Mėta LŪŽIUTĖ
Rašant apie žmones, tenka pastebėti, jog kalba visuomet prasideda nuo pašnekovo gimimo metų, kur ir ką baigė, žvilgtelima į genealoginį medį.Tačiau supažindinant jus, skaitytojai, su Lina Astrauskiene, iškart norisi kalbėti apie jaunos moters prioritetus, jos gyvenimo būdą, pomėgius, sugebėjimus.
Lina Astrauskienė – poetė, dekoruotoja, sau bei artimiesiems – stilistė ir dizainerė. Dabar jau ir knygų leidėja. Ji paskendusi fotografijos meno ieškojimuose, kruopšti, pareiginga, principinga, savarankiška. Kokia ji dar?
Ieškojimai ir atradimai
L. Astrauskienė – siuvėja darbe ir namuose. Čia ji teikia visišką laisvę fantazijai. Jos modeliuotus darbus pamėgo artimų žmonių ratas, kuris labai greitai plečiasi. Nepamiršta ir savęs. Ją visuomet sutinkame stilingą, ne vienas, einantis pro šalį, atsisuka.
Ji puikiai dekoruoja įvairiausius daiktus, kurie dažniausiai būna skirti dovanoms. Linai, iš moliūgo, agurko, cukinijos padaryti meno kūrinį, nėra nieko sunkaus. Jai taip pat artimas žanras – deginimas ant medžio. Ji ant medžio žievės, ir ne tik, gali ,,išraityti“ ką tik panorės pati, ar ko kitas pageidaus.
Paskutiniu metu vis labiau domisi fotografija, o jos nuotraukos, regis, pastebimos tikrų profesionalų. Nedidukę, liekną, mielo veido moterį per įvairius kultūrinius renginius galima išvysti su fotoaparatu rankoje. Dažniausiai prie jos glaudžiasi vienturtėlis sūnus Aironas, nors pašnekovė mielai bendrauja su kolegomis literatais, „prisilietusiais“ prie meno žmonėmis. Lina ir pati kuria, išleido poezijos knygą. Jos fotografijų ir poezijos galima rasti virtualioje erdvėje, kur šios dvi meno rūšys virsta vientisu kūriniu.
Iš jausmo gimsta žodis
Sunku spręsti, kada žmogus laikomas poetu. Juk, kol kas, nėra švietimo įstaigos, kuri rengtų diplomuotus poetus. Turbūt čia galioja principas – gražu, priimtina arba ne. Kartais tie, kurie save laiko kūrėjais, išleidžia dešimtį ar daugiau knygų, bet jų kūryba būna tiesiog apgailėtina, nors grafomanai su tuo nesutiktų. Tikrasis vertintojas, regis, yra eilių skaitytojas ir klausytojas. Literatūros kritikai autentiškai žvelgia į savo darbą ir vertina pagal savus kriterijus, tačiau poezijos skaitytojai turi savo supratimą.
Lina yra išleidusi eilėraščių knygą ,,Iš jausmo gimsta žodis“. Ji pati rinko tekstus, sistemino, maketavo, redagavo, netgi viršelį piešė pati. Ši knyga, kaip autorė sako, yra jos pirmas kūdikis, bet, tikėtina, bent jau skaitantiems jos eiles, ne paskutinis.
Prieš trejetą metų L. Astrauskienė įstojo į rajono literatų klubą ,,Žingsniai“. Jos močiutė klube – nuo įsikūrimo pradžios (18 metų). Jas sieja kūryba. Kadangi Lina yra gana kruopšti, darbšti, reikli sau ir kitiems, praėjusiais metais klubo nariai jai patikėjo leisti 2013 metų sieninį kalendorių. Jame – klubo eilės ir bičiulių fotografų klubo nuotraukos. Kalendorius, kaip pirmas blynas, pavyko. Kolegos stebisi jos sugebėjimu sklandžiai nardyti po fotografijų jūrą, nes iš kelių šimtų darbų reikėjo išrinkti tik 13. Ir jai tai puikiai pasisekė.
Moteriai klubas patikėjo sudaryti ir redaguoti ,,projektinę“ knygą ,,Žodžiais tiksintis laikas“. Čia vėl bus ir eilių, ir fotografijų, ir – daug „suvalgyto“ bei gražaus moters laiko.
Vyro šalia nėra
Lina labai savarankiška, pasitiki savo jėgomis. Jai nieko nereiškia pakeisti durų spyną, sutvarkyti dviratį ar nutinkuoti sieną. Visa, ką ji daro, daro su meile, atsidavimu, pasitikėjimu ir rezultatas būna puikus. Visada stilinga pašnekovė patraukia ne vieno vyro žvilgsnį, tačiau ir čia ji turi savo nusistatymą, principus. Ji vyrą perpranta labai greitai ir jaučia – galėtų su juo bendrauti ar ne, galėtų kurti gyvenimą drauge, ar ne. Neneigia, vyro draugijos atsisakė sąmoningai. Gyvena tik su sūnumi. Gal ji per daug pedantiška, reikli sau ir kitiems. Propaguojanti sveiką gyvenimo būdą, Lina negali pakęsti žmonių, kurie nukrypsta nuo sveiko, kokybiško gyvenimo normų. Ji šalia savęs norėtų matyti draugą, kuris suprastų ją kaip kuriantį žmogų, nes dėl netikėtai atklydusios į svečius Mūzos, L. Astrauskienei diena ir naktis neretai pasikeičia vietomis. Kūrėjui laikas – pats neištikimiausias dalykas.
Sūnui visada randa laiko
Nors daug laisvo laiko Lina neturi, sūnui visada jo atranda. Vasarą dažnai kartu važinėja dviračiais, miške ant smilgų veria uogas, pakelėje mielai sustoja pasipliuškenti upėje. Berniukui šilumos niekada netrūksta, nes įvairių susitikimų, renginių metu jie būna dviese, kur sūnus nė per žingsnį nesitraukia nuo mylimos mamos.
Šiandien Lina nedrąsiai kalba apie tai, kad nori surengti fotografijų, pačios siūtų rankinių parodas. Kalba nukrypsta apie naują eilėraščių knygą, bet ji neskuba. O kiek ji dar planuoja pasiūti, nupiešti, dekoruoti...
