Tauragės regiono plėtros taryba vienija keturias Tauragės savivaldybes, bandančias kartu spręsti visai apskričiai bendras problemas. Praėjusiu finansinės paramos laikotarpiu Tauragės regionas gavo beveik 50 mln. eurų Europos Sąjungos paramos, o iki 2029 m. savivaldybės galės įgyvendinti projektų net už 108 mln. Eur. Apie tai, kaip kaip jos planuoja investuoti šias lėšas, kalbėjomės su Tauragės regiono plėtros tarybos administracijos direktore Jurgita Choromanskyte.
– Koks vaidmuo patikėtas Regionų plėtros taryboms ir kaip jos prisideda, kuriant gerovės valstybę?
– Regiono plėtros tarybos koordinuoja nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimą regionuose, o svarbiausia – rengia Regiono plėtros planą. Visi kalba apie gerovės valstybės kūrimą, nors mano nuomone, tai čia tiesiog toks folkloras, į kurį, suprantama, įeina ES ir Lietuvos bendri tikslai. Tauragės regiono plėtros taryba padeda suderinti savivaldybių tikslus su nacionaline regionine politika, o tuo pačiu ir užtikrinti ES strateginių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą.
Esame lyg tarpininkas tarp Europos Komisijos, Vyriausybės ir savivaldybių. Iš vienos pusės, padedame įgyvendinti dalį jų poreikių, o iš kitos – pasiekti europinius ir valstybės tikslus. Esmė ta, kad visi žiūrime iš skirtingų pusių. Gyventojai, o ir vietos valdžia, nori žemiškų, paprastų ir dažnai greitai įgyvendinamų sprendimų – asfaltuotos gatvės, viešojo tualeto, renovuotos mokyklos. O Europos ir valstybės politikai kelia aukštesnius tikslus, nustato įvairias sąlygas. Nėra lengva pasiekti sutarimo, ypatingai, kai yra būtina prisitaikyti prie kitų nustatytų reikalavimų. Savivaldybės biudžeto lėšomis vietos valdžia dažniau gali daryti tai, ką nori ar ko reikia. Europa pinigus duoda ne tam, kad tiesiog išsiasfaltuotume gatvę, o tam, jog būtų sudarytos sąlygos gyventojams lengviau pasiekti darbo vietas, paslaugas ir pan. arba kad tos darbo vietos ir paslaugos būtų sukurtos. Todėl, išasfaltavus gatvę, tikrintojams būtina įrodyti ne tik tai, jog asfaltas tinkamai ir vietoje paklotas, bet ir tai, kad ir pažanga yra – darbo vietos sukurtos, paslaugos įsteigtos ir pan. Ir čia jau kaip diskotekoje, kai tenka šokti pagal kitų užsakytą muziką, nors mums ji nepatinka. Nė vienas euras nenukrenta iš dangaus. Todėl Europos paramos planavimas yra sudėtingas procesas.
– Politikai daug kalba apie investicijas į regiono socialinę bei ekonominę plėtrą, tačiau kiek investicijų įsisavinta nuo 2020-ųjų, kai buvo pasirašytas „Tauragė+“ susitarimas, ir kiek kuriai savivaldybei planuojama skirti šiuo ES finansinės paramos laikotarpiu, gyventojams nepasakoma.
– „Tauragė+“ ar kitaip vadinamas funkcinės zonos projektas yra tik vienas iš beveik 90-ies, kurie buvo įgyvendinti 2014–2020 m. paramos laikotarpiu. Per jį Šilalės rajone buvo įgyvendinti 22 projektai, kurių bendra finansavimo suma siekė 5 mln. 341 tūkst. Eur. Lygiai tiek pat projektų įgyvendinta ir Jurbarko savivaldybėje, jiems panaudota 5 mln. 560 tūkst. Eur, Pagėgių savivaldybė sulaukė 2 mln. 633 tūkst. Eur investicijų, o Tauragės – 15 mln. 704 tūkst. Eur. Jurbarkui ir Šilalei teko po 11 proc., Pagėgiams – 5 proc., Tauragei – 32 proc. regionui skirto finansavimo.
Daugiausiai – per 20 mln. Eur (41 proc.) buvo skirta keturiems bendriems projektams. Iš jų didžiausias „Tauragė+“, į regioną pritraukęs 17 mln. Eur paramos, du kitus vykdė Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras.
Kiekvienam finansavimo laikotarpiui Lietuva su ES parengia bendrą investicijų programą, kurioje susideri dėl prioritetų. Lietuvos vyriausybei patvirtinus šią programą, prasideda darbas ministerijose, regionuose ir savivaldybėse. Iki šiol investicijų programa buvo rengiama už ministerijų durų. Valstybės kontrolė šį procesą sukritikavo ir liepė į jį įtraukti regionus bei savivaldybes.
Tarp praėjusio ir šio, 2021–2027 m., finansavimo laikotarpio yra keli milžiniški skirtumai. Praėjusiame laikotarpyje savivaldybės buvo suvaržytos – ką ministerijos nurodė, tą jos darė, kiek ministerija kam suplanavo pinigų, tiek joms ir buvo skirta. Davė 1 mln. Eur švietimui visam regionui, savivaldybės turėjo suktis, kaip išmanė. Naujajame finansavimo laikotarpyje Lietuva pasirinko liberalesnį lėšų skirstymo regionams kelią.
Įvertinusi įvairiausius rodiklius, parengusi probleminių sričių „šviesoforus“ bei nustačiusi problemų mastą, Tauragės regionui valstybė skyrė 108 mln. Eur bei leido juos panaudoti įgyvendinant veiklas iš 14 skirtingų sričių: nuo visos dienos mokyklos paslaugų iki žaliosios infrastruktūros plėtros, nuo darnaus judumo skatinimo iki paslaugų negalią turintiems asmenims, nuo užterštų teritorijų tvarkymo iki nuotekų tinklų plėtros ir pan.
Savivaldybės yra laisvos (arba laisvesnės nei praeityje) rinktis, kurią veiklą norėtų įgyvendinti ir kokiu mastu. Regiono plėtros taryba turėjo atlikti išsamią bei detalią regiono situacijos analizę, įvardinti pagrindines problemas savivaldybėse iš ministerijų pateikto finansuojamų sričių sąrašo. Kitaip sakant, kadangi šiame periode ES mus mokė nebekelti naujų tikslų, o koncentruotis į problemų sprendimą, padėjome savivaldybėms identifikuoti problemas ir suplanuoti, kaip jas išspręsti. Teoriškai – kuo didesnė problema, tuo daugiau pinigų galėjome skirti.
2021–2027 m. finansinės paramos laikotarpiu Šilalės savivaldybę turėtų pasiekti net 24 mln. 903 tūkst. Eur, šios lėšos padės įgyvendinti 19 projektų. Jurbarko rajono savivaldybė suplanavo veiklų už 30 mln. 373 tūkst. Eur, Pagėgių – už beveik 8 mln. 427 tūkst. Eur, Tauragės rajoną pasiekti turėtų 44 mln. 426 tūkst. Eur paramos.
– Neseniai savivaldybės pritarė strategijos pakeitimams, kuriais patvirtinti ir turizmo srities projektai. Ar projektams, į kuriuos ketinama investuoti 4 mln. Eur ir daugiau, kalbame apie bokštus ir tiltus, nereikia jokių ekonominių pagrindimų? Šilalėje vyrauja nuomonė, kad trinkelių takais netrukus nebus kam vaikščioti, nes visuomenė sensta, o jaunimas išvyksta.
– Tai yra funkcinės zonos strategija, kurią galima įvardinti kaip mūsų politikų suvokimą, kad turime bendrų problemų ir esame ne atskiros nepriklausomos salos, o vienas su kitu susiję, vienas nuo kito priklausomi. Antra, tai – sutarimas, jog problemas būtina spręsti kartu, nes atskirai rezultato nepasieksime, o išnaudosime keturis kartus daugiau išteklių.
Funkcinis bendradarbiavimas yra ypatingai skatinamas ES. Taip sprendžiama finansinių, žmogiškųjų išteklių ir pan. problemos. Prabanga yra mažose finansinėmis galimybėmis nepasižyminčiose savivaldybėse vykdyti tuos pačius darbus, atlikti tas pačias funkcijas atskirai. Tai protingiau daryti kartu, kooperuojant ribotus išteklius. Pavyzdžiui, Tauragės regione visos 4 savivaldybės turi atskirus Turizmo informacijos centrus. Įvertinus nuolatinį pinigų trūkumą, turistų srautus ir nedidelį atstumą tarp objektų, būtų racionalu turėti vieną tokią įstaigą visam regionui. Būtent tokiu tikslu buvo sukurta VšĮ „Žaliasis regionas“, kurios viena iš funkcijų yra koordinuoti turizmą regione. ES labai aiškiai mato regionų stiprinimo kryptį, per kelis dešimtmečius savivaldybėms teks ją atrasti. Politikai turės keisti savo įsitikinimus ir suprasti, kad bendras veikimas nėra atėmimas, o bendradarbiavimas dėl bendrų tikslų, kad būtų galima pasiekti daugiau.
Turistinių objektų, pritaikytų lankymui stoka, yra bendra regiono problema – esame turtingas gamtos bei kultūros paminklais, bet menkai lankomas regionas. Deja, turistai dažniau pas mus užsuka pravažiuodami, ilgesniam laikui čia nelieka. Priežasčių tam yra įvairių, bet iš dalies tai priklauso nuo turizmui pritaikytų vietų trūkumo. Turizmas turi didelį potencialą, bet kai turistas neatvažiuoja, nesikuria ir darbo vietos, žmonės negauna pajamų. Todėl planuojant bendras regionines veiklas, gamtos ir kultūros objektų pritaikymui lankyti – turizmui – skyrėme prioritetą. Taip savivaldybės tikisi ne tik pritraukti didesnius turistų srautus, bet ir sudaryti sąlygas kurtis verslams, naujoms darbo vietoms – tai duos naudą gyventojams.
Kiekviena idėja, kuriai siekiama finansavimo, turės būti ekonomiškai pagrįsta. Pro akylas agentūrų, kurios vertina projektus, darbuotojų akis nepralenda nė viena smulkmena. O mažėjantis gyventojų skaičius kelia problemų būtent šiam pagrįstumui. Nors nepalankūs demografiniai pokyčiai nesvetimi beveik visoms Europos šalims. Kaip ir dabartinė geopolitinė situacija, kelianti nerimą ir sėjanti abejonę dėl didelių investicijų.
Gyventojų mažėjimo tendencijos rodo, kad jeigu nieko nekeisime, po 100 metų tokios Europos, kokia ji yra šiandien, galime ir nebeturėti. Bet tai nereiškia, jog visus reikia palikti likimo valiai ar, kaip esu girdėjusi sakant, užrakinti savivaldybių duris, o teritoriją „aparti ir užakėti“.
Regioninio planavimo tikslas – sudaryti sąlygas oriai gyventi kiekvienam žmogui Šilalėje, Tauragėje, Jurbarke ar Pagėgiuose. Tai nereiškia, kad mums nereikia žaidimų aikštelių, treniruoklių ar baseinų. Kai nuvažiuojame į Vilnių, sakome, kaip ten gerai, gražu, bet kai kažką tokio daro pas mus, pykstame ir politikuojame. Provincijoje gyvenančiam žmogui reikia visko, ką turi didmiesčių gyventojai. Jei savo regionus įdomiai įveiklinsime, sukursime tokių pat pramogų, paslaugų, kokių yra „vilniuose ir londonuose“, gal vienas kitas grįš gyventi ir į provinciją.
– Šilalėje nuolat verkšlenama, kad didžiąją dalį lėšų pasiima Tauragė ir Jurbarkas. Kuriant „Tauragė+“ plėtros strategiją, buvo įvardijama, kad savivaldybės investuos 18 mln. Eur. Šilalė įgyvendino vieną projektą – sutvarkė gatvę, kuri vadinama „Šarūnkalnio“ pramonės zona. Bijotų projekto atsisakyta, pinigai perskirstyti. Ar buvo daugiau projektų ir kokios ekonominės naudos iš jų tikėtasi?
– „Šarūnkalnis“ ir Bijotai yra jau įgyvendinto funkcinės zonos projekto dalis. Bijotų buvo atsisakyta dėl ekonominio pagrįstumo stokos, bet iš dalies tie tikslai, kurie buvo keliami anksčiau, įgyvendinti bus šio finansavimo laikotarpio projektu, tad Bijotai savo investicijų sulauks.
„Tauragė+“ funkcinės zonos projektas buvo bandomasis. Juo sukurta regioninė viešojo transporto sistema su vieningu elektroniniu bilietu, bendrai planuojamais maršrutais, ekologiškais autobusais yra unikali
Lietuvoje. Ją giria ir visoje Europoje. Kai kalbama apie funkcinius regionų ryšius tarp Švedijos ir Danijos, Austrijos ir Slovakijos, minima ir „Tauragė+“ funkcinės zonos strategija bei mūsų regiono viešojo transporto sistema. Kiti Lietuvos regionai šiek tiek pavydi mums, nes būtent kitų savivaldybių sąskaita, kai jos laiku nesugebėjo suplanuoti savo projektų, atsirado papildomų lėšų šiam projektui. Galima sakyti, jog laimėjome aukso puodą, kartu ir Šilalė.
Šio projekto dėka Šilalės savivaldybėje kursuoja trys elektriniai autobusai. „Žaliasis regionas“ išsprendė bendro bilieto problemas, koordinuoja visą sistemą. Nuo savivaldybių pečių nukrito šiek tiek darbo. Bet ne merams – jiems reikia susitarti ir valdyti bendrą įstaigą. Tikiu, jog regioninis bendradarbiavimas kelia politinę kultūrą. Tauragės regiono plėtros tarybos kolegijoje, kurią sudaro vienuolika savivaldybių deleguotų tarybų narių, priimdami sprendimus visi ieško sutarimo, į šalį atideda asmeninius ar vietos savivaldybių poreikius, žiūri bendro tikslo. Rietenų, o ir bergždžio politikavimo nėra.
Kalbant apie naujus „Tauragė+“ veiksmus, būtina paminėti unikalų ir vieną didžiausių regioninių projektų Lietuvoje – nuotekų dumblo tvarkymo projektą, kurį įgyvendins UAB „Tauragės vandenys“ su regiono įmonėmis. Jo tikslas labai žemiškas ir buitinis – iš mūsų tualetų, kriauklių ir skalbyklių išteka nuotekos, kurios tampa nuotekų dumblu. Jį būtina tvarkyti, o tinkamai to nedarant gresia ne tik didelės aplinkosauginės baudos, bet ir prisidedame prie klimato kaitos keliamų problemų, kad ir prie tų audrų, kurios neseniai praūžė Lietuvoje ir pridarė daugybę nuostolių. Nuotekų dumblo tvarkymas yra labai brangus procesas. Praktiškai kiekviena savivaldybė turėtų statyti dešimtis milijonų eurų kainuojančius dumblo džiovinimo bei tvarkymo įrenginius. Buvo pasirinktas kelias išplėsti „Tauragės vandenų“ nuotekų valymo įrenginių pajėgumus, kad juose būtų tvarkomas viso regiono savivaldybių nuotekų dumblas.
Mano galva, kiekviena savivaldybė, įskaitant Šilalę, dėl tokio sprendimo laimėjo tris kartus: sutaupė kokius 10 mln. Eur, nes nereikės patiems įrengti nuotekų dumblo valyklos, išveš savo dumblą į kitą savivaldybę, kartu ir galimai nemalonius kvapus, o trečia – už juos visą sunkųjį darbą padarys „Tauragės vandenų“ darbuotojai. Be to, Šilalės vandenų įmonė projekto lėšomis įsigys transporto priemonę, sausinimo presą ir pasistatys sausinimo priestatą.
Jei yra sakančių, kad Šilalė kažką pralošė ar neteko pinigų, juos paėmė kitos savivaldybės, tai tėra visų apgaudinėjimas. Europos pinigai stebuklingai neįkrito nė į vienos savivaldybės biudžetą. Nei Šilalė, nei kuri kita savivaldybė dėl bendrų projektų neprarado nė euro. Atvirkščiai – laimėjo. Tikiu, jog nuotekų dumblo projektas taps dar vienu savivaldybių bendradarbiavimo pavyzdžiu, nes bendras didelio masto ir brangias problemas spręsti kartu yra racionaliau. Ne lengviau, bet racionaliau.
– Kokiais principais Tauragės regiono taryboje skirstomos investicijos – pagal gyventojų skaičių, teritorijos dydį ar kt.?
– Kaip ir minėjau, dabartiniu laikotarpiu pinigai skirstomi pagal problemos mastą. Nors skirstymas yra liberalesnis, nei anksčiau, 108 mln. Eur paskirstyti buvo nemažai sąlygų, o pirmiausiai reikėjo įrodyti, kad problema yra, kad jos sprendimas padės pasiekti strateginius ES ir Lietuvos tikslus. Neužteko merams labai norėti.
Jeigu buvo galima laisviau spręsti, kiek kuriai sričiai skirti, tai tos sritys buvo visiškai „nuleistos“ iš viršaus ir nediskutuotinos. Visi verkėm, ne tik merai, jog kai kurios pažangos priemonės mums neaktualios, o daugelio sričių finansavimo trūksta. Pavyzdžiui,
mūsų regione didelė problema yra bloga kelių būklė, turime daug žvyrkelių. Pasigedome regioninių priemonių ir kultūrai. Bet šios problemos sprendžiamos labiau per valstybės projektus nei regionų. O tuo atveju užsakymas eina iš viršaus, ne apačios.
Šis liberalesnis regioninio planavimo būdas lėšas skirstant pagal problemos mastą jau sukėlė savotišką sąmyšį ministerijose. Jo pasekmių mes dar laukiame. Pavyzdžiui,
planuodamos investicijas į švietimo įstaigas, jas pritaikant integruotam ugdymui, plečiant visos dienos veikloms skirtas patalpas, savivaldybės nusprendė investuoti kur kas daugiau, negu šiai sričiai buvo suplanavusi ir į bendrą regionų katilą įmetusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Iš kur paimti trūkstamas lėšas? Susisiekimo ministerija buvo suplanavusi, kad savivaldybės įsigys kur kas daugiau netaršių transporto priemonių, tačiau jos pasirinko spręsti švietimo problemas. Mūsų regione taip pat planuojame mažiau įsigyti netaršių transporto priemonių, nes daug jų nupirkome jau praėjusio laikotarpio projekto lėšomis.
Tiesą sakant, suprantu savivaldybes. Jei aš planuočiau, irgi būčiau pusę pinigų paskyrusi švietimui, kitą pusę – funkcinei zonai. Nes be kokybiško švietimo ir modernių mokyklų nebus ateities regionuose, negrįš žmonės ir tada tikrai galėsim „aparti ir užakėti“, kaip kažkas sakė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo pažangos priemonę apraizgė labai daug sąlygų ir išimčių. Savivaldybės skatinamos investuoti į socialinio būsto plėtrą, bet tik tikslinėms grupėms: daugiavaikėms šeimoms, fizinę bei protinę negalią turintiems gyventojams. Logiška, nes šie žmonės ilgiausiai laukia būsto. Daugiavaikėms šeimoms reikia didžiausių butų, o juos sunku nupirkti. Fizinę negalią turintiems žmonėms reikia specialiai pritaikytų būstų, dažniausiai pirmuose namų aukštuose. O protinę negalią turinčių žmonių kaimynystės daugelis nenori, mūsų visuomenė vis dar tebesivadovauja stereotipais.
Kai investicijų reikia ir švietimo, ir socialinei sričiai, ir vandentvarkai, ir atliekų tvarkymui, ir turizmui, merams sunku pasirinkti, o aš dar reikalauju skaičiuoti, pagrįsti ir balansuoti. Daugiau nei du metus planavome, nuolat diskutavome su savivaldybėmis, aiškindamiesi jų poreikius, norus ir svajones. Nors mūsų užduotis yra padėti savivaldybėms pasiekti savo tikslų, tuo pačiu mūsų darbas yra užtikrinti, kad visi regioniniai savivaldybių projektai tiktų ir ES, ir Vyriausybei, ir ministerijoms.
Ar Šilalė galėjo gauti daugiau ES paramos lėšų? Gal ir galėjo, bet įtariu, jog nebūtų pajėgusi daugiau projektų aprėpti. Regioniniai projektai nėra vieninteliai, kuriuos savivaldybės įgyvendina. Dar yra valstybės planavimo bei konkursiniai projektai, iš savivaldybių biudžetų finansuojamos veiklos. Šilalę iki 2030 m. pasieks penkis kartus didesnė ES parama, negu praėjusį laikotarpį. Pinigų yra kaip šieno ir paskutiniu metu jau buvo sudėtinga net sugalvoti, kur ir ką daryti. Turiu pasakyti, jog iš lavinos projektų, idėjų, norų, kuriuos teikė Šilalės savivaldybė per praėjusią ir šią kadenciją, viskas yra įtraukta į regiono plėtros planą.
– Kokią matote Tauragės regiono pakraščiuose esančių savivaldybių ekonominę ateitį? Iki šiol jose buvo sukuriama mažiausia šalies BVP dalis, o Statistikos departamento duomenys rodo, kad gyventojai gauna mažiausius atlyginimus.
– Girdėjau, kad būtent pradėjus kurti „Lietuva 2050“ strategiją, kalbant apie mažiausias savivaldybes, ir nuskambėjo ta nelemta frazė „užarti ir užakėti“. Tokią Lietuvos ateitį gal norėtų matyti ir vienas toks mūsų kaimynas. Bet tikiu, jog gyvenimas turi gerėti. Mes tuo keliu jau einame. Nes po daugiau nei 30 Nepriklausomybės metų galime drąsiai teigti, kad geriau nei dabar niekada negyvenome.
Turime pripažinti, jog ir regionai tapo gražesni. Iki tobulumo dar toli, bet mažai pasaulyje yra sričių, kur viskas yra tobula.
Kad tik savivaldybių darbuotojams pakaktų pajėgumų ir gebėjimų administruoti tiek daug projektų. Tai nėra lengva: projektų įgyvendinimas tęsiasi metų metus, kaupiasi krūvos ataskaitų, dokumentų, vyksta daugybė derinimų ir tik po kelių metų pamatai, kas iš viso to gimsta. Visi mes laukiame 2029-ųjų, kai galėsime džiaugtis pasiektais rezultatais.
Daiva BARTKIENĖ
