Dešimtmetį Tauragės rajone dominavusios socialdemokratų partijos lyderiai sekmadienį buvo priversti nuryti dar vieną karčią piliulę. Rinkimus į Seimą prapylė įtakingo skyriaus pirmininko Prano Petrošiaus sūnus, Darius Petrošius. Ir tai jau antras pralaimėtas postas per pastaruosius dvejus metus, po ko socialdemokratai turės imtis veiksmų, kaip atstatyti suluošintą pasitikėjimą savo lyderiais.
Tauragės socialdemokratams yra dėl ko nerimauti. Antri pralaimėti rinkimai ir skaičiai, kurie sako, kad rinkėjai vis mažiau pasitiki šios partijos lyderiais. Žinau, kaip šiuos teiginius pasitiks socialdemokratai, nervingai teigdami, neva pagal surinktų partijos balsų skaičių pralaimėjimu nė nekvepia, bet žvilgtelkime atidžiau.
2015-ieji metai, kovo 22 diena. Pirmieji tiesioginiai savivaldybės mero rinkimai. Tuo metu savimi pasitikintis socialdemokratų partijos lyderis Pranas Petrošius antrajame rinkimų ture, surinkęs 6577 balsus, pralaimėjo prieš, iš pažiūros, nepavojingą oponentą, krepšinio kamuolį rankose laikantį verslininką Sigitą Mičiulį. Socialdemokratai prarado vieną iš svarbiausių per dešimtmetį politinių postų, tačiau partijos vadai vaidino, kad šis niuksas jų nepargriovė. Disciplinuota skyriaus struktūra ir lojalūs partiečiai bandė įtikinti save ir aplinkinius, kad griūtimi čia nekvepia, o dešimtmečius kontroliuota valdžia sugrįš į jų rankas. Pasitikėjimas socialdemokratais buvo stiprinamas liaupsinant Tauragėje išrinktą Seimo narį Darių Petrošių, kuris šį sekmadienį turėjo laimėti rinkimus ir bent kuriam laikui nutildyti jį pliekiančius dešiniųjų liežuvius. Kruopščiai režisuotas scenarijus neišsipildė.
2016-ieji metai, spalio 23 diena. Seimo rinkimų antrajame ture įtakingo socialdemokrato P. Petrošiaus palikuonis Darius Petrošius rinkimuose sulaukia dar mažiau – tik 6031 rinkėjų balso, kas leidžia aiškiai suprasti, kad jis nebeturi įtakos ir svorio apginti socialdemokratinės minties. Net žvelgiant į šio politiko rinkiminę programą ir pažadus akivaizdu, kad jis per daug susikoncentravo į oponentus, jų politiką, kuri gerokai artimesnė dešiniųjų elektoratui. Ne kartą debatuose gyręs liberalųjį Darbo kodeksą, demonstravęs palankumą stambiajam kapitalui, kalbu apie žadėtą paramą dujotiekiui į bendrovės „Vilkyškių pieninė“ teritoriją, D. Petrošius atitolo nuo socialdemokratinių šaknų, nuo žmonių. O pažiūrėjus į 41 m. politiko ir jo šeimos turto ir pajamų deklaracijas, socialine lygybe, apskritai, nekvepia.
Tad nenuostabu, kad sekmadienio naktį velniop nuėjo ne tik D. Petrošiaus 4 metų įdirbis, bet ir tūkstančiai eurų, kuriuos jis išleido išskirtinai vienam rajoniniam laikraščiui, lankstinukams ir aktyviai rinkimų kampanijai. Nepadėjo D. Petrošiui nei milžiniškas plakatas miesto centre, nei asmeninės atsakomybės aktas, nei paties pasiskirta geriausio „tarpininko“ tarp Seimo ir Tauragės žmonių etiketė. Rinkėjų balsus nušlavė valstietė Aušrinė Norkienė, kuri praktiškai nevykdė jokios rinkimų kampanijos.
Socialdemokratų lyderiai Tauragėje visiškai prarado įtaką. Ši partija, ilgus metus profesionaliai vykdžiusi kadrų politiką, apstačiusi jais valdiškų įstaigų kabinetus, ryškiai šlubuoja. Šių žmonių nepavyko mobilizuoti Seimo rinkimuose, o po jų rezultatų motyvacijos dalyvauti socialdemokratiniame judėjime bus dar mažiau. Galime prisiminti Tauragės turizmo ir verslo informacijos centro buvusį vadovą Aivarą Betingį, Tauragės šilumos tinklų atstatydintą direktorių Vaclovą Karbauskį, kurių partijos protekcija neišgelbėjo. Socialdemokratai prarado visus pagrindinius vykdomosios valdžios įrankius, o vienintele žodžio tribūna lieka ištikimas vietos laikraštis. Į valdžią atėję liberalai vis drąsiau lipa socialdemokratams ant kupros, o visuomenė šiuos pokyčius yra linkusi pateisinti. Tauragės rinkėjai šiandien renkasi bet ką, kas nesusiję su Petrošių pavarde.
Kas laukia socialdemokratų ateityje? Pirmiausia peršasi Kovo 11-osios akto signataro Aloyzo Sakalo mintis, kad reikia keisti arba socialdemokratų vadovybę, arba partijos pavadinimą. 10 metų valdžioje sėdėję socialdemokratai taip ir nesuprato, kad „sočios porytdienos“ politika, kuri buvo madinga tarybiniais laikais, neįmanoma visuomenėje, kuri nori gyventi geriau šiandien. Vien pažadais „Matau. Girdžiu. Bus padaryta“ rinkėjų neapmausi. O prisiminus Tauragės stambiausių objektų privatizacijos istoriją, kurioje šmėžuoja garsiausių socialdemokratų pavardės, kyla klausimas, ar ši partija apskritai išsikapanos iš ją gaubiančio šešėlio. Aplink Petrošius šmėžuojančių perspektyvių lyderių kol kas nėra, o iš esamų politikų vargu ar kuris išdrįs bandyti nulenkti kietą partijos pirmininko ranką.
Tad galimus pokyčius pamatysime turbūt per ateinančius metus. Kaip bebūtų, politikai mūsų gyvenimą keičia, bet ne taip jau žymiai. Kiekvienas savo kasdieniniu darbu galime prisidėti, kad gyvenimas Tauragėje taptų skaidresnis ir geresnis.
