Rūtą Karmazinaitę Tauragėje pažįsta daugelis – jei ne kaip ryškiaplaukę su plačia šypsena, nuolat atsirandančią įvykių sūkuryje, tai iš televizijos ekrano. Rūta sako labai mėgstanti savo darbą ir yra įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi ką papasakoti, tereikia mokėti prakalbinti.
Birutė Slavinskienė: Žurnalistikos tu nesimokei...
Rūta Karmazinaitė: Užtat studijavau filosofiją. Vadinas, man tų klausimų visada labai daug kyla. Iš tikrųjų turėjau tokią svajonę. O filosofija – su studijų draugais juokdavomės, kaip universalus valiklis – tinka viskam, bet realiai netinka niekam. Todėl magistro studijoms pasirinkau žemiškesnę specialybę – socialinį darbą. Bet kai pradėjo vežioti po neįgalių vaikų ligonines ir panašiai, supratau, kad man tai „per arti žemės“. Supratau, kad tai ne man. Paskui 5 metus auginau sūnų, nes jis sirgo astma, negalėjo eiti į darželį. Paskui ieškojau darbo, ir kaip tik TVK reikėjo vadybininko. Daug kas sako, kad į savo vėžes pataikiau...
B.S. Tauragės kabelinėje televizijoje tu jau septinti metai, penkerius iš jų – reporterė. Kodėl pasirinkai tokį darbą, ar jis tau patinka?
R.K. Gal tiksliau būtų sakyti, kad ne aš pasirinkau darbą, o jis mane. Labai mėgstu savo darbą, nes man patinka bendrauti. Patinka viskas: tempas, bendravimas, žmonės, kolektyvas, komandinis darbas.
B.S. Pirmasis interviu. Prisimeni jį? O nesėkmes?
R.K. Pirmasis interviu, prisimenu, buvo apie sportą. Visai nesijaudinau, nes sportas yra ta tema, kuria galiu kalbėti laisvai – visą gyvenimą juo domiuosi. Šiek tiek jauduliuko, žinoma, buvo.
Būna tų kliauzų... Nesėkme gal pavadinčiau interviu su atominės energetikos profesoriumi. Jis kalba, kažkokius rutuliukus piešia, o aš suprantu, kad nieko nesuprantu... Prieš interviu visada ruošiuosi, bet juk negali žinoti visko... Juokiuosi, kad klaidų negali daryti tik mokytojas ir gydytojas, visas kitas klaidas galima ištaisyti. Sunkiausia būna, kai žmonės prieš kameras išsigąsta. Kartą kalbinau vaikinukus, kurie pasakojo apie keliones. Prieš įjungiant kameras jie bendravo labai laisvai, bet vos jas įjungėm, jie tarsi užsiblokavo, nė žodžio nebegalėjau ipešti. Niekaip nebegalėjau prakalbinti, ir išėjo taip, kad vos ne pati klausiu, pati atsakau.
B.S. Ar yra temų, kurių nemėgsti?
R.K. Gal mažiau darome kritinių, probleminių reportažų. Tokioms temoms reikia labai daug laiko. Tai žmogiškieji resursai. Aš apskritai manau, kad pas mus yra labai daug negatyvo. Galvoju, kad reikia kuo daugiau pozityvo. Juk visos žinios prasideda nuo blogų naujienų: avarija, nelaimė ir t.t. Bet tokių temų, kurių nemėgčiau, kaip ir nėra. Visada gali prieš interviu pasiskaityti. Tai dar vienas darbo smagumas – kad esi priverstas daug kuo domėtis.
B.S. Kartais pokalbis su žmogumi kažko išmoko. Ar yra taip buvę?
R.K. Darėm reportažą apie mamą, kuri augina neįgalią dukrą. Prieš reportažą labai ilgai galvojau, nusiteikinėjau, ko ir kaip klausti, kad neužgaučiau. Įsivaizdavau, kad ateis pavargusi, liūdna, nelaiminga moteris. Bet kai ji atėjo, pamačiau, kad tai labai graži moteris, besišypsanti, pozityvi, tiesiog spinduliuojanti gerą energiją. Tada pagalvojau, kaip dažnai mes bambam, mums viskas negerai, o štai žmogus, kuris turi tikrai sunkų išbandymą, bet užuojautos jai nereikia. Po to dar ilgai apie ją galvojau...
B.S. Svajonių reportažas. Ką norėtum pakalbinti?
R.K. Žinau, ko nenorėčiau – Sabonio, Jasikevičiaus. Nes jų požiūris į žurnalistus toks, na, maždaug – „kokią nesąmonę čia paklausei“. Neduok Dieve, jei kada gyvenime reiks. Labai bijočiau ir tikrai suklysčiau. Gal Valdą Adamkų norėčiau kada nors pakalbinti. Nes jis man labai patinka.
B.S. Pakalbėkim apie tavo šeimą. Prisimenu tavo senelį Praną Kundrotą. Buvo puikus žmogus...
R.K. Senelis buvo liaudies meistras, mokėjo gražiai kalbėti. Iki šiol prisimenu jo sektas savos kūrybos pasakas. Kūrybingas buvo. Močiutė irgi. Megzti, nerti išmokė močiutė. Ji buvo labai labai kantri. Senelių prisiminimas labai ryškus. Močiutė mirė, kai buvau dvylikos, senelis žuvo, kai buvau 11 klasėj. Jie man davė labai daug – ir mamos tėvai, ir tėvelio tėvai Raseiniuose.
Buvo labai glaudus ryšys su jais. Prisimenu, žiurkėnas akvariume nuskendo – skambinau seneliams. Mamos tėvai buvo tremtiniai. Tremtis man buvo istorinis faktas. Bet kai paskaičiau senelio atsiminimų knygą, visai kitaip pradėjau žiūrėti. Todėl dabar tai man labai jautri tema.
B.S. Šiek tiek keista matyti jauną žmogų su mezginiu rankose...
R.K. Megzti vaikystėje išmokė močiutė. Mano mama irgi labai kūrybinga: gražiai piešia, siuva, siuvinėja, kuria rankdarbius, papuošalus įvairiausiomis technikomis... Ilgą laiką nemezgiau, o kartą studijų laikais per atostogas padejavau, kad neturiu ką veikti. Mama sako – nusimegzk megztinį. Taip ir prasidėjo. Man mielas pats procesas, tų rūbų net nelabai nešioju. Esu mezgusi ir sūnui, mamai, dabar štai krikšto dukrai šaliką mezgu. Pati sugalvoju modelius, tiesiog iš nieko. Mezgimas man kaip terapija. Gal per skambiai pasakyta, bet tiesiog pati sau pabūnu.
B.S. Dar vienas tavo aistra – krepšinis.
R.K. Galiu pasakyti, kada pradėjau megzti, kokią pirmą knygą perskaičiau) skaityti irgi labai mėgstu!), bet kada mano gyvenime atsirado krepšinis – negaliu. Jis buvo visada! Tėtis ir senelis visada žiūrėdavo krepšinį. Televizorius būdavo nespalvotas, buvau visai mažytė. Jie šaukia – ir aš šaukiu, nors ir nelabai suprantu, kas ten vyksta. Domiuosi visu sportu, bet išmanau labiausiai krepšinį. Nors gal ir ne visai teisinga sakyti – išmanau. Išmanyti visko neįmanoma. Jei ko nesuprantu, tiesiog pasiklausiu. Man sportas pirmiausia yra emocija. Dėl krepšinio man nesunku atsikelti 3 val. nakties. Ir susinervinu, jei nelaimi „saviškiai", net ir verkusi esu...