Džiugi žinia pašalpų gavėjams – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija planuoja įteisinti, kad atidirbti už gautas išmokas jiems nebebūtų privaloma. Siūlomas kitas kelias – įteisinti tai darbo santykiais. Taip tikimasi įdarbinti kuo daugiau žmonių, mažinti skurdą, socialinę atskirtį. Seniūnijos gi be papildomų darbo rankų sunkiai išsiverstų ir teigia, kad visiškai atsisakyti už pašalpas dirbančių žmonių nereikėtų.
Pažeidžiamos žmogaus teisės?
Tauragiškė Irena gauna pašalpą, o gatves šluoja, šiukšles renka seniūnijos prašymu. Žinia, kad jau netrukus atidirbinėti už pašalpas tikriausiai nebereikės, ją nudžiugino. Tačiau kol kas pašalpas gaunantys žmonės 40 valandų per mėnesį turi dirbti visuomenei naudingą darbą. Be pateisinamos priežasties atsisakęs dirbti žmogus socialinę paramą praranda.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) rengiasi uždrausti savivaldybėms ir seniūnijoms reikalauti, kad pašalpas gaunantys žmonės už gaunamas išmokas reguliariai tvarkytų aplinką ir nemokamai dirbtų kitus nuolatinius darbus.
Skurdo mažinimo organizacijų tinklas teigia, kad tai žmogaus teisių ir darbo teisės pažeidimas, bei ragina naikinti „atidirbimo“ už socialinę paramą sistemą. Visuomenininkų teigimu, už pašalpas dirbantiems žmonėms nesikaupia darbo stažas ir taip jie stumiami į dar didesnį skurdą senatvėje.
„Darbo santykiai civilizuotose valstybėse reguliuojami per darbo santykius ir darbo sutarčių pasirašymą. Savivaldybės taip „įdarbindamos“ žmones vengia mokesčių, nes jie turėtų samdyti žmones šitiems reguliariems darbams, mokėti užmokestį ir mokėti visus mokesčius už žmogų“, – žiniasklaidoje teigė Skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė.
SADM siūlo, kad tais atvejais, kai faktiškai tai yra darbo santykiai, tai neturėtų būti laikoma visuomenei naudinga veikla.
„Mūsų noras yra, kad žmonės, kurie šiandien faktiškai dirba, būtų įdarbinti ir dirbtų, nes kokią mes matome problemą, kad dalis pašalpų gavėjų yra tapę pigia darbo jėga, tai reiškia, kad seniūnai ir savivaldybės yra suinteresuotos, kad aplinka būtų tvarkoma, bet 90 proc. šitų žmonų taip ir nepakyla iki tokio lygio, kad būtų įdarbinami“, – pasakoja SADM viceministras Vytautas Šilinskas.
Kaip ministerija kontroliuos, kada tai visuomenei naudinga veikla, o kada jau darbas, viceministras sako dar nežinantis. Taip pat planuoja perpus – iki 20 – mažinti visuomenei naudingos veiklos valandų skaičių, kurių neatlikus pašalpa gali būti atimama. Galutiniai sprendimai žadami, kai pavyks susitarti su savivaldybėmis.
Dvi medalio pusės
Tauragės miesto seniūnijai papildomos darbo rankos – tikra paspirtis. Plotai didžiuliai, o savų darbininkų mažai. Pasak seniūno Žilvino Majaus, už pašalpas dirbantys žmonės, daugiau ar mažiau, prižiūrint miesto erdves tikrai prisideda.
– Pavyzdžiui, vieną siunčiam į Pramonės gatvę, kitą – į Tarailius, trečią dar į kitą miesto pakraštį. Pašluoja, šiukšles surenka, žolę nupjauna. Tai yra paspirtis. O kai būna miesto šventės – visi suprantam, kiek reikia pasitvarkyti ir pasiruošti. Sukurti tiek etatų ir pasisamdyti žmones niekada neturėsim galimybės, – pasakoja jis.
Seniūnas sako suprantąs, kad teisiškai gal čia ir ne viskas gerai.
Jis pasakoja užpraėjusią savaitę turėjęs nuotolinį susirinkimą, kuriame apie tai diskutuota:
– Yra dvi medalio pusės. Mes, seniūnijų ir savivaldybių atstovai, sakėm, kad visiškai atsakyti už pašalpas dirbančių žmonių nereikėtų. Būtų blogai. Argumentai tokie: toliau klestėtų, o gal ir didėtų nelegalus darbas: kai žmogus gauna pašalpą ir yra visiškai laisvas, jis ras kur užsidirbti iš šalies, jei yra sveikas. Antras dalykas – dauguma tų žmonių turi žalingų įpročių, ir kai neliks pareigos atidirbti bent tas kelias valandas, kelio galas aiškus... Nevyriausybinės organizacijos teigia, kad seniūnijos žmones engia, liepia dirbti nekvalifikuotus darbus, esą turėtume daugiau dirbti su žmonėmis, juos integruoti. Manau, kad jos atitrūkusios nuo realybės... Pasiūliau jiems atvažiuoti į vietą ir susipažinti su situacija. Visi suprantam, kad kokie 9 iš 10 apie jokią integraciją į darbo rinką ir kvalifikacijos kėlimą nė negalvoja.
Šiuo metu seniūnijoje už pašalpas dirba apie 15 vyrų ir 10 moterų. Seniūnas sako, dirbti tikrai ne visi nori, tačiau, pasak jo, – prievartos nėra, kai kurie pristato pažymą, kad dirbti negali, ir nedirba.
– Jokių sunkių darbų mes neduodam. Tai kasdieniai nekvalifikuoti darbai. Ir niekas jiems netrukdo susirasti kvalifikuotesnį darbą, jei jaučiasi sugebantys daugiau ir nori užsidirbti, – tvirtino jis.
Pasak Ž. Majaus, dabar šio sprendimo terminai nukelti iki sausio 1-osios. Jis tikisi, kad priimant sprendimus į seniūnų, savivaldybių nuomonę bus atsižvelgta.
Turi prisidėti prie visuomenės gerovės
Lauksargių seniūnas Mindaugas Giačas mano, kad naudotis visomis visuomenei skirtomis paslaugomis ir tai visuomenei nieko už tai „neduoti“ – neteisinga. Todėl, pasak jo, visai normalu, kad pašalpas gaunantys ir jokių mokesčių nemokantys žmonės bent jau tas keliasdešimt valandų per mėnesį atidirba visuomenės naudai. Tai tikrai nėra daug, juo labiau, kad tai proga išeiti iš namų, pajudėti. Šiuo metu Lauksargių seniūnijoje už pašalpas dirba 8 žmonės.
– Tai elementariausi aplinkos priežiūros darbai nupjauti žolę, pašluoti, išgenėti krūmus ir pan, – pasakoja jis. – O seniūnijai tai didelė paspirtis.
Skaudvilės seniūno Gedimino Dinapo nuomonė irgi nevienareikšmiška – pasak jo, vienais atvejais gal ir reikalingi tie žmonės, kitais atvejais – išsiverstų ir be jų.
– Žinoma, yra nerimo, kaip ir prieš bet kurią naujovę. Iš vienos pusės, dabar atrodo – kaip bus, kai jų nebus. Iš kitos pusės – manau, nieks nesugrius.
Seniūnai – „darželio auklėtojai“
Tauragės savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Tomas Raulinavičius pasakoja prieš savaitę akis į akį kalbėjęsis su SADM ministre Monika Navickiene dėl pašalpų gavėjų įtraukimo į visuomenei naudingą darbą.
– Ministerijos pozicija labai aiški, dabartinį modelį reikia keisti, gal dar ne šiemet, bet artimiausiu metu. Seniūnijoje ar savivaldybėje yra nuolatinio pobūdžio darbų poreikis, pavyzdžiui, aplinkos tvarkymas, šiuos darbus turėtų atlikti pagal darbo sutartį įdarbintas žmogus, o ne piniginę socialinę paramą gaunantis gyventojas, – pasakoja T. Raulinavičius. – Daugelis savivaldybių kol kas nepritaria tokioms permainoms, tačiau aš manau, kad dabar veikianti sistema taip pat šlubuoja, atrodo sovietinė ir reikalauja permainų. Mes puikiai matome, kokie asmenys atlieka visuomenei naudingus darbus. Dažnam vyrui, ryte atėjusiam „atidirbti už pašalpą“, pačiam reikia pagalbos, naudos iš jo praktiškai nėra, trimerio žolei pjauti jam negali patikėti, žmonės turi problemų su priklausomybėmis. Nuolat bendrauju su seniūnais ir puikiai matau, kaip jie atlieka tą darželio auklėtojo funkciją: kažkurį ryte varo namo ilsėtis, kitam ieško to darbelio, kuriame jis nesusižeistų ir dar kažkiek būtų naudingas, trečias apskritai neatvykęs, nes velnias žino kur. Mano asmenine nuomone, seniūnijose turėtų dirbti asmenys pagal darbo sutartis. Tačiau reikia pripažinti, kad darbo rankų seniūnijose trūksta. Seniūnai nepatikliai į šią reformą žiūri tik dėl to, jog supranta, kad didelius teritorijos plotus vis tiek reiks sutvarkyti, iškirsti, nušienauti, tad klausimas, kas tai darys, iš kur reiks atrasti nemenkų papildomų finansinių išteklių.
