Ar teko kada palapinėje nakvoti šaltą rudenį ar net žiemą? 72 metų tauragiškė Regina savo žemės sklype Lauksargių seniūnijoje iš medžio plokščių ir kitokių daiktų susirentė garažo dydžio palaikę trobelę be pamatų ir joje gyvena nuo pavasario. Nors neturi net krosnies šiltam maistui pasigaminti, Regina ketina ten praleisti žiemą. Visgi mūsų rūpestis jai, atrodo, nereikalingas – moteris niekuo nesiskundžia ir pagalbos neprašo.
Neabejingos tauragiškės skambutis
Rytas vėsus. Išlekiu į darbą ir jaučiu, kaip šąla rankos. Juk galėjau pasiimti pirštines... Pasuku atgal ir vėliau, jau su pirštinėmis skuodžiu beveik vėluodama. Ir darbe – redakcijoje – šilta, prireikia nusivilkti ne tik paltą, bet ir švarkelį. Per dieną sėdėdami šiltai net nesusimąstome, kad šilta ne visiems. Gal tik būsimos sąskaitos apie tai galvojant kiek gąsdina.
Į „Tauragės žinių“ redakciją paskambinusi tauragiškė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – red. past.) informavo – už Lauksargių, pasukus į dešinę, po jauno beržynėlio šakomis matyti boluojantis šiltnamis ir garažo dydžio statinys, jame gyvena ponia Regina (pavardė redakcijai žinoma), kategoriškai atsisakanti aplinkinių pagalbos. Teigė, jog be galo išdidi, jos nuomone, gal ir nevisai suvokianti realybę dėl savo amžiaus... Kas čia žino, kaip ten iš tiesų yra, tačiau išgirdę apie palaikiame statinyje žiemoti susiruošusią moterį paskambinome Lauksargių seniūnui ir paprašėme kartu pas ją nuvykti.
Ketino gyventi mašinoje
Dar pakeliui seniūnas Jonas Gedminas užsiminė žinąs, apie ką kalbame. Jis pasakojo girdėjęs, kad moteris ketina savo sklype statyti namą ir jame gyventi. Po mūsų skambučio seniūnas išsiaiškino, jog minėta moteris šį pavasarį Lauksargių seniūnijoje deklaravo savo gyvenamąją vietą.
– Ji prisiregistravo mūsų seniūnijoje pavasarį. Vasarą žadėjo nakvoti mašinoje, pasakojo apie planus statytis namą. Dar sakėsi gyvenusi kažkada su savo seserimi, kol neprasidėjo ginčai ir ji neva atėmė namą iš Reginos. Tai dabar ir gyvena laukuose. Bet labai darbšti moteris – prieš du metus pradėjo čia tvarkytis, jos sklype nerasi jokio nereikalingo krūmo – viską iškirto, liko tik beržiukai, – vardijo Lauksargių seniūnas.
Pakeliui kalbėdami išsiaiškinome, kad moters pasirinktos gyvenimo sąlygos ir psichologinė būklė niekam didelių įtarimų nesukėlė.
Pagalbos neprašo
Vos privažiavus reikiamą posūkį, prašalaitis važiuotų tolyn – nėra jokių požymių, kad čia būtų automobiliui tinkamas kelias. Tačiau seniūnas užtikrintai iš lėto važiavo tolyn link beržynėlio vos matomu taku. Sustojus pasitiko namų prižiūrėtojas – mažas šuniukas, kuris po kelių minučių lojimo pasirodė draugiškesnis nei derėtų tikram sargui... Paėjus kelis žingsnius per beržynėlį, matyti juoda plėvele dengtas trobesys – nei namas, nei vasarnamis, rodos, papūs stipresnis vėjas ir neliks. Daugelis bodėtųsi tokiame ir grėblį laikyti. Dvejos durys – didelės ir mažos. Pastarosioms prasivėrus išeina valdų šeimininkė: besišypsanti garbaus amžiaus smulkutė moteris pasikviečia keturkojį draugą ir nevaro mūsų iš kiemo.
– Kad man viskas gerai, aš visai gerai gyvenu, nėra jums ko rūpintis. Kol kas nėra šalta, be to, sūnus žadėjo padėti, tik dabar jam pačiam sunku – pakeitė darbą, buvo ranką susižeidęs. Žadėjo man vagonėlį nupirkti, tačiau jį bėda ištiko, kaip aš prašysiu pagalbos, – pasakojimą apie savo gyvenimą pradėjo Regina.
Kiemas be tvoros – tarsi neturi nei pradžios, nei pabaigos, tačiau matosi, kur ražienomis prasideda buvę javų laukai. Po beržų šakomis stovi suoliukas, netoliese paremtas grėblys lapams, šalia trobesių durų ir slenkstis padėtas, kad purvą nuo batų būtų kur nutrepsėti. Stovi geltonas avilys bei matosi nupjautų gėlių styrantys stiebai. Visur tvarka.
Rūpinasi augintiniais
Po trumpo pokalbio paprašėme aprodyti valdas, kurių čia nemažai. Už visų gėlynų, braškynų ir kasamo šulinio, iškloto plėvele, po medžiais stovi šiltnamis. Pastarajame slepiasi triušių šeimyna – baltų ir pilkų. Narvai sutvarkyti, o ir šeimininkė besididžiuodama visus nuglosto – tikėtina, kad šiais ji rūpinasi labiau nei savimi. Keliems neužteko narvų. Bet tuoj pat, pamačiusi mano tiriantį žvilgsnį, moteris iš arčiau rodo ilgaausius – šie pririšti per pažastis, kad neužsismaugtų. Sudėtingomis sąlygomis nesiskundžianti moteris sakė greitai gausianti pensiją, o tuomet galės suręsti narvus ir šiems augintiniams.
Nors aplink bėgiojo tik sulysęs, ištikimas kiemsargis šuo, Regina pasakojo, kad anksčiau turėjo ir katę. Tik šioji paskutiniu metu nebesirodanti.
Pamelavo, kad išsinuomojo kambarį
Besikalbant su mumis (žurnaliste ir seniūnu – red. past.) šeimininkei iškilo klausimas – o kas apie jos gyvenimo sąlygas papasakojo? Nelaukusi atsakymo moteris pradėjo pasakoti, kaip jos sesuo jai gadina gyvenimą.
– Juk turėjau aš čia braškių pasisodinusi, aviečių, štai vynuogės mano. Su „raundapu“ man sesuo viską nupurškė. Buvau ir uogienės pasidėjusi, bet, kai manęs namie nebuvo, ji atsuko visus stiklainius, pripurškė – tai vieną dieną valgau ir jaučiu, kaip man darosi silpna. Turėjau viską išmesti. O kaip po tokios uogienės atrodžiau, tai net nupasakot baisu. Ilgai užtrukau, kol po tokio apsinuodijimo atsigavau, – kalbėjo moteris.
Kuo toliau, tuo istorija painesnė ir sunku suprasti, kas privertė seseris susipykti. Čia įsipainioję mamos palikti 10 hektarų žemės, tėčio paliktas namas...
– Kur begyvenau, sesuo visur iš paskos su „pletkais“. Prikalbėdavo nesąmonių ir turėdavau išeiti. Nuomojausi pas vieną moterį kambarį mieste, kol ji buvo našlė. Paskui susirado draugą ir prasidėjo... Girdėjau, kaip kambaryje šnibždėdavosi apie mane. Negi trukdysiu? Susirinkau daiktus ir išsikrausčiau. Nesu aš atstumta, ne. Turiu pusbrolį dar. Jei bus man čia blogai, aš pas jį nuvažiuosiu. Mano vaikams dabar patiems sunku, ir dukra, ir sūnus Vokietijoje gyvena. Aš nenoriu jų jaudinti, pasakiau, kad išsinuomojau kambarį, – savo gyvenimo posūkius atskleidė Regina.
Į senelių namus nenori
Aprodžiusi valdas, pačios suręstame vėjo perpučiamame trobesyje gyvenanti moteris tvirtino per ateinančią savaitę įsivesianti elektrą. Matėme – iškastas siaurutis griovys, nupirktas elektros laidas. Tačiau, kaip ji pasijungs elektrą, sakė ir pati nežinanti. Seniūnas darbo jėgą pasiūlė, tik lėšų trūkstamoms priemonėms seniūnija esą neturi. Sodybos šeimininkė patikino, kad ir telefoną turi: nors kol kas pasikrauti jį sudėtinga, kai įsives elektrą, viskas, anot moters, bus daug paprasčiau.
– Kai elektrą įsivesiu, iš pensijos nusipirksiu elektrinę plytelę, galėsiu maistą gamintis. Gal dar nusipirksiu elektrinį šildytuvą ir nereikės man niekur žiemą išeiti.
Susitikome su šia moterimi gerokai po pietų. Atsisveikindama nutraukiau ją vidury sakinio: tuomet ji pasakojo apie prastus santykius su seserimi ir kaip pastaroji net naktimis moterį jos sklype gąsdindavo. Nutraukiau, nes pasidarė smalsu – o kas vakarienei?
– Tai sumuštinių pasidarau, nusiperku konservų. Pavalgau. Kartais va čia lauželį užsikuriu ir pasigaminu ką nors. Užtenka man. Nesijaudinkit, man viskas gerai, – netikėtai užsukusiems svečiams sakė moteris.
Su seniūnu paaiškinome, kad ji turi teisę prašyti maisto davinio, tačiau buvome užtikrinti, kad kruopų ji galinti ir pati nusipirkti, mat pensiją gauna. Lauksargių seniūnas, ilgai nesvarstęs, ir vietą senelių prieglaudoje pasiūlė. Bent peržiemoti būtų šilta, o ir nuo savo kiemo ne taip toli – dieną galėtų lankyti savo augintinius, jais rūpintis. Tačiau Regina ir šio pasiūlymo kategoriškai atsisakė. Išlydėjo ji mus iš savo kiemo ramindama, kad viskas bus gerai ir blogiausiu atveju tikrai kreipsis pagalbos.
