ir Zosė.

Prieš daugiau nei 20 metų vyras užrašė savo gyvenimo istoriją, kurią pateikiame „Šilalės artojo“ skaitytojams.

„Gimiau 1931 m. vasario 25 d. Šilalės miestelyje, kantoriaus šeimoje. Vokiečiai Šilalę užėmė antrąją karo dieną, t. y. 1941 m. birželio 23-iąją. Šilalės žydai jau žinojo apie fašistų vykdomą genocidą, mėgino bėgti, tačiau tai pavyko tik nedaugeliui šeimų. Prasidėjo žudynės. Pirmiausia fašistai ir jų talkininkai suėmė moteris, „dirbusias“ sovietų valdžiai. Budeliai tyčiojosi iš jų, išpjaustė ant kūno penkiakampes žvaigždes, nupjaustė ausis, liežuvius ir tik po šitokių kankinimų Šilalės žydų kapinėse jas nužudė.

Budeliai atėjo pas mus į namus atimti brangenybių. Tuo metu buvau vienas namuose. Jie norėjo mane dideliu peiliu papjauti. Aš iššokau pro langą ir pabėgau. 1941 m. liepos 7 d. daugiau kaip šimtą vyrų bei jaunuolių suvarė į sinagogą ir uždarė. Naktį sargybiniai ėmė mėtyti pro langus granatas, daugelis viduje buvusių žydų žuvo. Likę gyvi buvo nužudyti rytojaus dieną. Aš taip pat buvau uždarytas sinagogoje kartu su tėvu ir broliu. Granata mirtinai sudraskė ma­no brolį. Pašiurpę iš siaubo, mes su tėvu glaudėmės pasienyje vienas prie kito, nesuvokdami, esame gyvi ar mirę, nes visoje sinagogoje skambėjo sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanos. Vėliau mus nuvarė sušaudyti. Prie mirtininkų duobės mus išskyrė. Aš mačiau, kaip mano mylimas tėvas griuvo į duobę...

Tarp suvarytų sušaudyti buvo ir senas sinagogos patarnautojas šamesas. Stovėdamas ant duobės krašto jis paprašė šalia stovinčio lietuvio sargybinio cigaretės. Sargybiniui pasilenkus paimti cigaretės, senukas puolė jį ir sukaupęs visas jėgas perkando jam gerk­lę. Kilo maišatis, egzekucijos vykdytojai puolė gelbėti savo bendrininko. Aš buvau mažo ūgio, ėmiau bėgti slapstydamasis nuo vieno medžio prie kito, kol pasiekiau Lokystos upelį. Grįžau į miestelį, kur buvo likusios moterys su vaikais, sugniužusios ir persigandusios. Po kurio laiko joms buvo pranešta, kad jos turės padėti ūkininkams dirbti žemės ūkio darbus. Taip pat buvo liepta pasiimti brangenybes, vertingus daiktus, geresnius drabužius, kad turėtų ką išmainyti į maistą savo vaikams, nes už darbą gaunamų pinigų neužteks. Bet moteris su vaikais, pasiėmusias, ką turėjo geriausia, nuvarė ne žemės ūkio darbų dirbti, o į Tūbinių mišką už 7 kilometrų nuo Šilalės. Buvo iškasti platūs, ilgi grioviai lavonams suversti. Moterys ir vaikai ėmė klykti. Visi buvo suvaryti eilėmis į duobes ir žudomi, pirma, žinoma, atėmus viską, ką vertingiausia turėjo. Budeliai, taupydami šovinius, kūdikius trenkdavo į medį ir dar gyvus mesdavo į duobę ant negyvų ir mirštančių...

Duobės buvo nepakankamai gilios, žemė vos dengė kūnus ir nesugėrė kraujo, todėl kraujo srautas tekėjo į ša­lia tekantį upelį, jo vanduo nusida­žė raudonai. Į tas žudynes buvau nuva­rytas ir aš. Tačiau man vėl pasisekė pabėgti. Bėgdamas miškais, pasiekiau Varnius. Čia tuo metu žydų dar nešaudė, nors buvo griežtai įsakyta niekam neišeiti iš namų. Tačiau vieną naktį Varnių žydus apsupo ir išvarė į Telšių getą. Tarp jų patekau ir aš. Iš Telšių geto, prieš varant žydus sušaudyti, man vėl pasisekė pabėgti. Budeliai nepastebėjo mažo, išsigandusio, bet nepraskydusio berniuko. Taip man jau penktą kartą pavyko išvengti mirties.

Po kelių miškuose praleistų naktų pasiekiau Šilalę ir tyliai pabeldžiau į gerai pažįstamų kaimynų Lašaičių namų langą. Lašaičiai su didele nuostaba priėmė lyg iš mirusiųjų prisikėlusį vaiką. Jie grąžė rankas klausydamiesi, kokius baisumus man teko iškęsti. Jie žinojo, kad aš buvau jauniausias šeimos numylėtinis. Jie mane nuprausė ir pavalgydino. Tačiau čia mane galėjo bet kas pastebėti, todėl buvau išsiųstas į Jokūbaičių kaimą už 5 km nuo Šilalės ir apgyvendintas pas Oną Norbutienę. Čia mane slėpė šaltoje kamaroje, retkarčiais išeidavau į lauką apvilktas jos sūnaus Povilo drabužiais. Dažnai negalėdavo išleisti į lauką, nes namai buvo prie pat kelio, o pro šalį pravažiuodavo vokiečiai, dar dažniau – baltaraiščiai, kurie užsukdavo pas Norbutienę papietauti, išlenkti po vieną kitą stiklelį. Norbutienė buvo žinoma kaip gera moterų „daktarka“ kaime, ir Šila­lėje ji buvo gerbiama. Mane su savo sūnumi Povilu išleisdavo karvių ganyti. Nujausdama kažką negera, O. Norbutienė sutarė su seserimi Marijona ir jos vyru Povilu Stonkais, kurie gyveno Žvingių miestelyje, kad pas juos man bus saugiau. Stonkai priėmė mane labai rizikuodami, nes Žvingiuose gyveno vokiečių šeima. Apie mane žinojo tik Žvingių klebonas. Vasarą „gyvenau“ rugiuose, o rudenį ir pavasarį – daržinėje po šienu įrengtoje slėptuvėje. Tai buvo labai sunkus laikas.

1944 m. spalio mėnesį fašistai buvo išvaryti iš Žvingių, o praėjus dar kelioms dienoms aš padėkojau savo gelbėtojams ir persikėliau pas Praną Šimutį bei jo seserį, kurie gyveno netoli Šilalės esančiame Šėrikų kaime. Jie šeimų nesukūrė, gyveno vieni, todėl mane priglaudė kaip savo vaiką. Aš jiems padėjau dirbti visus žemės ūkio darbus. 1951 m. baigiau Šilalės gimnaziją ir pradėjau savarankišką gyvenimą.

1956 m. baigiau Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dirbau inžinieriumi, mokytoju. 1964 m. vedžiau, užauginau dukterį, kuri dabar gyvena Izraelyje, yra ištekėjusi, augina du vaikus. Esu pensininkas. Mano motina mirė 1939 m. nuo galvos smegenų uždegimo, o tėvas, du broliai ir sesuo buvo sušaudyti“. („Su adata širdyje“, 2003 m.)

Z. Skierienė iki šiol saugo brangų atminimą – Edmundo ir jo žmonos Janinos rašytus laiškus, sveikinimus įvairių švenčių proga. Viename jų, siųstame Šv. Velykų proga, buvo įdėtas ir trumpas laiškelis, pranešantis, kad Edmundo (Ruvino) nebėra – jis atgulė amžinojo poilsio sostinės kapinėse...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir pašnekovės archyvo nuotr.

https://silales-artojas.lt

Autorės nuotrauka