Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos išvakarės. Rytoj minėsime dieną, kuomet nuoga drąsa triumfavo prieš įsigalėjusią okupaciją, neteisybę, smurtą. Prisimenu po tankais žuvusius beginklius žmones. Prisimenu vienybę, kuri tvyrojo ne tik prie televizijos bokšto, bet ir likusioje Lietuvoje, nes turbūt nebuvo šeimos, kurios bent vienas narys nebūtų išvykęs į Vilnių, ginti laisvės plikomis rankomis. Prisimenu, kodėl esami laisvi – mano širdyje šie žodžiai skamba garsiai. Ir auga pasididžiavimas laisve, valstybe, nors maža, bet dvasiškai stipria ir žengiančia pirmyn.
Kiekvienam tauragiškiui, lietuviui linkiu, kad šie žodžiai skambėtų ne tyliau, su metais grimzdami užmarštin, o vis garsiau ir drąsiau. Kad kiekvienas vis sąmoningiau suprastume, ką reiškia laisvė. Bet, kad suprastume, ir kam ji įpareigoja. Turime laisvę kalbėti, jei yra problema. Turime laisvę ją spręsti.
Linkiu, kad taptume pilietine visuomene, kurios kiekvienam nariui svarbu, kur eina jo valstybė, jo gimtasis kraštas. Kad turėtume drąsos ne bėgti, renkantis emigraciją, o likti ir spręsti problemas.
Taip, Lietuva tebėra auganti, besimokanti valstybė, ir kaip ir kiekviename mokymosi procese, tikrai neišvengiama klaidų. Negalime užsimerkti prieš egzistuojantį skurdą, nes vis dar yra visuomenės grupių, kurių pragyvenimo lygis yra menkas. Bet čia pasiskolinsiu Seimo narės Aušros Maldeikienės praėjusią savaitę išsakytą mintį – kad „skurdas, tai ne tik nepavalgyti, bet ir nemąstyti“.
Mane liūdina negatyvus informacinis fonas, kuris nejučia skverbiasi į mūsų sąmones kas dieną. Prisipažinsiu, nežiūriu televizijos. Beveik visiškai. Ir kruopščiai renkuosi savo informacinį lauką, juolab, kad tam yra visos galimybės – technologijos tobulėja kasdien. O liūdina neigiamybių akcentavimas žiniasklaidoje, ir dar godesnis tokių naujienų poreikis bei žemo lygio laidų aukšti reitingai. Liūdina ir visuomenės susiskaldymas, tarp politinių jėgų ir kitų interesų grupių, politikų posėdžių salėse vykstantys cirkai. Tačiau norisi tikėti, kad kartais kertame šaką, ant kurios patys sėdime, ne iš piktos valios, o iš nesupratimo, komunikacijos stokos, nes per daugiau nei ketvirtį amžiaus nepriklausomybės dar neišmokome konstruktyviai bendrauti ir žiūrėti viena kryptimi, dar nepamiršome okupacijos žaizdų, jos pasėto nepasitikėjimo vieni kitais. Nes dar neatgavome tapatybės. Tačiau kada imsime suvokti savo valstybę, kaip visumą? Suprasime, kad Lietuva – tai mes? Kiek dar dešimtmečių turės prabėgti, kol drąsiai imsimės atsakomybės už kiekvieną netinkamai veikiantį šalies mechanizmą – ekonomiką, biurokratiją, valstybės valdymą?
Tad kaip turėtume mąstyti, kad gyventume geriau? Klausimas ne retorinis. Kad gyventume geriau, turime mąstyti apie geresnį gyvenimą. Ne gailėtis savęs dėl sisteminių problemų, skurdo, augančių kainų, klampių biurokratijos koridorių, savanaudiškumo ir abejingumo, o jas spręsti. Atsakingai ir sąmoningai, žingsnis po žingsnio eiti į priekį, pradedant nuo savęs. Siekiant daugiau – suvokti, išmokti, nuveikti. Ir jeigu kiekvienas atliksime savo darbą, koks jis bebūtų – valytojo, vairuotojo ar valstybės, savivaldybės vadovo, kaip tik galime geriausiai, problemų su laiku mažės, labai tuo tikiu.
Šią savaitę teko kalbėtis su vienos sėkmingiausių regiono įmonių, eksportuojančių produkciją į 45 pasaulio šalis, „Vilkyškių pieninės“ generaliniu direktoriumi Gintaru Bertašiumi. Drąsiai į Tauragės gamybos rinką investavusiu dešimtmilijoninę sumą, diegiančiu pažangiausias technologijas ir einančiu tik pirmyn. Klausiau, kaip pavyko rasti darbuotojų Tauragėje, kai daug kas linksniuoja faktą, jog nėra kam dirbti. Patyręs verslininkas patikino, 40-ties žmonių komandą beveik suformavęs – ir dauguma jų tauragiškiai, tarp jų yra ir grįžusių iš sostinės, ir iš užsienio aukštos kvalifikacijos specialistų, dirbančių už konkurencingą atlyginimą. Tačiau komanda dar nepilna, įmonės vadovas kviečia prie jos prisijungti.
Taip pat šią savaitę teko kalbėtis su moterimi, neseniai pradėjusia vadovauti Tauragės bibliotekai – Meilute Parnarauskiene. Aktyvia, visada besišypsančia moterimi. Pokalbio, kurį kitą savaitę perskaitysite, metu, ji man keletą kartų ramiu balsu pakartojo, kalbėdama apie savo darbą, apie Tauragę, jos žmones – „viskas bus gerai“. Ir aš negalėjau nepatikėti.
Bet džiugina tai, kad Lietuvai peržengiant Šimtmečio slenkstį, formuojasi nauja karta – socialiai atsakingų, mąstančių, kūrybiškų ir drąsių žmonių. Praėjusią savaitę vykę jaunimo apdovanojimai. Sunku nesižavėti jaunais žmonėmis, kurie supranta, kad yra valstybės dalis, ir kalba ne apie emigraciją – jie garsiai kalba apie savanorystę, pagalbą kitam, savo miesto gerovės kūrimą, pilietiškumą. Kad yra tėvų, taip išauklėjusių savo vaikus. Žmonių, kurie buriasi į tokias organizacijas, kaip šaulių sąjunga, kurie padeda kitiems neatlygintinai, kurie puoselėja istorinę atmintį ir tautinį tapatumą, tiki savimi ir savo valstybe. Tai matydamas negali netikėti, kad einame į priekį, ne atgal.
Todėl kiekvienam skaitytojui, tauragiškiui linkiu – rytoj, sausio 13-ąją, prisimindami ir pagerbdami savo šalies didvyrius, drąsiai kiekvienas sau ištarkime: prisimenu, kodėl esame laisvi. Ne tik ištarkime, bet ir tokiais būkime, kasdien.
