Natigas su savo ugdytiniais „Pelėdžiukų“ grupėje. Autorės nuotrauka
Natigas mokosi lietuvių kalbos ir neatmeta galimybės ateityje likti mūsų šalyje. Autorės nuotrauka
Lankantis autorei Kemalas vaikus mokė spalvų pavadinimų anglų kalba. Autorės nuotrauka
Vaikų darželyje „Ąžuoliukas“ nuo naujųjų mokslo metų kartu su auklėtojomis darbuojasi ir du jų padėjėjai turkas Kemalas Yadigaras ir azerbaidžanietis Natigas Fatullayevas. Du jauni vyrai vaikų darželyje savanoriauja. Dalyvaujantiems tarptautiniame Europos Sąjungos remiamame projekte vyrams Tauragė – tarsi startas galimybių šalyje ir, žinoma, galimybių Europoje. Vienas jų intensyviai mokosi lietuvių kalbos – aviacijos studijas Baku baigęs vaikinas trokšta mūsų šalyje dirbti aviacijos inžinieriumi.
Norėtų patobulinti anglų kalbą
Jauni vyrai sako apie savanorystę Europoje sužinoję iš savo draugų. Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūra Lietuvoje įgyvendina Europos Sąjungos rėmimo programą „Erasmus+“. Joje gali dalyvauti tarptautinės patirties siekiantys įvairaus amžiaus, statuso, profesijų asmenys.
– Apie šią programą man papasakojo draugas. Jis pernai taip pat savanoriavo ugdymo įstaigoje, tik kitame mieste. Pagalvojau, kodėl nepamėginus ir man. Savo gimtajame mieste Bandirmoje dirbau grafinio dizaino srityje, privačioje įmonėje. Užsiimame spauda ant marškinėlių, puodelių. Pragyvenimui prisiduriu ir iš muzikos: groju keleto vaikinų grupėje. Esu būgnininkas, – anglų kalba pasakojo Kemalas.
Jaunas vyras teigė nesibaiminantis prarasti jau turėto darbo, sakė pasitikintis savo įgūdžiais ir Turkijoje grafikos dizainerio darbą galintis rasti be sunkumų.
Į Lietuvą vyras atvyko prieš mėnesį. Dvi savaites praleido saviizoliacijoje, po to peršalo, susirgo, ugdymo įstaigoje jis dar tik antra savaitė.
– Man patinka vaikai. Nors aš nekalbu jų kalba, o jie nesupranta manosios, puikiai bendraujame kūno kalba. Be to, jie jau pramoko anglų, – sakė Kemalas.
Lankantis šių eilučių autorei vyras su „Gandriukų“ grupės auklėtoja Ramune vedė „Ryto rato“ užsiėmimą: akomponavo vaikams vaikišką dainelę gitara, mokė juos angliškai spalvų pavadinimų, skaičiuoti.
Vaikų darželyje vyras savanoriaus visus metus.
Kemalas savo ateities su pedagoginiu darbu nesieja. Tad kokia jam nauda iš šios programos?
– Tikiuosi patobulinti savo anglų kalbos žinias. Mokykloje išmoktos anglų kalbos nepakanka, reikia dar ja ir praktikuotis bendrauti. Kol kas, deja, nelabai yra su kuo praktikuotis. Čia, Tauragėje, kol kas nieko nepažįstu, o kolegės auklėtojos angliškai nekalba. Tiesa, prieš atvykdamas pasistengiau susirasti draugų Lietuvoje. Tad yra keletas jų Šiauliuose. Darbo dienomis savanoriauju vaikų darželyje, o savaitgaliais stengiuosi aplankyti draugus, – pasakojo Kemalas.
Neatmeta galimybės likti
24-erių azerbaidžanietis Natigas savo ateities su pedagoginiu darbu taip pat nesieja. Tačiau vyras uoliai prisideda prie ugdomųjų veiklų organizavimo. Lankantis šių eilučių autorei vyras su vaikais dekoravo popieriaus juosteles, ant stalo džiūvo jo ir vaikų gamintos kaukės.
– Ateityje neabejotinai turėsiu vaikų, tad čia man – puiki praktika, – šių eilučių autorei juokais rusiškai sakė Natigas.
Savaime suprantama, tai nėra viena priežasčių, kodėl jaunas vyras iš savo gimtojo Baku sukorė kelis tūkstančius kilometrų į vos dvidešimt tūkstančių gyventojų turintį miestą.
Natigas – aviacijos inžinierius ir savo ateitį trokšta sieti su šia universitete įgyta specialybe. Kol kas vienas pagrindinių jo tikslų – išmokti lietuvių kalbą.
– Vienoje miestų mokyklų lankau lietuvių kalbos pamokėles. Šiek tiek jau suprantu lietuviškai, moku keletą žodžių. Tačiau nesijaučiu pakankamai tvirtai, nedrįsčiau bendrauti su nepažįstamu žmogumi. O jei mane ne taip supras? – sakė Natigas.
Vyras Lietuvoje – nuo rugpjūčio pabaigos. Jo savanorystė tęsis iki kitų metų rugpjūčio. Tiek jis, tiek Kemalas yra apsistoję viename Vytauto gatvės daugiabučių, nuomos išlaidas padengia projekto rengėjai.
Prieš atvykdamas į Lietuvą Natigas dirbo nekilnojamojo turto agentūroje pardavimų vadybininku-inžinieriumi. Vyras buvo atsakingas už šiltnamių šildymo sistemų įrengimą, šios paslaugos pardavimą.
Anot jo, Azerbaidžiane minimalus mėnesinis atlyginimas siekia apie 200 eurų.
– Nėra taip, kad Azerbaidžiane gyvename prastai. Darbo netrūksta. Jei norėčiau, galėčiau įsidarbinti ir aviacijos srityje. Tačiau, žinoma, Europoje – didesnės galimybės. Gali būti, kad pavyktų jūsų šalyje gauti darbą. Kol kas nesidomėjau, ar darbų pagal mano profesiją yra. Na, yra Vilniaus oro uostas, gal jiems ten prireiktų inžinieriaus, – svarstė jaunas vyras.
Jaučiasi vieniši
Natigas Baku paliko savo tėvus, Azerbaidžene gyvena ir dvi šeimas sukūrusios jo seserys. Kaip reagavo Natigo tėvai šiam pareiškus, jog vyksta į Lietuvą dirbti vaikų darželyje?
– Tėvui tai nepatiko, kol nepaaiškinau, ką reiškia ta savanoriavimo programa ir kaip viskas vyks. Mama mane palaiko, ką bedaryčiau. Mano tėvai – inteligentai. Dar sovietiniais laikais penkerius metus gyveno Vokietijoje. Tėvas tuo metu dirbo kovinėje aviacijoje lėktuvų inžinieriumi. Dabar jie jau pensininkai, – pasakojo azerbaidžanietis.
Ar sunku jauniems vyrams svetimame mieste, abu gi atvyko iš saulėtų šalių, kuriose termometro stulpelis šiuo metu dar siekia apie dvidešimt laipsnių šilumos? Kemalas, išgirdęs šį klausimą, net nusipurto.
– Kaip minėjau, atvykęs aš kaip mat peršalau. Tiesa, man apie projektą pasakojęs ir pernai Lietuvoje savanoriavęs draugas mane apie Lietuvos klimatą buvo įspėjęs. Net paskolino savo puspaltį. Jei ne jis, neįsivaizduoju, kaip aš čia būčiau jautęsis, – emocionaliai pasakojo Kemalas.
Šių eilučių autorės paprašytas, iš spintelės ištraukė savo apdarą: jį kasdien žingsniuojantį į darbą šildo rudas dirbtinės odos puspaltis.
Abu vyrai teigė kol kas laisvalaikį Tauragėje leidžiantys gana nuobodžiai. Kemalas teigė nemažai laiko leidžiantis namuose – internetu bendrauja su draugais. Į miesto kavines vienam eiti nesinori.
O Natigas teigė pasitikintis savimi ir mielai susipažinsiantis su jaunimu, tačiau, bėda, mieste jo nesutinka.
– Mėgstu vakarais pasivaikščioti, jau apžiūrėjau apie 50 procentų Tauragės. Gyvenu centre (per langus matosi miesto fontanas), tačiau retai sutinku jaunimo. Kiek žinau, miesto pakraštyje lyg yra kolegija, bet, matyt, visi jauni žmonės laiką leidžia kažkur kitur. Kita problema – mano amžiaus žmonės nelabai supranta rusiškai, tad kaip ir neturiu galimybės susirasti draugų. Kol kas vieninteliai mano draugai yra rusiškai bendraujantys vyresnio amžiaus žmonės, – šypsodamasis pasakojo 24-erių azerbaidžanietis.
Natigas su savo ugdytiniais „Pelėdžiukų“ grupėje. Autorės nuotrauka
Natigas mokosi lietuvių kalbos ir neatmeta galimybės ateityje likti mūsų šalyje. Autorės nuotrauka
Lankantis autorei Kemalas vaikus mokė spalvų pavadinimų anglų kalba. Autorės nuotrauka
