Šiandien Tauragė mini 514-ąjį gimtadienį. Puiki proga prisiminti mūsų krašto istoriją, tad pateikiame Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjo Dariaus Kiniulio parengtą ir Tauragės rajono savivaldybės interneto puslapyje skelbiamą mūsų krašto istorijos santrauką.
Pirmieji tikrai atsekami krašto gyventojai buvo šiaurės elnių medžiotojai, klajoję čia dar prieš 12 000 metų. Tą liudija ragai, rasti giliai žemėje Batakiuose. Ištirti mikroskopais, datuoti radiokarbono metodu jie yra seniausi žmogaus veiklos įrodymai Tauragės krašte. Akmens amžiaus žmonės grupelėmis gyveno Ančios pakrantėse netoli Skaudvilės, kadangi neseniai rasta jų stovyklaviečių, o jose ir titnaginių įrankių. Bėgant amžiams ir į šį regioną atėjo žinios, kaip gaminti vario lydinius, o vėliau – geležį. Akmenį pamažu keitė metalai.
Ankstyviausi labai gerai ištirti kapai yra Dauglaukio bendruomenės, gyvenusios dar I–III a. Gyvenvietė išsiskyrė būriu turtingų asmenų, valdžiusių didžiulį turtą. Greičiausiai tai būta pirklių, prekiavusių su Romos imperija, mat jų kapuose rasta monetų su Romos imperatoriais, brangių importinių vėrinių ir aukšto meistriškumo baltų juvelyrikos. Vėliau imperijai atėjo sunkūs laikai ir prekybiniai ryšiai sumenko.
Prasidėjo tautų kraustymasis, kurio užuominų randama ir Tauragės krašte. Visai netoli Skaudvilės stovi didingi Karšuvos arba Ivangėnų piliakalniai, o kiek tolėliau – čia gyvenusios bendruomenės kapai, per šimtmečius jau nuplauti Ančios. Į istoriją kapinynas įrašytas Vėluikių vardu. Čia rasti keli kapai – galbūt jau paskutiniai dar nenuplauti upės. Jie iš IV–V a. Vienas iš mirusių palaidotas su žirgu. Tai buvo turtingas karinio elito atstovas, kurio griaučių antropologinis tyrimas verčia manyti karį dalyvavus tolimuose žygiuose.
Karšuvos piliakalnių prieigos buvo apgyventos ilgus amžius. Neseniai vykdyti archeologiniai tyrimai tai patvirtina. Yra net teigiančių, kad visgi čia galėjo vykti garsioji Pilėnų apgultis. Įrodymų tam vis dar labai trūksta, tačiau akivaizdu, kad iki šiol išlikęs senas Karšuvos kaimas, gerai įtvirtintas piliakalnių kompleksas užėmė svarbią strateginę vietą istorinėje žemėje – Karšuvoje. Pastaroji XIII-XIV a. nuolat Lietuvą puolusiems kryžiuočiams buvo sunkus kąsnis. Dažnų antpuolių metu buvo sudeginamos pilys, kaimai, išžudomi, verčiami vergais gyventojai. Tokia buvo laisvės kaina. Teritorijos svarbą rodo kryžiuočių karo kelių aprašymuose minimos vietovės, o šių karų metu atsiradę vietovardžiai: Leikiškė, Lylavėnai, Leitkapiai (dabar Nosaičiai) – primena čia tikriausiai atkeltus didžiojo kunigaikščio lojalius, profesionalius karius leičius, gynusius pasienį. Būtina paminėti iš rašytinių šaltinių žinomą Aukaimio pilį, stovėjusią ant Batakių piliakalnio. Ji pulta net septynis kartus, tačiau daug kartų atstatyta. Tvirtovės svarbą liudija faktas, kad ją 1329 m. puolė Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis su jungtine iš vakarų Europos atvykusia karių armija. Po pilies galutinio sunaikinimo čia dar lankėsi ir Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas. Legenda sako, kad vykdant priverstinį krikštą, čia, kaip paskutinėje užuovėjoje, slėpėsi svarbiausias lietuvių žynys – krivis.
Karšuva – žemaitiškoji, šiaurinio Tauragės rajono istorija. Tačiau į pietus nuo miesto gyveno slėpininga skalvių gentis. Jos ir nadruvių kovingumo dėka, Karšuva ir kitos Lietuvos valstybės žemės turėjo laiko pasiruošti žiauriųjų krikštytojų invazijai. Skalvos žemė, kaip ir gretimos prūsų gentys, buvo nukariauta. Skalviai atėjūnų žudyti, lengvatikiai paperkami privilegijomis ir žemėmis. Dalį jų, pabėgusių į dar neužkariautą Lietuvos teritoriją, didieji kunigaikščiai iškeldino saugoti kitų fronto linijų Pelesos apylinkėse. Pasibaigus karams, nedaug skalvių, pasilikusių gyventi savo tėviškėje, vos per porą amžių visiškai įsiliejo į lietuvių tautą ir tapo lietuvininkais – Mažosios Lietuvos gyventojais. Šiandien skalvius mena tik jų kapinynai bei juose randami darbo įrankiai, papuošalai, pasklidę nemažoje teritorijoje abipus Nemuno.
Po 1410 m. Lietuvos ir Lenkijos laimėto Žalgirio mūšio buvo sudaryta Torno arba Torunės taika, o 1422 m. Melno sutartimi galutinai nustatyta siena tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Keitėsi valstybės, o siena beveik nekisdama išliko iki pat 1918 m. Tauragės krašto gyventojams ši siena šimtmečiais turėjo ypatingą reikšmę. Dėl jos pradėjo augti prekybai patogioje vietoje įkurtas Tauragės miestelis.
Miestas vardą gavo nuo dviejų žodžių „tauras“ ir „ragas“. Labai tikėtina, kad ši vietovė Taurage vadinta daug anksčiau nei įkurta gyvenvietė, kadangi čia Jūros upei smarkiai vingiuojant, šiuose sausumos raguose ganėsi taurai. Kad ir kaip ten būtų, pirmąkart 1507 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Tauragės vardas, kai Pajūrio (Tauragės) dvaro savininkė Jadvyga Bartoševičienė fundavo pirmosios katalikų bažnyčios besikuriančiame miestelyje statybą, o šalia įkurta antroji Žemaitijoje parapijos mokykla. Miestelio svarbą įrodo 1539 m. Venecijoje išleistame švedų arkivyskupo Olauso Magnuso sudarytame žemėlapyje „Carta Marina“ žymima Tauragė, nors visoje Lietuvos teritorijoje pažymėta vos keletas svarbesnių miestų. 1567 m. įkuriama parapija ir pastatoma pirmoji miestelyje evangelikų liuteronų bažnyčia.
Kalbėdami apie miestą, turime prisiminti neatskiriama jos dalimi buvusį Tauragės dvarą. Daug kilmingų asmenų jį valdė, iš kurių verta paminėti Kontautus, Bartoševičius, Domarackius, Šemetas, Brandenburgo kurfiurstus, Radvilas, Vasilčikovus ir Zubovus.
Ypatingai įdomus laikas valdant Brandenburgo kurfiurstams buvo 1690–1793 m., kai Tauragės valda formaliai liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje, tačiau realybėje ekonomiškai ir kasdienio gyvenimo srityse buvo smarkiai integruota į Prūsijos karalystę. Būtent tuomet ne tik į Prūsų Lietuvą, bet ir į Tauragės kraštą atsikėlė daug zalcburgiečių, bėgusių iš Austrijos dėl religinio persekiojimo. Taip čia pasklido liuteronybė, vokiška kalba ir tradicijos. Iki pat šiol Tauragės krašte daug žmonių nešioja vokiškas pavardes, yra evangelikai liuteronai, dar gyva bandonijos muzika.
Retas Lietuvos miestas gali pasigirti patekęs į Europos istoriją, o Tauragė – gali. 1795 m. Lietuva okupuojama ir tampa tik pasyvia stebėtoja, ką svetimtaučiai veikia jos žemėje. 1807 m. vykstant Tilžės taikos deryboms, Tauragės dvare įrengtoje caro būstinėje lankėsi Rusijos caras Aleksandras I bei Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Tačiau taika truko neilgai, Napoleonas nepabūgo užkariauti Rusijos. Tačiau neįvertinęs didžiulių atstumų, blogų kelių ir stingdančios žiemos, su savo šimtatūkstantine armija buvo priverstas trauktis atgal. Prancūzijai kare su Rusija buvo priversti padėti ir Prūsijos karalystės kariai, kurie tokia prievarta, žinoma, nesidžiaugė. Rusai, užuot puolę prūsiškąjį korpusą, pasiūlė jo vadui derybas. 1812 m. gruodžio 30 d. Požerūnų malūne abiejų kariuomenių generolai Ivanas Dibičius ir Jorkas fon Vartenburgas susitarė, kad vienas prieš kitą korpusai nebekariaus, liks neutralūs. J. Vartenburgas veikė prieš savo karaliaus Frydricho Vilhelmo III valią, kuris dar labai bijojo Napoleono galios. Bet įžvalgumas atnešė pergalę ir Tauragės konvencija tapo pradiniu tašku Prūsijos stiprėjimui ir galiausiai – net Vokietijos suvienijimui. Napoleonas prarado apie 19 000 karių ir sakė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu“. Šiandien Berlyne ir dažname Vokietijos didmiestyje rasime Tauragės gatvę – Tauroggenstrasse, apie šį įvykį parašyta daug knygų. 1912 m. Tauragės konvencijai įamžinti pasirašymo vietoje pastatytas paminklas, kuris sovietmečiu susprogdintas, o 2012 m. tauragiškių iniciatyva atstatytas.
Yra žinoma, kad medinė Tauragė degė 1780, 1782, 1815, 1836 m. Paskutinio gaisro metu liko tik aštuoni sveiki kiemai. Tai smarkiai nulėmė tolesnę Tauragės raidą, kadangi kaip tik 1836 m. pradėtas tiesti Tilžės-Rygos plentas. Naujasis kelias kaip styga nusitiesė per tuometinio nuodėguliais virtusio miestelio pakraštį. Palei naują kelią pradėti statyti pirmieji mūriniai statiniai: muitinė, kalėjimas, pašto stotis, cerkvė, evangelikų liuteronų bažnyčia. Iki 1844 m. plentas baigtas tiesti iki Šiaulių. Smarkiai padidėjo transporto, pašto, prekių srautai. Gyventojų ėmė sparčiai daugėti, išaugo žydų, rusų bendruomenės. Augimą mastus gerai iliustruoja gyventojų skaičiaus kitimas. Jeigu 1823 m. Tauragėje gyveno virš 200 žmonių, tai 1914 m. prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui jų buvo virš 10 000. Apie 1865 m. Tauragėje įrengtas telegrafas.
1843–1844 m. mieste lankėsi dvi pasaulinio garso įžymybės. Tai prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas, kuris Tauragės pašte parašė laišką mylimajai, skųsdamasis prastai rašančia žąsies plunksna, ilga kelione ir maisto trūkumu, lyginant su grafienės iškeltomis puotomis. Po metų pusryčius Tauragės pašto užeigoje valgė vienas garsiausių romantizmo laikotarpio kompozitorių Robertas Šumanas, su žmona lankęsis koncertinės kelionės į Sankt Peterburgą bei Maskvą metu. Štai ką jis rašė dienoraštyje: „Iš Tilžės į Tauragę važiavome su ekstra paštu. Tauragėje Nernstas jau buvo užsakęs mums vietas kelionei gražiomis, patogiomis dvivietėmis greitosiomis rogėmis į Rygą. Karaliaučiuje Rusijos konsulas davė mums laišką muitinės inspektoriui (labai gražus vyras) ir mus čia priėmė labai maloniai. Kaip visur kitur, mūsų bagažas buvo atidarytas, paviršutiniškai apžiūrėtas ir uždarytas vėl. Jie niekada smarkiai netikrindavo muzikų. Tauragėje mes patys radome puikią pašto stotį ir ypatingai apetitą žadinančius pusryčius. Dar daugiau, konsulas rekomendavo mus vienam oficialiam pasienio pareigūnui, kuris elgėsi labai kultūringai, padėjo viską greičiau sutvarkyti su pasais ir lagaminais ir pan. Todėl atvykome į Rygą labai komfortabiliai…“. Panašiu metu Tauragėje apsistojusios buvo ir kitos pasaulinio garso asmenybės: kompozitorius, chemikas Aleksandras Borodinas, fiziologas Ivanas Sečenovas, violančelės virtuozas Karlas Davydovas, garsusis geografas atradėjas Piotras Semionovas-Tianšanskis – vienas baudžiavos panaikinimo iniciatorių, Tian Šanio kalnų masyvo tyrėjas bei kiti.
Augančiame mieste kūrėsi visuomeninės organizacijos. Lietuviams tokiai veiklai lietuviškos spaudos draudimo metais (1864-1904) buvo trukdoma. Lietuviškos knygos spausdintos Prūsijoje ir nelegaliai, rizikuojant gyvybe ir bausmėmis, gabenamos per sieną ir platinamos šalyje. Daugybė knygnešių kalėjo pilies kalėjime, tarp jų ir garsiausio knygnešio Jurgio Bielinio jaunesnis brolis Andrius Bielinis. Po spaudos draudimo panaikinimo gausiai žydų, rusų ir vokiečių apgyventame mieste pradėjo reikštis ir vietos lietuviai. Kūrėsi chorai, teatrai, mezgėsi glaudūs ryšiai su už sienos gyvenančiais lietuviais Lauksargiuose, Tilžėje. Sparčiai augančiame mieste išdygo daug gražių mūrinių namų. 1908 m. tauragiškiai matė vienas pirmųjų automobilių lenktynių aplink pasaulį Niujorkas-Paryžius.
Greitą augimą staigiai nutraukė Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918). Keršydama už užpultą Klaipėdą, ją atsiėmusi vokiečių armija 1915 m. sulygino Tauragę su žeme. Tai buvo labiausiai sugriautas Lietuvos miestas šiame kare. Frontas tarp Tilžės ir Tauragės laukų ne kartą keitėsi, žuvo daugybė karių. Tauragė, Lauksargiai atitekdavo tai vokiečiams, tai rusams. Gerai situaciją iliustruoja faktas, kad 1915 m. vokiečiams atsiėmus Lauksargius, rusų sugriauta geležinkelio stotis buvo staigiai atstatyta, o į atstatymo iškilmes atvyko net pats karo dirigentas generolas feldmaršalas, po karo tapęs ir Vokietijos prezidentu Paulas fon Hindenburgas. Tvirčiau užėmę kraštą, vokiečiai per Tauragę ir Skaudvilę nutiesė siauruko geležinkelį. Vėliau jį greit pakeitė plačiuoju geležinkeliu, kurio trasa naudojama iki šių dienų.
1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, reikėjo ją apginti. Sugriauta dykviete paverstoje Tauragėje pasitraukus vokiečiams dar ne kartą šeimininkavo plėšikaujantys bermontininkai. Juos galų gale išvarius prasidėjo atstatymo darbai, žmonės ėmė grįžti į miestą-vaiduoklį. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išdygo daug gražių viešųjų ir privačių namų. Ypač išskirtini garsių architektų projektuoti: geležinkelio stotis, Lietuvos banko rūmai, apskrities ligoninė, ligonių kasų rūmai, AB „Maistas“ gamykla, šaulių rūmai. Tauragė, lyginant pagal gyventojų skaičių, lyderiavo mūrinių namų statybose Lietuvos mastu. Apie 1924 m. senojoje pašto stotyje pradėjo veikti telefonų stotis. Tai buvo visuotinio pakilimo laikas, bet pasitaikydavo ir streikų dėl per mažo darbo užmokesčio, blogų darbo sąlygų. O 1927 m. nepatenkinti Antano Smetonos diktatūra, valdžią Tauragėje ir apylinkėse nuvertė sukilėliai. Dar tą patį vakarą jie buvo suimti, dalis nuteista sušaudyti, dalis įkalinta. Istorijoje šis faktas žinomas Tauragės pučo vardu. 1923 m. Lietuvos prisijungtas turtingas Klaipėdos kraštas užtikrino Tauragei klestėjimo laikus. Tačiau stiprėjant Hitlerio valdžiai, Vokietija įvedė įvairias sankcijas, dirbtinai ribota prekyba. Tilžiškiams tapo beveik neįmanoma atvykti apsipirkti į Tauragės turgų. O tauragiškiams – parduoti produkciją Tilžės turguje. Karo artėjimą pranašavo Klaipėdos krašto aneksija 1939 m. kovo 23 d. Vokietijos teritorijoje vėl atsidūrė Lauksargiai, Griežpelkiai, Kalėnai.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tarpukariu klestėjimo laikus išgyveno daugiatautė Skaudvilė, kuri nepaisant gaisrų, išaugo į svarbų prekybos miestą, plačiai žinotą savo turgumis ir gražiai apstatyta turgaus aikšte, o didžiąja dalimi ją aplenkė ir abiejų pasaulinių karų liepsnos.
Liūdnas laikas atėjo 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai. Jau liepos 12 d. areštuota apie 18 inteligentijos atstovų. Iš Tauragės ir apylinkių į Vokietiją išvyko 1238 vokiečiais save laikę asmenys. 1941 m. birželį iš Tauragės ir apylinkių ištremta virš 500 labiausiai išsilavinusių žmonių – mokytojų, kunigų, verslininkų, stambių ūkininkų.
Nudardėjus tremties vagonams, po keleto dienų Vokietija pradeda SSRS puolimą. Iš Vokietijos aneksuotų Lauksargių į Tauragę atskrieja artilerijos sviediniai, sugriaunama daugybė gražų pastatų, chaose žūsta daug niekuo dėtų žmonių. Po artilerijos atakos iš paskos vyksta Vokietijos vermachto technika ir pėstininkai. Sovietai paskubomis palieka miestą. Per sekančius metus išžudomi beveik visi Tauragės apskrities žydai, nušaunama ne mažiau 4000 tauragiškių. 1944 m. spalio 10 d. miestą vėl užima sovietai. Mūšiai dėl gatvių galutinai sulygina Tauragę su žeme, lieka nedaug sveikų namų.
Nedelsiant Prezidento g. 38 įkuriama NKVD būstinė, veikusi ten 10 metų. Baisiomis sąlygomis kalinta, kankinta ir nužudyta daugybė žmonių iš visos apskrities. Nepaisant to, 1946 m. vasarą ji pagarsėjo vienu didžiausių kalinių pabėgimų Lietuvos teritorijoje, o pabėgę kaliniai prisijungė prie partizanų. Aplink Tauragę veikė Kęstučio partizanų apygardos būriai, padarę daug žalos okupaciniam aparatui. Šiandien buvusioje NKVD būstinėje veikia Tremtinių ir politinių kalinių kančių namai, kurių muziejuje galima išgyventi šią sunkią pokario istoriją.
Mirus Stalinui, sovietų represinis aparatas pradeda veikti daug uždariau ir tyliau, ne taip masiškai. Nepaisant to, visada buvo labai pavojinga prasižioti apie Lietuvos nepriklausomybę. Žmonių gyvenimas ypatingai lėtai, bet ima gerėti. Tauragė verčiama pramonės miestu, statoma daug didžiulių gamyklų: Keramikos gamykla, Tauragės mėsos kombinatas, Skaičiavimo mašinų elementų gamykla, Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinatas, pieninė, baldų fabrikas „Tauras“ ir kitos. Aplinkinių kaimų ir miestų sąskaitą žmonės masiškai plūsta į augančią Tauragę, vienas po kito statomi daugiabučiai, mokyklos, darželiai, tiesiamos gatvės. Nepaisant didžiulių produkcijos kiekių, parduotuvių lentynos mieste būdavo tuščios, kadangi gaminiai iškeliaudavo į plačiąją Sovietų sąjungą. Norint gauti geresnę prekę tekdavo stovėti ilgose eilėse, neretai papirkinėti pardavėjus.
1988 m. atėjus Sąjūdžiui, vis drąsiau prisimenama Lietuvos nepriklausomybė, drąsiau keliama trispalvė vėliava. Tautodailininko Antano Bagdono ir kitų menininkų iniciatyva atstatomi V. Kudirkos ir V. Putvinskio paminklai, pastatomi paminklai stalinizmo aukoms atminti, Lietuvos kariams, grąžinami tikrieji gatvių vardai.
Atkūrus nepriklausomybę sustojo dirbtinis miesto augimas. Neprisitaikiusios prie laisvos rinkos sąlygų pamažu sunyko didžiosios gamyklos, trūkstant darbo ir pinigų ėmė mažėti gimstamumas, prasidėjo emigracija į didžiuosius šalies ir užsienio miestus. Nepaisant praradimų, Tauragė įsitvirtino kaip automobilių prekybos, krovinių gabenimo miestas, atsigavo šįkart jau daugiau į Vakarus orientuota pramonė. Miestas dar niekada nebuvo toks gražus, statomi nauji pastatai. Plečiama turizmo infrastruktūra, todėl į kraštą kasmet atvyksta daugiau keliautojų. Pastaraisiais metais išryškėjo faktas, kad atlyginimai apskrities centre didžiausi, čia reikia daugiausiai darbo jėgos, todėl Tauragė suteikia darbo vietas daugybei aplinkinių rajonų gyventojų.
