Juozas Dapšauskas
Sveikatingumo metų ir Sveikatos bangos dešimtmečio iniciatorius
Per pasaulį nuskambėjo nemažo atgarsio sukėlusi Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertų pateikta ataskaita, kad raudonos mėsos perteklinis vartojimas (ypač rūkytos, keptos, sūdytos ir pan.) yra vėžinių susirgimų vienas iš rizikos faktorių. Kai kuriose šalyse jau pranešama, kad mėsos vartojimas po tokio pranešimo staigiai pradėjo mažėti.
Anksčiau oficialūs „sveikatos“ klerkai Lietuvoje aiškindavo, kad žmogaus organizmui būtina valgyti mėsą. Reakcija į šią nenuginčijamą, ekspertų apibendrinančią studiją apsiribojo kelių dešimtmečių pasenusiomis žiniomis, kad valgykime mėsą, ji labai vertinga ir pan.
Įvairiuose susitikimuose, pristatant knygą „Sveikata, kuri mus saugo“, diskutuojant labai dažnai sulaukiu klausimo: o kaip su mėsos valgymu? Tad tenka ieškoti vidurio tarp kraštutinių požiūrių. Yra viena grupė, kuri griežtai pasisako prieš mėsos valgymą, kita, kad ji būtina, be jos žmogaus organizmas negauna reikalingų medžiagų.
Ieškant vidurio kelio, tenka visiems atsakyti: pirmiausia pasiekime Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamą ribą, kurią lietuviai viršija ne keliais procentais, bet viršija rekomenduojamą ribą kelis kartus ir taip kelia riziką savo sveikatai. Kai pasieksime PSO ribą, tada jau bus galima diskutuoti: ar galima, ar verta, ar būtina mėsos atsisakyti visiškai, ar vis dėlto jos truputį reikia-galima valgyti? Nes tos kraštutinės pažiūros palieka tokią situaciją, kada bendras mėsos vartojimas visuomenėje išlieka tikrai per didelis.
Paskutiniais metais pastebimas vegetarų ar net veganų populiarėjimas, tačiau svarbiausia – ne siauros grupės bendraminčių nežymus plėtimasis, bet visoje visuomenėje sumažinti perdirbtų produktų, tarp jų ir gyvulinių baltymų, vartojimą, kas akivaizdžiai atsilieptų sveikatos rodikliams.
Beje, prie to perteklinio rizikingo mėsos vartojimo prisideda ir kai kurie senojo požiūrio dietologai bei klerkai. Reaguodamas į PSO studiją, pranešime spaudai „Saikingai vartojama mėsa nekelia pavojaus sveikatai“, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius bando studiją komentuoti senais argumentais: „Mitybos požiūriu, gyvūniniai baltymai yra vertingesni negu augaliniai.“ Suprantama, kad visur esmė yra saikas ir kiekiai, tačiau tokius klerkus tenka paprotinti: lėtinės ligos vystosi ne vieną kartą pavalgius ir taip ūmiai pakenkiama sveikatai (kaip kokio užkrėsto, pagedusio, didele viena chemijos doze užteršto maisto). Lėtinės ligos vystosi dešimtmečiais ir čia yra šiandieninio vartotojiško pasaulio labai didelė problema, pareikalaujanti didelių finansinių išteklių pasekmėms šalinti.
Tikriausiai tokie „ekspertai“ patys asmeniškai kelis kartus viršija PSO rekomenduojamą gyvulinių baltymų normą savo racione, tada pagal savo senus įpročius ir kitiems patarinėja, kaip maitintis.
Ne kartą teko stebėti iš šalies, kaip akivaizdžiai turintys aukštą nutukimo laipsnį piliečiai remiasi kokio girdėto „eksperto“ rekomendacijomis, kad mėsa būtina. Taip net pateisina save, kad jie neva maitinasi labai gerai, „stipraus“ maisto pavalgo, kaip tariamai rekomendavo gydytojai.
Prieš kelis metus Jungtinių Tautų asamblėjoje Niujorke buvo priimta rezoliucija dėl lėtinių ligų paplitimo visame pasaulyje, kurioje net kalbama, kad tai grėsmė visos žmonijos išlikimui, jei ši problema tokiu greičiu didės. Lietuvoje šią rezoliuciją pagarsino tik nevyriausybinės organizacijos, aukščiausios valstybės institucijos į tai visai nekreipė dėmesio. Nesiėmė jokių realių žingsnių, lyg tokio dokumento nebūtų.
Aprimus pirmoms reakcijoms, svarbu PSO pranešimo kontekste matyti visumą: ne tik raudonos mėsos perteklinis vartojimas sudaro riziką sveikatai, bet ir visi kiti produktai, jei jie yra pertekliniai ir neproporcingi poreikiams. Dažnai tenka išgirsti: visko galima po truputį, saikingai. Ir taip, ir ne. Pirmiausia „taip“, tačiau tas visko po truputį gali virsti į vieną didelį kiekį blogo, kai daug skirtingų blogų dalykų po truputį ir tarp kitko labai mažas truputis gerų produktų. Ir kas gaunasi sumoje? Nemažas blogis.
O dabar eikime prie visuomenėje sklandančio pagrindinio argumento nekeisti savo maitinimosi įpročių: žiūrėkite, kaip seniau maitinosi, kiek mėsos valgė ir nesirgo. Mitybos įpročiai, kiekiai (o taip pat fiziniai krūviai) yra nesulyginamai pasikeitę per 25, 50, 100 metų. Senovės lietuvių mitybos tyrinėtojas prof. Rimvydas Laužikas teigia, kad prieš 100 metų Lietuvoje tik iki 2–3 proc. gyventojų nuolatos galėdavo valgyti mėsą. Prieš 100 metų tik iki 1 proc. gyventojų galėjo nuolat valgyti sijotus baltuosius miltus. Visi valgydavo vieno malimo, nesijotus. Pyragas (ne tortas) būdavo tik pagrindinėms šventėms: Kalėdoms, Velykoms, Sekminėms ir panašiai. Populiariai ir moksliškai galima pasakyti: šiandien balti miltai nuvaro į kapus taip pat daugybę žmonių.
Mitybos pasikeitimo šuolis prasidėjo praėjus keliems dešimtmečiams po II pasaulinio karo, kuris buvo paženklintas badu, stygiumi. Po jo žmonės kaimuose užsiaugindavo vis daugiau kiaulienos ir masiškai pradėjo sirgti kraujagyslių ligomis, įvairių rūšių onkologiniais susirgimais. Su nepriklausomybės pradžia įvyko dar vienas didelis mitybos pasikeitimas: net tos mėsos, kurios perteklius sukelia susirgimus, mėsos gaminiuose mažai berasta. Mėsos gaminį neretai sudaro vanduo, krakmolas, tirštiklis bei kiti priedai ir nedaug mėsos. Nekalbant apie gausų cheminių priedų vartojimą, cukraus dėjimą į įvairius, net mėsiškus, valgius.
Koks pokytis įvyko pačiame mėsos auginime? Prieš pusšimtį metų net paršiukai ganydavosi laisvėje, o į tvartus buvo suvaryti ne taip seniai – karo metu. Dar mano tėvai yra pasakoję, kaip tuomet slėpė paršiukus kanapėse ir kituose aukštų augalų plotuose, turinčiuose užgožiantį kvapą, kad praeinančios kariuomenės nesurastų ir neatimtų.
Kiek šiandien auginamų galvijų gauna įvairių auginimą skatinančių priedų? Ar balta mėsa sukelia vėžį? Pavyzdžiui, vištiena, užauginama per 1–2 mėn. ir išpampstanti nuo specialių augimą skatinančių preparatų? Anksčiau specialistai pasisakydavo prieš riebią mėsą, bet liesą raudoną rekomenduodavo. Šiandien jau akivaizdu, kad ir raudonos mėsos perteklius yra rizikos faktorius. Pieno gaminiai (pavyzdžiui, jogurtai), kur pieno labai mažai, o tik gražus piešinukas apie lankoje besiganančią karvytę – taip pat pavojus sveikatai. Tas pasakytina ir bendrai apie gyvulinių baltymų perteklių. Savo išsamiame darbe prof. T. Colinas Campbellas knygoje „Natūralus būdas išvengti ligų“, studijuodamas Kinijos mitybos pokyčius ir lėtinių ligų paplitimą, į tai atkreipė dėmesį. O svarbiausia reikia pasakyti, kad iš esmės vartotojiškoje visuomenėje prasidėjo visko, ypač perdirbto maisto, perteklinis vartojimas.
Angliavandeniliai sukelia vėžį? Viena vertus, tai būtų visiška nesąmonė, kita vertus – akivaizdi tiesa. Angliavandeniai yra būtini, bet tokiais kiekiais, kiek dabar žmonės suvartoja cukraus pavidalu – tai yra labai didelis faktorius įvairiems lėtiniams susirgimams atsirasti.
Viliuosi, kad reaguojant į PSO studiją keisis ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rekomendaciniai valgiaraščiai vaikų darželiams, mokykloms, gydymo įstaigoms. Nes šiandien maitinama tokiu nesveiku ir perdirbtu maistu, kad baisu. Ir ugdymo įstaigos, norinčios maitinti sveikiau, negali to imtis vien dėl biurokratinių reikalavimų. Šiandien dar tebegalioja tokia pasenusi maitinimo filosofija: skaičiuojamos kalorijos, bei kiek produkte yra proporcingai gyvulinių baltymų, angliavandenių ir riebalų, o sveikos mitybos visumos nežiūrima. Tada paprasčiausiai tas kalorijų rodiklis pasiekiamas į visus maisto produktus pripilant cukraus: ir pigu, ir atitinka SAM normatyvus.
O norint mažinti gyvulinių baltymų perteklinį vartojimą, reikia pasitelkti ir kitus argumentus: etinius, estetinius, ekologinius, ekonominius ir, suprantama, sveikatos. Žmonių pasaulyje daugėja, energijos išteklių, vandens mėsos auginimui taip pat sunaudojama neproporcingai per daug, vietoj to, kad žmonės kuo daugiau naudotų neperdirbto augalinio maisto.
O kiek dar kainuoja gydymas šeimos biudžetams, kiek valstybei? 80 proc. visų valstybės skiriamų lėšų ligoms gydyti, Nacionalinės sveikatos tarybos duomenimis, atitenka ligoms, kurių galima išvengti. Juk tai labai didelės sumos.
Bet ar tos pasaulinės studijos ir vėl nesulauks atsakingų už sveikatą klerkų reikiamos reakcijos, ar ir dabar čia darbuosis tik atskiri entuziastai, nevyriausybinės organizacijos, o valstybė toliau didžiausias lėšas skirs tik gydymo klanui? Kiek matosi iš dabartinės reakcijos, apsiribojama kelių dešimtmečių senumo klišių kartojimu.
