Nors Lietuva laisva jau tris dešimtmečius, ji vis dar vaduojasi iš pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos padarinių. Miestuose ir miesteliuose dar yra dabarties dvasios neatitinkančių vietovardžių – gatvių, aikščių pavadinimų, paminklų. Pastaruoju metu imamasi jų atsisakyti. Pavyzdžiui, Vilniuje stovinčio rašytojo Petro Cvirkos, kolaboravusio su okupantais, paminklas kelia visuomenėje dideles aistras, prieš keletą metų nuo žaliojo tilto prieigų nukeltos „balvonais“ vadintos skulptūros. Sovietmečiu dvelkiančių pavadinimų dar yra ir mūsų rajone. Iniciatyvos atstatyti istorinį teisingumą – Skaudvilės Liaudies aikštės vardą pakeisti į Turgaus aikštės – ėmėsi Tauragės krašto muziejus „Santaka“.
Atstatyti istorinį teisingumą
Pasak „Santakos“ muziejaus direktoriaus Romualdo Vaitkaus, sovietmečiu Skaudvilės centrinė aikštė pavadinta Liaudies aikšte ir taip vadinama iki šiol. Šį pavadinimą reikėtų pakeisti ir atstatyti istorinį teisingumą, nes aikštė susiformavo kaip turgaus ir šią funkciją atliko apie 200 metų.
Nuo 1982 m. kiekvieną antradienį Skaudvilėje vykdavo garsūs visoje Žemaitijoje turgūs. Didėjo gyventojų skaičius, miestelis virto gana svarbiu prekybos, amatų centru. Tarpukariu tradiciniai savaitiniai Skaudvilės turgūs buvo ne tik vieni didžiausių Žemaitijoje, bet dėl prekių gausos ir įvairovės vykdavo specializuotose, tam skirtose miestelio vietose. Atskirai buvo įsikūrę arklių, karvių ir kiaulių turgūs. Ypač paklausi prekė buvo vietinės veislės arkliai žemaitukai. Mažaūgiai, stiprūs, ištvermingi arkliai buvo gabenami darbui į anglių kasyklas. Į Skaudvilės turgus suvažiuodavo ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir pirkliai iš Anglijos, Vokietijos, Švedijos ir kt. Antradieniais Skaudvilės turgaus aikštė būdavo sausakimša arkliais traukiamų vežimų, žmonių ir gausybės prekių. Čia galėjai įsigyti įvairių buities rakandų, maisto produktų, žemės ūkio įrankių ir kt. Turgaus pakraščiuose prekiavo smulkesniais gyvuliais, paukščiais. Aikštės būklė buvo bloga, todėl 1925 m. miestelio aikštė imta grįsti akmenimis. Žmonių pasakojimu, aikštei grįsti akmenys panaudoti iš Karšuvos kaimo seno „bruko“.
Nors ilgainiui turgaus reikšmė mažėjo, vietiniai žmonės dar visai neseniai sekmadieniais rinkosi į šią istorinę vietą pirkti ar parduoti. Prieš daugiau nei 10 metų turgus perkeltas į kitą vietą (suformuota aikštė Kelmės g.), nes aikštė sovietmečiu buvo ženkliai sumažinta – apstatyta naujais pastatais, prieš partijos komiteto pastatą suformuotas parkas. Erdvė tapo per maža užtikrinti saugumą, tuo labiau kad čia vyko ir vis intensyvesnis automobilių eismas.
– Dėl šių priežasčių turgus iškeltas į atokesnę ir saugesnę vietą. Nors šiandien ši vieta ir nebeatlieka savo pirminės funkcijos, istoriškai susiklosčiusį pavadinimą „Turgaus aikštė“ reikia atkurti, – įsitikinęs jis.
Nors oficialiai Turgaus aikštės pavadinimas niekada nebuvo įregistruotas, bet visuomet ji buvo taip vadinama, todėl jis mano, kad būtų tikslinga taip ją pavadinti. Bet, anot R. Vaitkaus, yra ir kitokių pasiūlymų – Gediminaičių, Karšuvos.
Spręsti turi bendruomenė
Savo nuomonę apie Liaudies aikštės vardo pakeitimą išsakė Kultūros paveldo tarnybos vyriausiasis specialistas Edmundas Mažrimas. Pajuokavęs – „o tai liaudies jau nebeliko?“, jis sakė, kad turgų Skaudvilėje išties būta didžiulių. Prekiautojai užimdavę didžiulį plotą, atskirai įsikurdavo arklių, karvių, kiaulių turgūs. Ir išties aikštė vadinta Turgaus aikšte. Tačiau paklaustas, ar reikėtų šį pavadinimą sugrąžinti, paveldo specialistas svarstė:
– Nemanau, kad mes turim tai nuspręsti. Tai Skaudvilės bendruomenės reikalas, jis aktualiausias ten gyvenantiems žmonėms, ir turėtų būti taip, kaip jie apsispręs.
O ar dar yra mūsų rajone likę daugiau slogų sovietinį laikotarpį primenančių pavadinimų? E. Mažrimas teigia, kad daugumos jų nebeliko dar 90-aisiais. Tada pakeisti ir kai kurių gatvių pavadinimai. Pasak jo, kai kituose rajonuose kai kurie miesteliai tokių pavadinimų, pvz., Kolūkio ir kt., dar turi. Tauragės rajone to jau nebėra.
Skaudvilės seniūnas Būdvytis „Tauragės žinioms“ sakė, kad turgaus aikštės būdavo daugelyje mažų miestelių, o Skaudvilėje, kuri „ant turgaus užaugusi“, toks pavadinimas tikrai tiktų. Jis mano, kad tam neprieštarautų ir miestelio gyventojai. O paklaustas, ar dėl pavadinimo keitimo derėtų atsiklausti bendruomenės, jis svarstė, kad pagal įstatymą galima ir rengti apklausą, ir jos nerengti – pakeisti pavadinimą savivaldybės tarybos sprendimu.
Skaudvilės istorija
R. Vaitkus pasidalijo žiniomis apie Skaudvilę. Skaudvilės vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1760 m., kai Romos popiežius Klemensas XIII išleido bulę, kuria Skaudvilės koplyčiai suteikė teisę rengti Švento Kryžiaus atlaidus. Rašytinuose šaltiniuose yra duomenų, jog tuo metu Skaudvilės koplyčia buvo Batakių parapijos filija. XVIII a. antrojoje pusėje Skaudvilė buvo linijinio plano gyvenvietė Tauragės–Nemakščių kelyje. 1797 m. pastatyta nauja katalikų Šv. Kryžiaus bažnyčia. 1804 m. Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis suteikė Skaudvilės katalikų bažnyčiai parapijos teises. XIX a. pirmojoje pusėje pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. Miestelio augimas XIX a. pradžioje teikia pagrindą prielaidai, kad XIX a. pirmajame ketvirtyje miestelyje susidarė savito radialinio plano užuomazga: tarp dviejų kryžkelių plytėjo turgaus aikšte tapusi ankstesnės kaimavietės gatvė ar jos atkarpa. Kadangi iš pat pradžių nebuvo aikštės, o turgūs, kaip ir kitose vietovėse, rinkosi gatvėje priešais bažnyčią, palaipsniui gatvė išplatėjo ir formavosi į aikštę. Skaudvilė dar labiau išaugo XIX a. viduryje nutiesus Rygos–Tauragės plentą, kuris sujungė Tauragę, Skaudvilę ir Kelmę. XIX a. antrojoje pusėje, užbaigus per Skaudvilę tiesti šio plento Tauragės–Šiaulių ruožą, kai ištiesinta Tauragės g. bei sušvelnintas Kelmės g. posūkis ties evangelikų liuteronų bažnyčia, radialinis planas su aikšte centrinėje dalyje susiformavo galutinai. Po 1861 m. žemės reformos įsteigtas Skaudvilės valsčius. Skaudvilėje didėjo gyventojų skaičius, miestelis virto gana svarbiu prekybos, amatų centru.
Tarpukariu Skaudvilė du kartus degė. 1921 m. miestelio centrinėje dalyje kilo gaisras: sudegė namai turgaus aikštės šiaurės rytų kampe, Kelmės g. iki evangelikų liuteronų bažnyčios bei Vilniaus g. Po šio įvykio miestelėnai nusprendė imtis didesnių saugos priemonių ir taip 1928–1930 m. aikštės viduryje vietoj senosios medinės gaisrinės pastatė mūrinę. Miestelis nukentėjo vėl per 1937 m. gaisrą – sudegė 11 namų ir 18 ūkinių pastatų aikštės pietų pusėje ir Vilniaus g. Po gaisrų miestelis atsistatė 1938–1939 m. Sudegusių vietoje iškilo mūriniai prekybiniai pastatai, o Vilniaus g. – mediniai namai.
1950 m. Skaudvilei suteiktos miesto teisės. 1955 m. parengta Skaudvilės projektinė schema (archit. A. Eigirdas). Pagal šią schemą miesto centras suplanuotas prie aikštės, pastatus išdėstant tarpuose tarp esamų, o kai kuriuos medinius numatyta išgriauti. 1969 m. Skaudvilei suteiktas vietinės reikšmės urbanistikos paminklo statusas, nustatytos paminklo ribos, vertingi elementai.
