Nuotraukos iš pašnekovės albumo
Kai gyvenimą aptemdo kasdienybė, reikia ieškoti nuotykių. Tokia taisykle vadovaujasi iš Vytogalos kilusi verslininkė Giedrė Gedeikienė (Gedeikytė), šį pavasarį užkopusi į net patyrusiems alpinistams sunkiai pasiduodančią aukščiausią Kazbeko viršukalnę. Be nuotykių jau nebegalinti gyventi mūsų kraštietė tikina, kad sunkiausia įveikti save, nes kalno viršūnė tėra tik dar vienas žingsnis į pasaulio ir savęs pažinimą.
Nukrito kaip iš dangaus
Baigusi Upynos mokyklą, vytogališkė išvyko į Kauną studijuoti ekonomikos, po to dar baigė ir Sporto universitetą. Daug metų sukosi lyg voverė rate: verslas, namai, vaikai, šeima, kol pajuto, jog trūksta energijos, niekas nebedžiugina. Jauną moterį apėmė būsena, panaši į depresiją. Svarstydama, kas gyvenimui galėtų suteikti džiaugsmo, prisiminė kažkur perskaitytą mintį, kad reikia užsiimti tuo, kas teikdavo džiaugsmą vaikystėje.
„Man tik čiūkšt per galvą: taigi mes su mergaitėm vakarais bėgdavom iki Upynos ir atgal, iki Obelyno ir atgal. Atsimenu, buvau penkiolikmetė, kai mūsų „mergų šaika“, gal dešimt panelių, išvarydavom įšokusios į kedus net į šokius. Prieš Upynos kapines būdavo persiaunam batus, permetam per tvorą ir einam į diskoteką, grįžtant vėl aunamės sportbačius ir bėgam namo į Vytogalą“, – juokiasi Giedrė.
Dabar ji sako, jog prisimintas bėgimas, išgelbėjęs ją nuo kasdienybės nuobodulio, nukrito kaip iš dangaus. Pabandžiusi nubėgti porą kilometrų, po to penkis, Giedrė įsitikino, kad jai labai lengvai sekasi, todėl be jokio pasiruošimo išvažiavo į 10 km bėgimo varžybas, o kad smagiau būtų, kartu pasikvietė ir dešimtmetį sūnų. Po metų, per kuriuos, anot jos, lakstė „kaip išprotėjusi“, nusprendė, jog nori į kalnus. Visiškai nežinodama, kas yra kalnų bėgimas, išvyko į stovyklą, kur pateko į profesionalių bėgikų būrį.
„Jie bėgdavo nuo 40 iki 150 km, pagalvojau, o kuo aš prastesnė, man irgi taip reikia. Po tos stovyklos pasiryžau nubėgti Vilniaus maratoną. Žvėriškai geras jausmas, kai tu bėgi, o vyrai mūrai ąžuolai jau eina, tu jiems per šoną, per šoną, va taip va“, – džiaugiasi G. Gedeikienė, nubėgusi 42 km ir 195 metrus per 4 val. 3 min. Ne rekordas, bet ne kiekvienam tokį rezultatą pasiekti.
Bėgimas ne tik išjudino Giedrę iš kasdienybės sąstingio. Jos sūnus Simas, kuriam bėgimas irgi prilipo ilgam, dabar jau ne tik Lietuvos jaunių čempionas, bet ir Baltijos šalių čempionato nugalėtojas.
Kalnai pakylėja arčiau dangaus
Maratonas Giedrės nesužavėjo – bėgimą plentu, žiūrint į laikrodį, ji prilygina darbui, kuris neteikia jokio malonumo. Bet užtat atrado bėgimą bekele, kuris dar vadinamas trail, braunantis per šabakštynus, dilgėlynus, purvynus, kalnus.
„Tai visai nauja bėgimo rūšis Lietuvoje, bet kai pabandžiau – iš karto patiko. Nereikia bėgti vienodu tempu, gali jį pats reguliuoti pagal savo jėgas. Tai labiau kalnų bėgimas, o Lietuvoje kalnų nėra, todėl norisi dažniau išvažiuoti, dalyvauti varžybose. Į kalną neįbėgsi, eini su lazdom, pūškuoji, o į apačią nubėgi, mėgaudamasis kalnų grožiu. Man labai šis sportas patinka – atitiko mano charakterį. Stovyklose Madeiroje, Tenerifėje kiekvieną dieną vis kita kryptimi, kitais takais bėgdavome. Gali daug kilometrų nubėgti, daug pamatyti, kraštą, kuriame esi, pažinti, o vaizdai būna tokie širdžiai mieli, kad negali atsidžiaugti. Tas pats ir kai į varžybas išvažiuoji – gali visą laiką mėgautis natūralia gamta“, – pasakoja Giedrė.
Jos nuotykiai prasidėjo tik sulaukus brandos, dėl to dabar skuba kuo daugiau pamatyti ir patirti. Į Madeirą išvažiavo, būdama 43-ejų, o tada ir prasidėjo: vis toliau ir vis aukščiau. Paskutinis didžiausią įspūdį palikęs ir sunkiausias šios vasaros „nuotykis“ – 5054 metrų aukščio Kazbeko viršūnė.
„Man kalnai yra laisvė. Ten atsiveria begalinė erdvė, nuostabus grožis ir supratimas, kokie esame mažučiai ir silpni prieš tą kalnų didybę. Jautiesi pakylėtas arčiau dangaus. Kiekvienas kalnas turi savitą grožį, kiekviena kelionė palieka skirtingą emociją. Gražu nuo tų prisiminimų, kuriuos patiri. Bet jei netiktų kompanija, gal ir kalnai nebūtų tokie gražūs, o kai visi eina koja kojon, kiekvienas užkopimas turi savo istoriją ir nuotaiką. Tačiau nenoriu nieko kartoti – gyvenimo turime tiek mažai, kad antrų kartų nereikia“, – įsitikinusi G. Gedeikienė.
Svarbiausia – norėti įveikti save
Kalnuose, tvirtina moteris, jokių avantiūrų negali būti, saugiai gali jaustis tik tada, kai pasitiki tais, su kuriais eini. Paradoksas, tačiau į tolimas ir pavojingas keliones ji visada vyksta viena: jei pamačiusi, kad renkama grupė, susidomi, iškart užsiregistruoja ir nekvaršina sau galvos, kad nepažįsta tų, su kuriais keliaus, nesvarsto, ar bus su kuo bendrauti.
„Aš būčiau ne aš, jei nepasirašyčiau eiliniam savęs išbandymui. Kitam eitų ir praeitų pro ausis gandelis, jog kažkur kažkas su kažkuo audžia mintį užkariauti Kazbeko viršūnę. Tik ne man. Ir taip per ilgai ramiai gyvenau. Šeši mohikanai susiburiam, perkam bilietus ir skrendam“, – apie neeilinio šių metų žygio pradžią socialiniame tinkle draugams rašė Giedrė.
Nors nuvyko į Sakartvelą dar neprasidėjus sezonui, prognozės ištisai rodė lietų ir audras su perkūnijomis, o tai gundė likti Stepantsminde, iš kur prasideda visų alpinistų kelionė į Kazbeką, ten mėgautis skaniu valgiu, vynu bei lengvais pasivaikščiojimais. Tuo labiau, jog grįžtantys nuo kalno nešė nieko gero nežadančias žinias: nuo pirmos iki antros stovyklos arkliai dar neina ir neneša mantų, o ant ledyno pilna nenutirpusio sniego. Bet nusprendusi, kad ji ne kokia Kauno „poniutė“, negalinti panešti mažiausiai 20 kilogramų sveriančios kuprinės su būtina manta ir maistu, Giedrė nenurimo tol, kol neįkalbėjo kelių kompanionų bandyti pasiekti tikslą.
„Vyrukams sekėsi lengviau, o aš vilkausi atsilikdama, svoris mėtė mane į šonus. Jei tai būtų eilinis akmenuotas takas, būtų paprasčiau, bet ėjom apsnigtu ledynu, po pusmetrį įsmigdami“, – apie pirmosios dienos įspūdžius socialiniame tinkle rašė moteris.
Ir štai: „Švinta, saulė nušviečia sniegynus. Beribis baltumas, kalnų didybė ir mes, mažyčiai nykštukai, trokštantys įveikti save. Atšnopuojam, viršūnė, rodos, taip arti. Nešpietna, apledijusi, neužsikabarosi lengvai... Išgirstam graiką mums rėkiantį, jog palauktume, paimtume kartu. Rišam šį jaunuolį į krūvą. Randam pritaisytų virvių, tad ropojame rankomis įsikabinę į jas. Vadas sveikina mus. Jau! Viršūnė! O aš galvoju – meluoja, jokia čia ne viršūnė, nei lentelės, nei kryžiuko, jokio ženklo. Ne, sako, viršūnė čia! Ir tada sudrimbu, negaliu atpažinti besiveržiančių jausmų“.
„Kam tokių išbandymų reikia? O tai kokia tada gyvenimo prasmė? Kaip kitaip save pažinti, jei ne per nuotykius? Viskas gerai, jei žmogui priimtina įprasta kasdienybė, bet man reikia pažinti save ir pasaulį – kiekvienas nuotykis suteikia kitokį supratimą, todėl negaliu sustoti per kitus žmones eiti į save ir geriau pažinti, kas esu aš pati“, – tvirtina G. Gedeikienė.
Kaskart, sugrįžusi iš kelionės, Giedrė klausdavo savęs: „Kada kitas?“, o šįkart parašė: „Nesirūpinu, kada ateis naujas nuotykis į mano gyvenimą ir nauji žmonės su savo istorijomis. Jie ateis“.
Norą „pasimatuoti ribas“ įskiepijo mokytojai
Didesni nuotykiai G. Gedeikienei prasidėjo sulaukus pakankamai brandaus amžiaus. Žingsnis po žingsnio įsijungė į juos pati nepastebėdama – visu greičiu, visa širdimi. Aplink buvo draugiški žmonės, niekas nekalbėjo apie darbus, apie kažkokius rūpesčius, o bendros treniruotės su bėgiojančiais kauniečiais vyrukais, kurie labai palaikė ir veždavosi į varžybas, privertė Giedrę pamiršti, kiek jai metų. Aišku, kelionėse nepavyksta išvengti netikėtumų, tačiau kas beatsitiktų, kai jau yra arti tikslo, daro viską, ką gali, kad jį pasiektų. Skrisdama į Andorą dėl stuburo išvaržos sunkiai galėjo pasėdėti, tačiau net mintis nekilo, kad galėtų praleisti varžybas. Giedrė juokiasi, jog bėgti buvo lengviau nei sėdėti, bet kai grįžo, visus metus gydėsi stuburo išvaržą.
„Dėl to dabar ir važiuoju į kalnus, kad galėčiau eiti, o ne bėgti. Padariau sau tokią nuolaidą. Nors niekada neieškau lengvų kelių – kalnai nėra pasivaikščiojimas takučiais, nors toks jausmas ir apima, kai prisimenu Kilimandžarą, aukščiausią 5895 metrų Afrikos viršūnę. Lengva, švelni, nesunkiai pasiekiama pasirodė. Kazbeko viršukalnėje, 5054 metrų aukštyje, buvo dieviška, bet paskutiniai 500 metrų tapo baisiu išbandymu: trūko jėgų, pykino, apėmė toks nuovargis, kad kažkuriuo momentu atrodė, jog noriu tik vieno – pasiremti ant lazdos ir miegoti. Tokio jausmo niekada gyvenime nesu patyrusi. Bet nebuvo pasirinkimo, žinojau, kad jei neisiu, visi turės apsisukti ir grįžti. Pasėdėjau ant ledyno, išgėriau karštos arbatos ir pajutau, jog įsijungė tarsi kokie tolimo nuotolio žibintai – grįžo jėgos“, – apie paskutinę, pačią sunkiausią savo kelionę sako Giedrė.
Kaunietė juokiasi, kad ne kartą girdėjo pasiūlymų pasižiūrėti į pasą, neeikvoti organizmo.
„Nekonservuosiu dar ir pomidorų negenėsiu. Trauk mane velniai, kol siela dainuoja, tol nenurimsiu. Negalėsiu bėgti, eisiu ledo rutulio žaisti ar dar ką sugalvosiu, tik nesakykit man daugiau, ar aš negaliu kaip visi žmonės. Atsakau – negaliu!“ – neseniai pareiškė Giedrė socialiniuose tinkluose.
Judėjimas praplėtė akiratį, galimybių ribas, atsirado didžiulis noras kuo daugiau pamatyti ir visur suspėti – gyvenimas nušvito visomis spalvomis, atsirado labai daug pažinčių, sutiko daugybę įdomių žmonių. Giedrė neslepia, jog jos azartiškam gyvenimo būdui ir nuolatiniam troškimui „pasimatuoti ribas“ įtakos turėjo ir mokytojai. Neseniai pajutusi didžiulį norą dar kartą praeiti vaikystės takais, ji aplankė savo pirmąją mokytoją. Gedeikių šeima penkis metus gyveno Virbiluose. Pirmą klasę Giedrė lankė Požerės mokykloje, o pirmąja jos mokytoja tapo į devintą dešimtį dabar jau įkopusi Bronė Jocienė.
„Buvo labai smagu nuvažiuoti, pamatyti tas vietas, susitikti žmogų, kuris palydėjo į gyvenimą. Sako, buvau drąsi, dainuodavau – jau tada matė manyje tuos charakterio bruožus, kurie ir pastūmėjo ieškoti iššūkių. Nepaprastai didelę įtaką Upynos mokykloje man padarė auklėtoja ir istorijos mokytoja Regina Mickuvienė bei lietuvių kalbos mokytoja Vaidilutė Jončaitė-Lovčikienė. Vaidinau ir dainavau jos paskatinta, gavau iš jos viską geriausią, ką anais tarybiniais laikais vaikas galėjo mokykloje gauti“, – prisimena G. Gedeikienė.
Daiva BARTKIENĖ
Nuotraukos iš pašnekovės albumo
Kelionės – tai ne tik puiki galimybė pamatyti pasaulį, bet ir proga patirti įspūdžių, susijusių su sėkme ir netikėtumais. Kartais užtenka vieno drąsaus žingsnio ar sprendimo, kad kelionė taptų ne tik nuotykiu, bet ir įsimintina laimėjimų istorija. Šiame straipsnyje pristatome penkias išskirtines vietas, kuriose galite išb
Valstybės, savivaldybių bei „Sodros“ biudžetai jau patvirtinti, tad aišku, kaip gyvensime 2025 metais. Socialinės apsaugos ir darbo srityje svarbu žinoti, kad kitąmet augs senatvės, negalios ir netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos, tikslinės kompensacijos žmonėms su negalia, vienišo asmens i&scaro
Nuo kitų metų „Sodra" mokės po indeksavimo padidintas pensijas. Pirmiausia, sausio mėnesį, didesnių sumų sulauks senatvės pensijų, negalios pensijų, našlių ir našlaičių pensijų gavėjai. Vasarį didesnės išmokos pasieks išankstinių senatvės pensijų gavėjus bei žmones gaunančius šalpos, nukentėjusiųjų asmenų, m
Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos direktorės konkursą laimėjo Žaneta Maziliauskienė – Projektų ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja, visus metus laikinai vykdžiusi direktorės funkcijas. Naujas pareigas ji pradės eiti nuo sausio 2 dienos. „Šiandien rašau pareiškimą a
Vasarą padangos patiria įvairių išbandymų – nuo aukštos temperatūros iki ilgų kelionių dideliu greičiu. Netinkama priežiūra gali lemti greitesnį jų dėvėjimąsi, o tai ne tik sumažina saugumą, bet ir reikalauja papildomų išlaidų. Tinkamai prižiūrėdami padangas galite prailginti jų tarnavimo laiką ir užtikrinti geresnį sukib
Trečiadienį Tauragės rajono taryba pritarė visuomenės susižavėjimo sulaukusiai idėjai savivaldybės administracijai įsigyti šiuo metu privačiose rankose esantį Tauragės banko pastatą. Priimtas sprendimas pradėti procedūras siekiant įvertinti galimybę pirkti šį istorinį pastatą už konkrečią kainą, kurią atskiru sprendimu dar turės priim
Kadastriniai matavimai – svarbus procesas, leidžiantis nustatyti nekilnojamojo turto ribas, tikslų plotą ir kitus reikšmingus parametrus. Lietuvoje šie matavimai atliekami pagal griežtai reglamentuotas taisykles, kurios užtikrina tikslumą ir atitiktį teisės aktams. Kas yra kadastriniai matavimai? Tai procesas, kurio metu atlie
Kelionės su mažu biudžetu dažnai laikomos kompromisų pilnu išbandymu, tačiau tai nėra tiesa. Jei mokate planuoti ir žinote, kur ieškoti, galite atrasti daugybę nebrangių, tačiau puikių kelionių krypčių. Šiame straipsnyje pateikiame keletą patarimų ir rekomendacijų, kur keliauti, kad sutaupytumėte, bet kartu patirtumėte nei&scar
Vyriausioji rinkimų komisija patenkino Tauragės savivaldybės tarybos narės Rimos Bandzinaitės-Latožienės prašymą atsistatydinti ir pripažino tarybos nario įgaliojimus nutrūkus nesuėjus terminui. R. Bandzinaitę-Latožienę Tauragės savivaldybės taryboje pakeis Liberalų sąraše pirmoji tarybos nario mandato negavusi kandidatė Sonata Jurgil
Visada džiaugiuosi, kai parašo dailininkas, kraštietis, Tauragės Garbės pilietis, apdovanotas Tauragės apskrities garbės ženklu „Už nuopelnus Tauragės apskričiai“ Alfonsas Čepauskas. Jo neišmatuojamoje ir neaprėpiamoje kūrybos versmėje visada randama naujienų. Ar tai būna nauji dailės, grafikos darbai, ar skulptūros
Etninės kultūros globos taryba savivaldybių kultūros ir švietimo skyriams išsiuntė raštą, kuriame raginama puoselėti lietuviškas tradicijas advento ir kalėdiniu laikotarpiu. Jame atkreipiamas dėmesys, kad Lietuva pasižymi ypač turtingomis ir išskirtinėmis kalendorinių švenčių tradicijomis. Jų puoselėjimą i
Pirmadienį gūsingo vėjo išversti medžiai ir nulaužtos šakos pridarė nemažai žalos tinklui. „Energijos skirstymo operatoriaus“ (ESO) duomenimis, iš viso yra daugiau 1000 pažeistų tinklo vietų, kur reikia atlikti remonto darbus. Padarinius operatyviai šalina daugiau kaip 200 brigadų, tačiau darbus sunkina tebe&