Lietuvos didžiojo kunigaikščio (LDK) Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės 2-os kuopos vadas Sigitas Ozgirdas, kalbėdamas apie Ukrainos įvykius, nevynioja žodžių į vatą: „Kodėl niekas nekalba, nerašo, kaip įvykiai klostosi? Viskas tarsi nurimo, tačiau ten žudomi žmonės. Pastebėjau, jog ši informacija slepiama sąmoningai.“ Tokios abejonės žinomą Tauragės šaulį įkvėpė pasikviesti ginkluotųjų pajėgų karius iš Ukrainos. Trijulė uniformuotų vyrukų susitikime su tauragiškiais elgėsi santūriai, o atslūgus įtampai papasakojo daugiau, nei nušviečia šiandieninė spauda: Ukrainoje ne tik žuvo jų broliai, fronto zonoje vykdomi karo nusikaltimai, tačiau ir grobiami žmonės, už kuriuos prašomos 10 tūkst. dolerių siekiančios išpirkos.
Palaidojo brolius
– Pastebėjau, jog tai slepiama sąmoningai. Net ir Ukrainos kariai pripažino, jog naujienų apie įvykius ir pačioje Ukrainoje beveik negirdėti, – pokalbį pradėjo LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės 2-os kuopos vadas S.Ozgirdas.
Praėjusią savaitę jis į Tauragės viešbutį susitikimui už uždarų durų pakvietė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karius, kuriems Druskininkuose skirtas reabilitacinis gydymas. Karius atlydėjo atsargos pulkininkas Algis Šimoniūtis, susitikime dalyvavo Jurbarko P.Paulaičio 1-osios kuopos šauliai, Šilalės S. Girėno 3-osios kuopos šauliai bei Tauragės J. Kasperavičiaus 2-osios kuopos šauliai.
Trys vyrai, išlipę iš labdaros ir paramos fondo „Pagalbos sparnas“ ženklu pažymėto autobuso, vargu ar kuo išsiskirtų iš minios, jei ne jų kareiviški, maskuojamųjų spalvų drabužiai, su Ukrainos kariuomenės ženklais. Tiesa, vienam ryškiau, kitam menkiau dar matyti sužeidimų.
Sergėjus šioje trijulėje vyriausias. 1966 m. gimęs vyras gyvena Zaporožės srityje. Kol neprasidėjo karas, privačioje firmoje dirbo energetiku. Kitas, žymiai jaunesnis, irgi prisistato Sergėjumi, o jo šaukinys esąs „šokėjas“. Trečiojo vyriškio – Maksimo – kareiviškas šaukinys – „pulko sūnus“. „Sūnus, nes pulke aš mažiausias…“, – paaiškina iš pažiūros dar visiškai jaunas vyras.
„Karas – tai skausmas, netektys, bet mes kovojame už savo nepriklausomybę“, – pasakoja kariai. Išėję į karą vyrai sakė tapę tikrais broliais, o skaudžiausia jiems esą tuomet, kada reikia laidoti savo brolius. Lietuvius jie ramino: „Kol bus nors vienas žmogus, kuris gins Ukrainą, mūsų priešai pas jus neateis. Bet yra sakoma: nori taikos – ruoškis karui, toks mūsų palinkėjimas Lietuvai.“
Elgesys su belaisviais
Į Tauragę atvykęs Sergėjus iki neramumų Ukrainoje dirbo suvirintoju, ginti savo šalį nusprendė pats. Žmona pardavė 15 arų žemės, kad vyras įsigytų neperšaunamą liemenę, kuri ukrainietį išgelbėjo nuo mirties. Vyras buvo keturis kartus kontūzytas Donecko oro uoste, kartą pašautas į ranką. Šį strateginį objektą saugoję kariai šiandien vertinami kaip nacionaliniai didvyriai. Tie, kurie oro uosto tuneliuose išgyveno bombardavimus ir išsaugojo gyvybes, šiandien ant uniformos segi raudonus „Kyborgo“ ženkliukus, simbolizuojančius nepalaužiamą charakterį.
Tačiau ne visiems pavyko išsigelbėti Donecke. Pasak karių, čia negaliojo jokios taisyklės, nušautas ir pakartas Sergėjaus draugas savaitę kabojo prie fronto linijos, vedančios į separatistų pusę.
– Pasisekė tiems, kurie pateko į buvusių rusų karininkų nelaisvę. Su jais bent elgėsi žmoniškai. Tie, kurie pateko į gerai ginkluotų samdinių, čečėnų, ingušų nelaisvę, patyrė patyčias ir žeminimą. Dažnai separatistai paleisdavo ukrainiečių karius nupjautomis ausimis arba rasdavome aukas be galūnių, žiauriai nukankintus, – pasakojo Sergėjus.
Karys tikino, jog Rusijos telefonų operatoriai separatistams teikdavo pokalbių įrašus. Rytų Ukrainoje žmonės gyvena baimėje, nes juos seka ir bet kada gali pagrobti.
Nešvarus karas
Trisdešimtmetis Sergėjus tvirtino, jog karas Ukrainoje ypač pažymėtas juodosiomis technologijomis. Puikiai ginkluoti separatistai prieš operacijas bombarduoja objektus. „Grad“ raketas jie stato prie gyvenamųjų namų, tad atsikirsti jiems ir išvengti civilių kraujo neįmanoma. Tik po tokių antpuolių į kovą žengia pėstininkai.
Rytų Ukrainoje, dar iki pasirodant reguliariosios Rusijos kariuomenės kariams, separatistų gretose kariavo kaliniai, kurie buvo paleisti į laisvę. Samdiniai buvo girdomi alkoholiu ir svaiginami narkotikais.
Sergėjus sakė, jog net pašautas separatistas nereaguoja į šoką. Paveikti narkotinių medžiagų šie samdiniai puola net ir su nutrauktomis galūnėmis. Patį karį pakirto uždraustos sprogstančios kulkos. Vyrui buvo sumaitota pėda, nutrauktos sausgyslės. Sergėjus 5 paras išbuvo sužeistas, kol sulaukė pagalbos.
Išpirka – 10 tūkst. dolerių
Karščiausioje, vadinamoje raudonojoje karo zonoje, pašautų karių išgelbėti beveik neįmanoma. Saugesnėje, žaliojoje zonoje, trūksta binto ir medikamentų, todėl kariai ypač dėkojo lietuviams už pagalbą. Ukrainoje žinoma ir Tauragės pagalba, pakalbinti svečiai žinojo apie dovanotą mikroautobusiuką, paramą Ukrainoje našlaičiais likusiems vaikams.
Rytų Ukrainoje, kaip pasakojo atvykėliai, gajus įkaitų verslas. Čia nuolat vyksta mainai, nuo kario rango priklauso, kokiu santykiu priešingos barikadų pusės nusprendžia išlaisvinti kovotojus. Neretai separatistai patys skambina artimiesiems ir prašo išpirkos už ukrainietį karį. Dažniausiai prašoma 5 tūkst., už aukštesnio rango karininką – ir 10 tūkst. dolerių.
Kariai pridūrė, jog anksčiau žmonės Ukrainoje elgėsi neutraliai, dabar nuotaikos keičiasi. Žmonės drąsiau teikia pagalbą kariams, dažnai padeda statyti apkasus.
Šių metų vasario 12 dieną Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai Minske siekė užbaigti 10 mėnesių trukusį karinį konfliktą. Šalys pasirašė sutartį, tačiau visiškai išspręsti neramumų Rytų Ukrainoje nepavyko.
