Aktualijos

Autorės nuotrukos

Kinija prasideda... Tytuvėnuose

• „Tauragės žinių“ inform.
• Rugsėjo 3, 2024

Jei kas būtų iš anksto pasakęs, kokie pasiruošimo darbai laukia prieš kelionę į Kiniją, veikiausiai būčiau rimtai suabejojusi, ar verta leis­tis į šią šalį, kuri, pagal turistams keliamus reikalavimus, kasdien darosi vis panašesnė į Šiaurės Korėją. Kelionėse nesu naujokė, visada atsa­kingai atlieku „namų darbus“, nes nuo to priklauso ne tik ką pamatysi, bet ir kaip tai priimsi. Tačiau pažįstami, keliavę po Kiniją prieš keletą metų, sakė, kad nieko panašaus anksčiau nebuvę...

Renka duomenis

Kad gautume Kinijos vizą, pirmiausia turėjome atsakyti į devynias galybes klausimų, ničnieko bendro neturinčio su kelione. Kinams, be įprastinių klausimų vizoms gauti, rūpėjo vaikų, sutuoktinių gimimo metai, jų darbovietės, pareigos, tikslūs namų bei darboviečių adresai, jų telefonų numeriai ir net tai, kiek jie uždirba... Reikalaujama tikslios informacijos ir apie tėvus, taip pat nurodyti, kokio dydžio pensiją gaunu, kur dirbau bei kiek uždirbau prieš išeidama į pensiją. Teko net į „Sodrą“ kreiptis, kad į tą klausimą būtų galima atsakyti. Jau dešimt metų praėjo, atsimink žmogus, jei gudrus, tuo labiau, kad atlyginimas tada buvo honorarinis, t.y. kas mėnesį kintantis. O dar reikalavo nurodyti tikslius buvusios darbovietės bei jos vadovų kontaktus. Negana to, reikėjo atskleisti, kokiose užsienio šalyse lankėmės per paskutinius penkerius metus.

Ar tarnavote armijoje? Jei taip, kokioje? Ar priklausėte, prisidėjote ar dirbote profesinėse, socialinėse ar labdaros organizacijose? Jei taip, įvardinkite tiksliau.

Paaukoti pinigai akcijų metu Ukrainai jiems taip pat rūpėjo: kiek ir konkrečiai kam? Dar buvo klausimų apie ligas, kitų šalių vizas ir t.t., ir pan.

Parodyk ausis

Kai gavau reikalavimus elektroninei nuotraukai, pasidarė silpna: nuotrauka turi būti tarp 354 pikselių (plotis), 472 pikselių (aukštis) ir 420 pikselių (plotis), 560 pikselių (aukštis), JPG formatu, dydžio tarp 40 KB ir 120 KB. Fonas – baltas.

„Veido vaizdas iš priekio, be galvos apdangalo, be akinių, be jokių kaklo papuošalų ir auskarų. Veido išraiška turi būti neutrali, akys atmerktos, burna užčiaupta, matomos ausys. Jokio makiažo“, – skelbė nurodymai.

Dar buvo akcentuota, kad labai svarbi veido proporcija: nuotraukoje nuo viršaus iki viršugalvio turi būti 10–85 pikseliai, atstumas tarp skruostų – 191 – 251 pikseliai... Ir nors buvo pridėtas pavyzdys, kaip ta nuotrauka turi atrodyti, supratau, kad savo jėgomis su tuo nesusidorosiu, tad teko kreiptis į profesionalų fotografą, kuris atidžiai skaičiavo visus pikselius. Deja, nuotrauka netiko. Sakė, akys per mažai ryškios. Tarsi fotografas būtų kaltas, kad mano akys nuo senatvės kažkiek prigesusios. Darėm nuotrauką iš naujo. Toji jau tiko. Nors pati savęs joje nepažinau, nes niekada nešukuoju plaukų, kad būtų plika kakta ir nekišu jų už ausų, kad šios išryškėtų...

Su nuotraukų variacijomis susidūrė­ dažnas iš grupės. Štai mano kolegės fotografija netiko, nes kažkaip nelabai aiškiai matėsi ausys.

Kol namiškiams guodžiausi dėl šių nesąmoningų reikalavimų, marti atsiuntė keletą nuorodų, kaip kinės grimuojasi, kokias silikonines kaukes prie veido klijuoja. Supratau, kad išties toji šalis geba keisti išvaizdą, todėl ir mus tuo įtarinėja...

Antspaudai

Kad gautume Kinijos vizą, privalėjome atvykti į Kinijos ambasadą tiksliai nurodytu laiku ir palikti jiems ne tik pasus, atsakymus į klausimyną bei elekt­roninę nuotrauką, bet ir visų dešimties pirštų antspaudus. Iš pradžių nuskenavo abiejų rankų po keturis pirštus, paskui nykščius. Ačiūdie, bent pirštų niekuo nenutepė, o tai žmonės būtų bėgę šalin it nuo kokių kriminalinių nusikaltėlių. Nors būtent taip patys ir jautėmės.

Nuginklavo

Pagaliau gavome nurodymus dėl bagažo reikalavimų. Jie vėlgi bu­vo iki šiol nematyti. „Vietiniuose skrydžiuose ir traukiniuose draudžiama vežtis peilius (bet kokio dydžio), žirklutes, nagų dildes, žnyplu­tes­ nagams, pincetukus, žieb­tu­vėlius“, – skelbė taisyklės.

Prie Kinijos nacionalinio saugumo priskiriamos ir adatos. Nors šiaip jau visame normaliame pasaulyje tokias priemones gali vežtis rankiniame bagaže. Jei peiliuko geležtė ne ilgesnė nei 6 centimetrai, net rankoje gali jį neštis. Nė viename tarptautiniame oro uoste­ nėra buvę kitaip. Tik ne Kinijoje. Nors esu buvusi tikrai ne pačiose demokratiškiausiose šalyse, tokiose kaip Iranas, Eritrėja, Indonezija, Kambodža, Salvadoras, Hondūras ir pan.

Dar buvo nurodyta, kad draudžia­ma vežtis mobilųjį telefoną Galaxy Note 7, kad negalima turėti išorinių baterijų su USB jungtimi. Perspėjo, jog nebus galima daug ko fotografuoti... Kiek žinau, be atskiro­ leidimo negalima fotografuoti tik Šiaurės Korėjoje. Pasirodo, tokia pat ir Kinija. Matyt, teisingai sako tautos išmintis, kad komunistas ir Afrikoje yra komunistas. Kartu ir neramu, nes būtent tos šalies komunistinis režimas svajoja tapti galingiausia pasaulyje imperija.

Dar buvome įspėti patikros punktuose elgtis labai kukliai, gal net nusižeminančiai. Jokių šypsenų, juokelių, prie kurių mes esame įpratę. Rimtis ir nuolankumas didesnis nei bažnyčioje prieš išpažintį po didelių nuodėmių. Klausant tokių nurodymų, darėsi juokinga, o kartu neramu, kaip reikės atlaikyti nevyptelėjus. Bet čia pat prisiminiau dar ne tokius senus laikus, kol dar nebuvo Šengeno erdvės ir tekdavo stovėti muitinėse. Bus šioks toks grįžimas į praeitį, į sovietinių reikalavimų laikus. Kartu apėmė geras jausmas, kad mes iš to durnių slėnio jau esame pabėgę. Dievas duos, gal niekada ir niekam ten nebeteks sugrįžti.

Be ryšio

Kelionės išvakarėse sužinojom, kad Kinijoje negalėsime naudotis ryšio paslaugomis, nebent atsisiųstume pačių kinų programėlę. Kur dėsies, baloj sėdėdamas – parsisiunčiau. Ir telefonas pradėjo „kraustytis“ iš proto: nebeveikė so­cialiniai tinklai, bendravimo programėlės (facebook, messenger, viber, google), užsiblokavo elektroninis paštas, net prisiskambinti normaliai nebegalėjau. Pasirodo, ši programėlė, tinkanti naudotis tik Kinijos teritorijoje, blokuoja viską, kas yra telefone. Ir nors ją greitai ištryniau, telefonas dar ilgai „kvailiojo“. Tik keletą kartų jį perkrovus, atsistatė. Dievaži, tokio dalyko, kad nebūtų ryšio su pasauliu, dar nė vienoje šalyje nesutikau. Net pas papuasus ryšys buvo. Ne visada sklandus, ne visur, bet buvo.

Tiesa, ir šiuo atveju išeitį pavyko rasti: susiradau stalčiuose trūnijantį nebenaudojamą telefoną ir atsisiunčiau tą vienintelę programėlę. Štai taip pasiryžusi palaikyti ryšį su pasauliu išvykau į legendinę kelionę Laukiniai Vakarai Kinijoje: Šilko keliu palei Didžiąją kinų sieną, budistinius urvus bei Avataro ir Vaivorykštinius kalnus iki Tian­šanio kalnų. Per

Gobio ir Taklamakano dykumas, Ledo slėnį be ledo, per dainuojančias smėlio kopas ir Dangaus ežerą bei daug kitų įspūdingų dalykų. Jų laukiant ir visos kinų nesąmonės nebeatrodė tokios ašt­rios. Nors vis tiek kirbėjo mintis, kokiame pasaulyje gyvena šalis, kuri girdi tik komunistinę propagandą?

O dabar reportažų cikle visus įspūdžius pamėginsiu perteikti ir „Šilalės artojo“ skaitytojams.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

https://silales-artojas.lt

Autorės nuotrukos