Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos Šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.
Velykos – svarbiausia šeimos šventė
Žavinta pasakoja, kad jos giminėje Velykos visada buvo svarbiausia metų šventė. Pasak jos, susirinkdavo visa plati giminė, visi eidavo į bažnyčią, grįžę sėsdavo prie vaišių stalo, ridendavo margučius. Karantinas šią tradiciją kiek nuslopino. Dabar per šventes, pasak Žavintos, atvažiuoja dukra su šeima, sūnus su drauge – visi kartu važiuoja į bažnyčią. Ant šeimos Velykų stalo, žinoma, netrūksta jos pačios keptų gardėsių. Tačiau svarbiausia – visi džiaugiasi buvimu kartu. Tai brangiausios akimirkos.
Meduoliniai grybukai – močiutės paveldas
Ž. Kvederienė pasakoja, kad jos močiutė, gyvenusi Ukmergėje, buvo labai gera šeimininkė. Ji kepdavo tortus ir įvairiausius kitokius skanumynus.
– Mano kepami mini grybukai ir meduoliniai sausainiai – močiutės paveldas. Tokio recepto kaip jos niekur daugiau neradau. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko atkurti nors vieną močiutės receptą, ir gailiuosi, kad anksčiau nesusivokiau iškamantinėti ją ir sužinoti daugiau receptų.
Jos močiutė išgyveno iki 92-ejų, tačiau Žavinta sako tuo metu dar ieškojusi savo gyvenimo pašaukimo, nesupratusi, ką nori veikti:
– Dar nebuvau savęs atradusi... Po močiutės mirties praėjus metams vaikai paprašė iškepti močiutės grybukų. Gerokai paeksperimentavusi juos iškepiau. Ir ėmiau suvokti, kad man tai patinka... Jei anksčiau kas nors man būtų pasakęs, kad būsiu konditerė, turėsiu savo verslą, – būčiau nepatikėjusi...
Padrąsino sūnus
Žavintos pomėgis kepti atsiskleidė dar labiau, kai sūnus Deividas ėmė mokytis konditerijos. Grįžęs iš studijų vis pasakodavo mamai, kaip gamino šakočius, tortus, ir tai dar labiau paskatino jos norą domėtis kepiniais.
– Atradom abu dominančią temą, tad labai laukdavau jo grįžtančio ir mudu ką nors gamindavome. Iš pradžių nedrąsiai pati susiradusi vieną tortuko receptą jį išbandžiau. Visiems labai patiko. Vaišinau draugus, gimines, sulaukdavau pagyrimų, paskatinimų. Ėmiau dar labiau domėtis, daugiau kepti. Ir sūnus vis drąsino: „Mama, pabandyk, tu sugebi, juk nieko neprarasi, kurk savo verslą“. Taip sūnaus, o ir visos šeimos labai palaikoma žengiau pirmuosius žingsnius. Deividas ir feisbuko puslapį man sukūrė. Tai buvo prieš septynerius metus... – prisimena moteris, dabar jau įkūrusi savo kepyklėlę, kurioje gimstančių skanėstų skoniu ir grožiu žavisi ne tik tauragiškiai.
Iki tol porą metų ji savo gardumynus ji kepė namų virtuvėje. Juk sakoma, kad geriausia reklama – iš lūpų į lūpas, tad gandas apie gardžius Žavintos kepinius pasklido tarsi virusas. Paskui, kai reikalavimai maisto gaminimui tapo griežtesni, o ir užsakymų vis daugėjo, namuose vyras jai įrengė kepyklėlę.
Tiesa, sūnus konditeriu taip ir netapo – pasuko kitu keliu, dabar saldumynų kepimas jam – laisvalaikio pomėgis, tačiau jo dėka konditere tapo mama.
Beje, kepti saldumynus bando ir jaunėlis Kvederių sūnus Emilijus. Mama pasakoja, kad jis nuo mažens verždavosi dekoruoti sausainius, susikaupęs galėdavo išsėdėti valandų valandas, o dabar jau pats kepa įvairiausius skanėstus, mamos tik šio to paklausdamas. O štai dukra potraukio konditerijai nejautė niekada.
Negaili nei laiko, nei sveikatos
– Dirbdama atiduodu visą širdį, visą sielą, – prisipažįsta Žavinta, – esu laiminga darydama tai, kas man patinka.
Ji neslepia – kad laiku spėtum įvykdyti klientų užsakymus, neretai tenka aukoti ir bendravimą su šeima, ir miego valandas. Daugiausia darbo, žinoma, – per šventes. Dabar, artėjant Velykoms, itin įtemptas laikotarpis.
– Dirbu viena, dėmesio ir laiko reikia viskam – ne tik iškepti, bet ir susirasti, pirkti produktus, įpakavimą, priedus. Rankos tik dvi, o paroje valandų per mažai... Kartais klientai neįsivaizduoja, kiek laiko reikia pagaminti tortą. Būna, paskambina ir sako – man reikia šiandien. Tortą pagaminti reikia mažiausiai dviejų parų! Pirma diena – biskvito kepimas. Jis turi būti brandinamas per naktį šaldytuve. Tada gaminami įdarai. Antrą dieną tortas surenkamas, aptepamas, o trečią dieną galima atiduoti, – pasakoja ji.
Žavintai labai svarbi gaminių kokybė: ji itin kruopščiai renkasi ingredientus, kad jie būtų kuo natūralesni, niekada nenaudoja ilgo galiojimo pieno produktų ir pan.
Dabar „Žavintos kepinių“ asortimentas platus: net 14-os rūšių tortai, populiariosios mini spurgytės, keksiukai „tulpytės“ ir kitokie, įvairiausiomis temomis dekoruoti sausainiai. Žavinta pasakoja, kad dabar sausainiai neretai tampa ne tik skanėstu, stalo puošmena, bet ir, pavyzdžiui, kvietimu į vestuves, krikštynas ar kokį kitą renginį, prisiminimo dovanėle. Tam tereikia juos atitinkamai dekoruoti.
Darbas ir poilsis – viename
– Klientai kartais klausia, gal studijavau dailę, kad kepiniai tokie meniški, taip gražiai dekoruoti. Atsakau – nepatikėsit, bet mokykloje piešimas man buvo pati baisiausia pamoka! Manau, man sekasi todėl, kad esu labai kantri, – juokiasi Žavinta.
Ji prisipažįsta – sausainių dekoravimas, nors atima be galo daug laiko, jai tarsi meditacija.
– Piešdama sausainius atsijungiu, „išeinu į relaksą“, įsivaizduoju, kaip jis atrodys. Man tai toks atsipalaidavimas! – pripažįsta ji. – Labai džiaugiuosi, kad mano darbas nėra monotoniškas: vienu metu reikia daug galvoti, planuoti, skaičiuoti, kiek kokių produktų reikia, kitu – dirbti fiziškai: maišyti, plakti, malti ir t.t., dar kitu – ramiai atsipalaidavus piešti. Toks veiklų kaitaliojimas leidžia „neatbukti“.
Ji pasakoja, kad itin daug darbo būna vasarą – mat ji pati susiruošia kepiniams reikalingas uogas ir vaisius, pati susišaldo, verda uogienes, spaudžia sultis ir t.t.
Klientai išrankūs, vis prašo kažko naujo, įdomaus, tad sustoti nevalia. Moteris neslepia – idėjų, naujų receptų ji turi daug, tik laiko joms įgyvendinti vis trūksta. Vis dėlto galimybės samdyti pagalbininkų ji nė nesvarsto – sako neturinti minčių plėsti verslą:
– Nenoriu, kad tai taptų konvejeriu, masine gamyba. Neturiu tikslo gaminti visko daug. Man svarbu ne kiekybė, o kokybė, – tvirtina Žavinta.
