Asmenybės

Pastaruoju metu žiniasklaidoje aidint garsenybių skyrybų skandalams retai beišgirsi apie laimingas santuokas. Galbūt dėl to, kad laimė mėgsta tylą? Tyliai, tačiau laimingai gyvena ir aukštupiškiai Birutė ir Stanislovas Kuisiai, balandžio 30-ąją atšventę jau 55-ąsias vestuvių metines.

Kuisių terasa Aukštupiuose (Žygaičių seniūnija) papuošta gražiausiomis gėlių kompozicijomis. Tai 55-ųjų vestuvių metinių proga gautos gėlės. Šventės būta smagios – iš užsienio sugrįžo dukros šeima, atvyko sūnus, susirinko giminaičiai bei kaimynai.

Sūnus Vygantas gyvena čia pat, Aukštupiuose, dukra Lijana – Norvegijoje. Kuisiai džiaugiasi jau 5-iais anūkais bei proanūkiu.

Birutė pasakojo, kad gimtadienio proga sūnus padovanojo planšetę, tad ji vis peržiūri naujienas, o svarbiausia – susisiekia su užsienyje gyvenančia dukra ir anūkais.

Sveikata sutuoktiniai  labai nesiskundžia – 83-iuosius einantis Stanislovas ir 73-ejų Birutė dar laiko 7 avis, vištų, turi vieną avilį ir gražina bei puoselėja savo sodybą. Ir ne veltui – Kuisių sodyba ne kartą Lietuvos mastu įvertinta geriausiai tvarkomų sodybų nominacijoje. 

Atsidavęs ugniagesys 

Stanislovas nuo 1965-ųjų daug metų dirbo gaisrinėje, tėčio pėdomis pasekė ir sūnus. Vėliau Stanislovą pakvietė dirbti kolūkio raguočių komplekse Aukštupiuose, prižiūrėti pieno linijas.

– Darbas buvo čia pat, atlyginimas geras, tik reikėdavo ryte anksti keltis, o vakare vėlai gulti. Žiemą jau 5–6 val. reikėdavo keltis ir eiti į darbą, – pasakojo Stanislovas, pridūręs, kad septynerius metus taip ir dirbo be poilsio dienų. 

Stanislovo darbo stažas – 45 metai.

O Birutė kilusi iš Liolių, Kelmės rajono. Ji dirbo pardavėja Kaltinėnuose, Šilalės rajone. Vėliau brolis pasakė, kad Aukštupiuose reikia pardavėjos. Tad ji ir atsikraustė Aukštupius. 

Iš pradžių susipažinę, pabendravę Birutė ir Stanislovas dar nesvarstė apie vestuves. Bet vėliau Stanislovas jau ir siūlydavo tuoktis, bet Birutė vis atidėliodavo.

– Stanislovas buvo gaisrininkas, gaisrinė tada dar buvo Aukštupiuose. O aš atvažiuodavau pas brolį, kuris gavo paskyrimą į Aukštupius. Jis buvo brigadininkas, agronomas. Pas mus Lioliuose nebuvo mados eiti į šokius. Aukštupiuose šokiai vykdavo gražiai įrengtuose kultūros namuose, grodavo orkestras, – prisiminimais dalijosi Birutė.

Vėliau sulaukusi paskyrimo dirbti parduotuvėje prie Medvėgalio kalno Šilalės rajone, moteris teigė pagalvojusi, kad geriau susituokti ir atsikraustyti gyventi į Aukštupius.

– Ten buvo labai atoki vieta, kažkaip man, merginai iš kaimo, atrodė ten pernelyg baisu dirbti, tad ir nusprendžiau persikraustyti ten, kur širdžiai mieliau, – mintimis pasidalijo Birutė. Tada Birutė ir sutiko susituokti, nes Stanislovas vis primindavo apie vestuves.

Iki vestuvių Kuisiai draugavo dvejus metus, vis pasikalbėdavo, susirašydavo laiškais.

– Nuvažiuodavau pas Birutę kartais ir savo motociklu „Jawa“. Kelias – apie 70 kilometrų, – prisiminė Stanislovas.

Prakalbusi apie motociklą šeima prisiminė ir linksmą nutikimą:

– Birutė į darbą važiuodavo „Jawa“, o vėliau norėjo išbandyti vairuoti „Emką“ su lopšiu. Pakeliui buvo vienas mažas prūdukas ir kitas didelis. Sakiau, važiuok tiesiai, paskui reiks sukti, o ji – tiesiai į tą mažąjį prūduką... – juokėsi sutuoktiniai.

Birutė pasakojo daugiau prie motociklo vairo nebesėdusi.  

– Buvo jau baugu važiuoti, – prisiminė ji.

Motociklu jie važiuodavo į turgų, į Kelmę aplankyti Birutės tėvų. Lopšyje kartu keliaudavo ir sūnus.

– Apkamšydavom pagalvėmis ir jis ramiausiai miegodavo, – prisiminė Birutė. 

Susituokė jauni

Birutė ir Stanislovas susituokė, kai jai buvo 18 metų, jam 26-eri. Ir švęsta gana įdomiai – pirmiausia atšventė Lioliuose, pas jaunosios tėvus, o kitą dieną grįžo į Būdviečius, Stanislovo tėviškę, kur irgi laukė gausus svečių būrys.

Po vedybų praėjus keliems metams šeima susilaukė vaikų ir Birutė į darbus nebegrįžo – liko prižiūrėti namų ir auginti vaikų.

– Vaikai maži, o vyras dirbo gaisrinėje – turėdavo dvi laisvas, o trečią dieną jau reikėdavo budėti visą parą. Gyvenom dar tada vienkiemyje, man reikėdavo prižiūrėti vaikus, šerti gyvulius, – kalbėjo Birutė.

Dešimt metų Birutė ir Stanislovas pragyveno vyro gimtinėje Būdviečiuose, Kirmėlyne vadintame vienkiemyje.  

Remontavosi namus, ūkinius pastatus, paskui, kai prasidėjo perkėlimas į gyvenvietes, pradėjo statytis namą Aukštupiuose. 1978-ųjų pavasarį pradėjo statyti namą, o rudenį jau ir įsikėlė. Iš pradžių – į pirmą aukštą, po truputį įsirenginėjo ir antrąjį. Dabar per atostogas ten įsikuria vaikai ir anūkai.

– Stanislovas pastatė namą beveik pats vienas, gal mūryti ir ištinkuoti tik pasisamdė, o visa kita po truputį įrengė pats, – vyrą gyrė Birutė.

– Susikūrėme jaukų lizdelį, – pridūrė Stanislovas.

Augino anūkus

Dukrai išvažiavus į užsienį anūkus Kuisiai augino nuo mažens iki 11 ir 13 metų. Vaikai labai pasiilgdavo mamos, tad vėliau dukra juos išsivežė į Norvegiją.

– Auginome kaip savo vaikus, – kalbėjo Birutė.

Taip susiklostė, kad jų mažasis anūkėlis nelankė paruošiamosios klasės, o keliavo tiesiai į pirmąją. 

– Jam buvo sunku pasivyti kitus vaikus. Sušildavom, kol išmokėm skaityti, – juokiasi Stanislovas. – Tikriausiai du mėnesius vargome, o vėliau jau kuo puikiausiai pramoko. Ketvirtąją klasę jau baigė geriausiais įvertinimais.

Seneliai džiaugiasi, kad anūkai juos aplanko. Štai vienas, dar tebegyvenantis Norvegijoje, ekspromtu internete radęs nebrangius bilietus, neseniai savaitgalį aplankė senelius.

– Vaikai, anūkai mūsų tikrai geri, nesu girdėjusi jokio blogio žodžio. Nei mes sakydavom savo tėveliams, nei jie mums. Matyt, matė mūsų pavyzdį, – teigė Birutė.

Visuomet darnoje

Kokia to ilgo ir gražaus gyvenimo kartu paslaptis? Kuisiai atsako su šypsena.

– Muštynių tai nėra buvę, – juokiasi sutuoktiniai. – Susipykt susipykstam, bet ir susitaikom.

Birutė sakė, gyvenime vyras nėra jos pastūmęs ar kokio negražaus žodžio pasakęs.

– Kur eidavom – visada kartu, nesiskirdavome. Tikriausiai ir tai prisidėjo prie mūsų gražios ir darnios santuokos, – kalbėjo Stanislovas.