Aktualijos

Tauragės kultūros centro ir asmeninio archyvo nuotraukos

Sandra Valinčienė: „Vaikų klegesys, pokalbiai, buvimas kartu – turtas, kurį norisi saugoti kiek galima ilgiau“.

• Margarita RIMKUTĖ
• Gegužės 3, 2024

Paskendę darbiniuose ir buitiniuose rūpesčiuose reta šeima prisimena, jog be aprūpinimo materialine gerove tėvų pareiga vaikuose ugdyti ir meilę tėvynei. Šią pareigą sėkmingai atlieka Valinčių šeima. Tiek tėvai, tiek vaikai priklauso šokių ar dainų kolektyvams, kartu keliauja, kuria tradicijas, mini valstybines šventes. O svarbiausia, myli ir gerbia vienas kitą.

Judu su vyru šokate Tauragės kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyve „Spietlius“, dukra Elena (17 m.) priklauso dainų ir šokių kolektyvo „Jūra“ chorui, Ona (14) jame groja kanklėmis, o jauniusioji (12) šoka Vilijos Krūgelienės jaunučių tautinių šokių kolektyve „Jūrelė“. Visos mokosi Meno mokykloje bei moka groti 1-2 instrumentais. Muzika užima svarbią vietą jūsų šeimoje. Kaip tai nutiko?

„Esu baigusi muzikos mokyklą, grojau akordeonu. Labai mėgau šokti, tačiau, vaikystėje buvau labai nedrąsi, niekur ir nedalyvavau: nei mokykloje, nei studijų metu. Koncertuose lankydavausi ir su pasigėrėjimu žiūrėdavau į šokančius, jaunus ir linksmus žmones. Mano, tuo metu būsimas, vyras studijuodamas Žemės ūkio universitete, vėliau Gedimino technikos universitete, priklausė tautinių šokių kolektyvams. „Atitekėjus“ į Tauragę susilaukiau dukrų, amžiaus skirtumas buvo kas dveji metai, mano visas to meto gyvenimas sukosi namuose, tad, natūralu, trūko veiklos. Vyras pasiūlė: „einam šokti“. Taip mes atsidūrėme dainų ir šokių ansamblio „Jūra“ šokėjų gretose. Tai buvo 2013“. metai.

Kas prižiūrėdavo vaikus kol šokdavote?

„Močiutė. O vaikams ūgtelėjus ėmėme juos vežtis į repeticijas. Kadangi šokių kolektyvui priklausė ne viena šeima, vaikų būdavo ir daugiau. Vaikai turėjo savo veiklos: jie turėjo savo kampelį, kuriame piešė, rašė, žaidė. Tuometinė šokių kolektyvo vadovė Birutė Sagatauskienė į prieš repeticijas vykstančius apšilimus įtraukė ir vaikus. Dideliame rate šoka suaugusieji, o viduryje – mažas ratelis vaikų. Kartu mokėsi tuos pačius žingsnelius, pasitempę ir laimingos“.

Ar pravertė tie išmokti žingsneliai vaikams?

„Visos dukros moka šokti: valsą, polką. Dabar dvi vyresnėlės jau yra ansamblio“ Jūra“ narės, dainuoja ir groja, o mažiausioji Meno mokyklos tautinio šokio kolektyvo „Jūrelė“ šokėja. Tad ar pravertė? Manau, taip – šiais metais turėtume visa šeima dalyvauti 100-mečio Lietuvos Dainų šventėje. Tai įspūdingas renginys, kurio laukia tūkstančiai lietuvių“.

Panašu, jog jūsų šeima sėkmingai ugdote vaikuose meilę tradicijoms. Kokią vietą jūsų vertybių skalėje užima tautiškumas?

„Pirmoje vietoje man yra šeima. Kurioje tautiškumas? Na, manyčiau, tarp šių vertybių būtų galima dėti kablelį. Jos pas mus eina greta. Tai yra mumyse, mes tuo gyvename. Valstybinių švenčių proga visuomet keliame vėliavą. Ir jei, tarkime, dukros miega, pažadiname, kad ir įsisupusios į chalatus, dukros dalyvauja mūsų šeimos trispalvės pakėlime. Gal skamba banaliai, bet tai labai svarbi tradicija – vėliavą keliame visi kartu, giedodami tautinę giesmę “.

Kiek žinau jūs gyvenate istoriškai reikšmingame pastate. Tai Lomiuose kadaise buvusio dvaro svirnas?

„Taip, tai yra kultūrinio paveldo objektas. Ant jo yra specialus įrenginys – keltuvas, kuris mums pasitarnauja vėliavos pakabinimui ir pakėlimui“.

Kokių tradicijų laikotės šeimoje? Vieną jų, tai vėliavos pakėlimą, jau paminėjote?

„Taip, vėliavą keliame sausio 13-ąją, vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, Mindaugo karūnavimo dienos proga (liepos 6-ą). Na, o kalbant apie kitas tradicijas, nuo tų metų, kai prieš septyniolika metų atsikėliau į Tauragės kraštą (esu iš Kėdainių rajono), pas mus visi susirenka švęsti Kūčių, Kalėdų. Atvažiuoja visa mano šeima, mano mama, sesė su šeima, jau ir sesės dukra turi šeimą, uošviai, kurie Lomiuose gyvena. Mūsų būna apie 20 žmonių“.

Kas tokiai gausai žmonių gamina, parengia stalą?

„Vaišės būna suneštinės. Mama tradiciškai gamina virtinukus su baravykais, čia jos firminis patiekalas. Anyta daro iš virtų burokėlių kotletukus, o mano pareiga būna gražiai padengti stalą ir paruošti salotas ar kitus susitartus patiekalus. Ir Velykas švenčiame prie bendro stalo. Kadangi yra mažų vaikučių (dukterėčios mažamečiai), tai einame į kiemą ridenti kiaušinius. Šiemet ir slėpėme bei ieškojome kiaušinių“. Tas vaikų klegesys, pokalbiai, buvimas visų kartu – toks turtas, kurį taip norisi saugoti kiek galima ilgiau“.

Vaiko prisiminimus apie vaikystę sudaro jiems įsiminę įvykiai, nutikimai. Kaip manote, ką iš vaikystės prisimins jūsų dukros?

„Pirmiausia, manau, prisimins lankomus kolektyvus, juose sutiktus žmones ir keliones. Ir gal dar neturėjimą laiko patinginiauti. Mūsų visą laisvą laiką po mokyklos, po darbų atima repeticijos ir koncertai, išvykos. Žinoma, gyvename, ne tik šokiais ir dainomis. Dirbame daug, kad po darbų galėtume sau leisti pramogauti. Žiemą visa šeima, kartu su draugais, važiuojame slidinėti. Tai mums visiems labai svarbu: tėvams būti mieloje kompanijoje bei matyti, kaip bendrauja vaikai, kartu pramogauti, pažinti ir patirti nuotykių. Vasarą jau tapo beveik tradicija su kita drauge ir su vaikais vykti keliauti į šiltus kraštus. Būna smagios mamų ir dukrų atostogos. Mergaitės yra draugės nuo mažens, tad yra gražus bendras ryšys. Keliones mėgstu planuoju pati, tai atima nemažai laiko, bet tuomet daugiau sužinau apie planuojamą aplankyti vietą. Žinoma, kelionės ne pigi pramoga, tačiau ji itin vertinga, kurios dėka praplečiame akiratį, žinių bagažą. O pasisėmus gerų įspūdžių lengviau grįžus kibti į darbus, mokslus“.

Jei jums būtų suteikta proga, kokį epizodą iš savo dukrų vaikystės pasirinktumėte išgyventi dar kartą?

„Pro mūsų namų virtuvės langą atsiveria gražus Šunijos slėnis. Virtuvėje turėjome mažą apvalų medinį staliuką, mažas vaikiškas kėdutes. Pamenu virdavau varškėtukus, juos mergaitės labai mėgdavo. Patiekdavau juos į mažus dubenėlius. Man dabar akyse tas vaizdas: mažos mergytės sėdi prie mažyčio stalelio ir nerūpestingai čiauškėdamos valgo varškėtukus. Nepakartojama akimirka“.

Kokia jūsų šeimos meilės kalba? Vieni žmonės išreikšdami meilę kitam daro paslaugas, tarkim mamos dažniausiai išreikšdamos meilę gamina valgyti, kiti vertina kartu praleidžiamą laiką, treti mėgsta artumą, mylėdami dažnai apsikabina, glosto. O gal kiekvienas jūsų šeimos narių skirtingai rodote meilę?

„Skirtingai. Mūsų viena iš dukrų, labai skaniai gamina. Ji vis klausia „mama, ką pagaminti?“, aš jai sakau tu geriau pailsėk, tačiau ši neatlyžta. Gal būt ji tą savo meilę išreiškia maistu, nori mus visus pamaloninti. Ir net neleidžia niekam į tą procesą įsitraukti. Tai jos dalykas, jos meilės kalba“.

O judviejų su vyru?

„Pagarba. Jaučiu jo didžiulę pagarbą ir palaikymą“.

Artėja mamos diena. Ką planuojate?

„Savaitgalį aplankysime abi mamas, močiutes. Pamenu, kai mama mane veždavosi pas savo močiutę. Močiutė daug metų gyveno viena, vienkiemyje. Aš buvau vaikas, man labai keistai atrodydavo, kodėl kas kart nuvykus pas močiutę mama kibdavo tvarkyti namus. Padaro valgyti, išvalo kambarius, aptvarko daiktus. Galvodavau: „kodėl močiutė pati negali susitvarkyti, kodėl mes dabar visuomet turime tvarkyti?“. Tai dabar pagavau save darant tą patį. Tvarkomės, pjauname žolę. Ji padaro skaniai valgyti, pavalgius mergaitės nukrausto stalą, suplauna indus. Ir mano džiugesiui, man nereikia savo dukrų prašyti ar liepti eiti dirbti, joms tai normalus, įprastas darbas. Ir tada suprantu: tas mūsų šeimos moterų elgesys perėjo iš kartos į kartą. Aš tai dariau savo močiutei, dabar mano dukros tai daro savo močiutei. Gera.

Nesame tobuli tėvai, nesu tobula mama, bet kaip ir dauguma, norime, kad vaikai gautų tai, iš ko turėtų galimybę tiestis savo kelią ateičiai - meilę žmonėms ir savo šaliai, pažinimo džiaugsmą, bendravimą, kultūrą ir svarbiausia - visada išlikti žmogumi, su galimybe klysti, bet suprasti ir pasitaisyti“.

Tauragės kultūros centro ir asmeninio archyvo nuotraukos

Tauragės kultūros centro ir asmeninio archyvo nuotraukos