Seimo narys Mantas Adomėnas
Pabėgėlių drama kaip joks kitas klausimas sugebėjo suskaldyti Lietuvos viešąją erdvę. Politikai, ekspertai, žurnalistai, jau nekalbant apie publiką, pasidaliję į dvi stovyklas: „Priimti!” ir „Neįsileisti!”. Vienoje pusėje – apeliavimas į krikščionišką gailestingumo pareigą, Birutė Vėsaitė su pieštiniu plakatu „MŪSŲ NAMAİ – JŪSŲ NAMAİ!!!”, priminimai apie lietuvių pabėgėlius pokarinėje Vakarų Europoje ir nuorodos į europietišką solidarumą – jau nekalbant apie nuskendusio siro berniuko nuotrauką. Kitoje – pasakojimai apie šiukšlinančius, išmaniais telefonais mosuojančius imigrantus, apie kelis tūkstančius su pabėgėliais prasiskverbusių ISIL kovotojų, kalbos apie islamo grėsmę ir nepelnytą naštą vargšams lietuviams. Pirmieji, galima sakyti, „vertybininkai”, antrieji – „realistai”.
Dalykas tas, kad būtina išeiti už tokio susiskaldymo ir poliarizuoto pabėgėlių klausimo svarstymo tik binarinėje „juoda-balta” skalėje. Mums reikalinga analizė, kuri būtų drauge ir realistiška, ir vertybinė. Netgi galima sakyti taip: jokia analizė, neatsižvelgianti į vertybinį pabėgėlių klausimo aspektą, negalės būti nei realistiška, nei išsami ir objektyvi – nes pačioje šios problemos šerdyje būtent ir glūdi klausimas apie vertybes, apie skirtingų vertybių „komplektų” susidūrimą. (Vertybinė – nereiškia sentimentali; polinkis ištraukti šokiruojančią nuotrauką kaip ginčą užmušantį argumentą yra ypač erzinanti negebėjimo mąstyti išraiška.)
Visų pirma viešojoje erdvėje norėčiau išgirsti statistiką ir sociologiją: kiek pabėgėlių yra stovyklose Turkijoje, Jordanijoje, Libane, kurdų srityse Irake? Kiek procentų pabėgėlių sudaro krikščionys ir kitos persekiojamos mažumos, kiek – musulmonai, ir kokie jie: kiek nuosaikių musulmonų, kiek – griežtų papročių, gyvenančių pagal šariatą? Kokiems socialiniams sluoksniams priklausė pabėgėliai iki konflikto, koks jų išsilavinimas ir t. t.? Migrantų iš Šiaurės Afrikos situacijos paveikslas dar sudėtingesnis. Tačiau, kol neturime išsamesnės sociologinės ir statistinės analizės, politinių receptų ieškojimas neišvengiamai bus ėjimas apgraibomis tamsiu koridoriumi. Mat viena aišku – kad vadinamoji „pabėgėlių krizė” yra absoliučiai nevienalytis, daugiasluoksnis ir netgi vidujai prieštaringas iššūkis, kuriam nėra ir negali būti vieno ir visiems vienodo politinio recepto.
Tačiau pirmiausia apie vertybinius argumentus. Iš tiesų – tautų teisėje egzistuoja moralinė pareiga padėti išvengti karo baisumų. Visgi viena yra teisė į prieglobstį nuo karo veiksmų, o visai kas kita – teisė gyventi vienose turtingiausių pasaulio valstybių ir naudotis jų teikiamomis viešosiomis gėrybėmis. Brėžiantiems analogiją su lietuviais, pabėgusiais nuo Raudonosios Armijos, galima atsakyti, kad pokario lietuviai tvarkingai kelerius metus gyveno DP stovyklose Vokietijoje, laukdami, kol teisiškai bus išspręstas jų statuso klausimas. Tuo tarpu dabartinių pabėgėlių demonstruojamas ES teisės ignoravimas, išankstinis teisinio proceso atmetimas yra labai neraminantis simptomas, rodantis, koks tų žmonių požiūris į juos priimančias valstybines struktūras – ir kokie iš jų gali būti piliečiai.
Krikščioniška gailestingumo dorybė iš tiesų reikalauja priglobti pabėgėlius. Tačiau labai svarbu suvokti, kad valstybės politika ir krikščioniškas imperatyvas egzistuoja skirtingose plotmėse, bei jų nepainioti. Krikščionišką dorybę praktikuoja asmenys, o ne valstybės; tik asmuo yra krikščioniškos moralės subjektas. Tuo tarpu sakyti, kad priimdama pabėgėlius, valstybės politika įkūnija ar praktikuoja krikščionišką dorybę, yra ir teologinė, ir loginė klaida. Todėl Popiežiaus raginimas priimti pabėgėlius – tai pirmiausia kreipimasis į konkrečius krikščionis asmenis, į šeimas, į tikinčiųjų bendruomenes. Ir šia prasme iš tiesų yra erdvės veiksmui: Vilniaus Arkivyskupija yra priglaudusi kelias krikščionių pabėgėlių iš Irako šeimas, tačiau, manau, mes galime atlikti daug daugiau.
Visuomenės solidarumas tai ir yra: pavienių asmenų, šeimų, bendruomenių gailestingumo ir pagalbos veiksmai. Kitaip negu valstybės politika, tikras solidarumas niekada nebūna aklas švaistymasis svetimais pinigais – pagalbą teikiantys individai kruopščiai pasveria asmenų, kuriems padeda, tikruosius poreikius ir intencijas.
Valstybės politikai solidarumo reikalavimas galiotų nebent tuo atveju, jei piliečiai visuotiniu plebiscitu nubalsuotų, kokias asignacijas jie nori skirti pabėgėliams – drauge aiškiai įvardijant, ko jie ryžtasi mainais atsisakyti: nurėžti tam tikrą procentą nuo atlyginimo ar pensijos, sumažinti asignavimus švietimui ar sveikatos apsaugai, o gal mokėti papildomą nedidelį pabėgėlių mokestį? Neįsivaizduojama, kad toks plebiscitas galėtų pavykti – bet be jo niekas neturėtų aiškinti, kad „visuomenė solidarizuojasi su pabėgėliais”, kai iš tiesų sprendimus iš vienų ar kitų politinių sumetimų priima keli politikai, operuojantys mūsų visų pinigais. Žinoma, tai nereiškia, kad vyriausybės negali priimti politinio sprendimo padėti ir šelpti pabėgėlius – tačiau nereikia to dangstyti kvazi-vertybiniais lozungais. Ir bet kokiu atveju Europos šalių pareiga padėti turi būti bendramatė (commensurate) jų galimybėms, nesunaikinti visuomenės tvarkos ir augimo prielaidų. Būtent todėl reikalingas blaivus ir nesentimentalus politikų dialogas, įvertinant visus situacijos pavojus ir aiškiai postuluojant Europos valstybių interesus, siekiant viso politinio spektro konsenso ir nenaudojant pabėgėlių krizės kaip progos laimėti trumpalaikę viešųjų ryšių pergalę. Kitaip dabartinis Europos vyriausybių bejėgiškumas krizės akivaizdoje gali virsti paramos šaltiniu radikaliosioms populistinėms pačios Europos jėgoms. Dabar konstruktyviosioms Europos politinėms jėgoms metas įrodyti, kad jos geba ieškoti politinių sprendimų ir mobilizuoti politinę valią, gindamos savo tautų interesus.
Būtent – reikia aiškiai matyti ir įvardyti politinius Europos interesus, tuomet aiškesni taps ir vertybiniai situacijos parametrai. Nes vertybinis klausimas čia yra, ir labai rimtas. Dalį pabėgėlių sudaro persekiojami Artimųjų Rytų krikščionys ir kitos religinės mažumos (jazidžiai, mandėjai, zoroastrininkai etc.), o didesnę dalį – islamo išpažinėjai. Regioną pažįstantys ekspertai (pvz., Hudson Institute dirbanti Nina Shea) teigia, kad dabar tikrą genocidą patiriantys Artimųjų Rytų krikščionys netgi pasikeitus politinei situacijai vargiai galės grįžti į Siriją ir ypač į Iraką: vietiniai gyventojai radikalizavęsi, visuomenėje įsivyravusi nepakantumo kitatikiams kultūra, krikščionių gyvenvietės – neapginamose vietose, ekonominės veiklos prielaidos sugriautos. Kitaip tariant, mes esame du tūkstančius metų nepertrūkstamai gyvavusių bendruomenių staigios ir tragiškos baigties liudininkai. Dalis šių pabėgėlių kuriasi šalia egzistuojančių krikščionių bendruomenių Irako Kurdistane ir Jordanijoje, tačiau aišku, kad tai nėra ilgalaikis ir patenkinamas sprendimas.
Būtent šie, genocidą patiriantys pabėgėliai – krikščionys, jazidžiai, mandėjai ir kiti – turėtų būti tikslinė grupė, galvojant apie nuolatinį įkurdinimą Europoje. Pirma, tai yra genocidą patiriančių bendrijų nariai, kuriems, kaip ir žydams po II pasaulinio karo, reikia ypatingos apsaugos. Antra, tai grupės, galinčios be problemų integruotis Europoje ir ją praturtinti savo darbu ir talentais: per ilgus marginalizacijos ir vis pasikartojančių persekiojimų metus Artimųjų Rytų krikščionys išsiugdė darbo, verslumo ir išlikimo įgūdžius, kurie, įveikus kalbos barjerą, juos įgalins tapti sėkmingais Europos visuomenių piliečiais.
Visai kitaip yra su pabėgėliais musulmonais. Atsiribojant nuo bet kokio rasizmo ar ksenofobijos, galima objektyviai teigti, kad Islamo civilizacija kelia visai kitus tikslus, negu krikščioniškoji ir post-krikščioniškoji Europos civilizacija. Islamo pasaulėžiūra žmogaus ir visuomenės, valstybės ir religijos, skirtingų religijų santykį konfigūruoja visai kitaip, negu sekuliarią Europos demokratiją grindžiančios nuostatos. Konfliktas tarp musulmonų bendruomenių ir europietiškos valstybės yra ne atsitiktinis „blogos integracijos” rezultatas; tai – principinis ir neišvengiamas skirtingų civilizacinių idealų susidūrimas. Iki šiol nėra nė vienos Vakarų pasaulio valstybės, kuri būtų sėkmingai integravusi didesnę islamo išpažinėjų bendruomenę (tik nereikėtų čia kaip menamo kontrargumento traukti sėkmingos Lietuvos totorių integracijos atvejo – visų pirma, tai palyginti mažos grupelės integravimasis į, antra, savo vertybes labai aiškiai deklaruojančią ir jų pripažinimo imperatyviai reikalaujančią ikimodernią visuomenę.) Ir vice versa, nėra nė vienos stabilios nuosaikaus islamo demokratijos. Esama nuosaikaus islamo valstybių, bet jos ne demokratijos. O demokratinės islamo valstybės linkę radikalizuotis – taip nutiko netgi šaliai su stipriausiais konstituciniais sekuliarios santvarkos saugikliais, Turkijai.
Net jeigu patikėsime, kad dauguma į Europą besiveržiančių pabėgėlių yra nuosaikūs musulmonai, bėgantys nuo karo ir fundamentalistinių baisybių (kuo, matant pastarųjų dienų dokumentinę medžiagą, darosi vis sunkiau patikėti), tai situacijos iš esmės nekeistų. Net ir nuosaikioje musulmonų bendruomenėje visą laiką slypi radikalizacijos, fundamentalistinio „Islamo išsigryninimo” ir „grįžimo prie protėvių vertybių” grėsmė. Prisiminkime, kad nemaža dalis Rugsėjo 11-osios teroristų buvo antrosios kartos imigrantai, užaugę nuosaikiose ir tvarkingose, neva „integruotose” musulmonų šeimose.
Jau nekalbant apie tai, kad Europa neturi į ką integruoti atvykstančių imigrantų – ji negali jų kalifato fantazijoms priešpastatyti lygiai aiškios, vertybiškai nuoseklios tapatybės. Į ką jie turėtų integruotis? Į multikultūralizmo ir tolerancijos „vertybes”, kurios pirmiausia jiems teigia: „Jūs neprivalote keistis – jūsų kultūra savaime vertinga, tad likite, kokie esate?“ Europiečiai dažnai nesupranta šio paradokso – kad jie nori integruoti žmones į kultūrą, neliepiančią integruotis ir neturinčią aiškios, stipriai išreikštos tapatybės.
Taigi čia glūdi principinė vertybinė ir politinė problema – ir manyti, kad ji išsprendžiama, metus į ją daugiau pinigų, įsteigiant daugiau socialinių darbuotojų etatų ar arabiškas grupes darželiuose, yra jau net ne naivumas, o nusikalstamas lengvabūdiškumas.
Jeigu Europos politikai nesupras juos užgriūvančio iššūkio rimtumo ir toliau stumdysis pabėgėlių tūkstantinėmis bei pagalbos paketais, gali būti, kad paskui, žiūrėdami į šiuos metus iš dešimtmečių perspektyvos, matysime juos kaip kritinį tašką, nuo kurio prasideda negrįžtamas Europos projekto nuosmukis.
Tad ką vis dėlto daryti? Visų pirma Lietuva turi siekti, kad būtų įtvirtintas politinis sutarimas dėl laikino daugumos dabartinių pabėgėlių statuso, ir imamasi strateginių veiksmų, kad jie kuo greičiau galėtų grįžti į gimtąsias vietas. Tuo tikslu turi būti numatytos išimtys daugelyje teisinių normų, kurios dabar atrodo savaime suprantamos: pavyzdžiui, judėjimo laisvė, jus soli (jeigu ES šalies žemėje gimstantiems pabėgėlių vaikams bus automatiškai suteikiama tos šalies pilietybė, apie jokį pabėgėlių laikinumą negali būti nė kalbos), daugelis kitų teisių, teikiamų leidimą gyventi turintiems asmenims. Bet koks pabėgėlių priėmimas turi vykti su aiškia išlyga, kad tai – laikina būklė, ir nesuteikiant iliuzijų apie įsitvirtinimą „suvisam”.
Antra, būtina resursų ir idėjų mobilizacija užtikrinant veiksmingą sienų apsaugą. Pavyzdžių yra – prieš nepilnus dvejus metus Australijos premjeras Tony Abbott pradėjo operaciją Sovereign Borders. Australai, kompleksiškai ir griežtai spręsdami pabėgėlių klausimą (sulaikydami jų laivus dar jūroje ir nulydėdami atgal, dirbdami su vietos gyventojais tose vietovėse, iš kur išplaukia pabėgėlių laivai) sugebėjo dešimt kartų sumažinti jūra atvykstančių pabėgėlių srautus. Trūksta ne receptų ir ne resursų – trūksta politinės valios imtis zero tolerance politikos. Be jos Europos veiksmus nuolat paralyžuos, o resursus – švaistys save eskaluojanti „humanitarinė katastrofa” prie jos sienų ir krantų, kadangi kiekvienas sėkmingai prasmukęs, dokumentus „pametęs” pabėgėlis yra nedidelė teisinio nihilizmo pergalė ir paraginimas taip pat elgtis dešimtims ar net šimtams kitų.
Stiprinant sienas, drauge reikia aktyviau dalyvauti gerinant sąlygas esamose stovyklose ir įkurdinant pabėgėlius jose taip, kad jie turėtų minimalias oraus gyvenimo sąlygas. Reikalinga ir aiški informacinė politika tarp pabėgėlių, kokią Libane dabar vykdo Danija, sklaidydama rožines iliuzijas apie jų laukiantį gyvenimą Europoje. Būtina numatyti ir įgyvendinti taip pat ir aiškias teisines raudonąsias linijas, kad nebūtų „apdovanojami” tie, kurie nusprendžia nelaukti teisinio savo statuso sprendimo.
Trečia – pabėgėlių klausimas turi būti susietas su kariniu ir politiniu Sirijos bei Irako klausimo sprendimu. Padaryti galima daug, ir reikia daryti nedelsiant: neskraidymo zonos virš Sirijos ir saugių teritorijų kūrimas, į kurias galėtų grįžti pabėgėliai, aiškūs kariniai tikslai ir politiniai sprendimai, neatidėliotini koviniai veiksmai prieš radikalias islamistines pajėgas. Tai reikia padaryti ne vien ir ne pirmiausia dėl pabėgėlių, bet todėl, kad Islamo Valstybė, Al Nusra ir pan. yra ir bus nuolatinės grėsmės bei destabilizacijos šaltinis. Žinia, šių radikalių islamo jėgų iškilimas skendi monumentalių Vakarų politikos klaidų šešėlyje – tačiau tai ne pasiteisinimas užsimerkti ir laukti, kol tai kaip nors savaime išsispręs. Artimųjų Rytų karas jau čia, jis pasiekė mūsų slenkstį – pabėgėlių srautais, jų priedangoje į Europą plūstančiais islamo radikalais, Europos pašonėje vykstančiu genocidu prieš krikščionis ir kitas religines mažumas, mįslingais Rusijos manevrais. Tai – Didysis Žaidimas, kurio Europa kol kas nežaidžia. Tačiau šitą žaidimą pralaimėti galima net ir nežaidžiant.
Prieš dvejus metus, dar prieš Putino invaziją Ukrainoje ir Islamo Valstybės pergales, šiuolaikinės Europos istorijos patriarchas devyniasdešimtmetis Walter Laqueur interviu žurnalui Spiegel kalbėjo apie tai, kad „Europa patiria nuosmukį. Iš tiesų kelia siaubą, kai matai jos bejėgiškumą artėjančių audrų akivaizdoje. Taip ilgai buvęs pasaulio politikos centru, senasis žemynas dabar rizikuoja tapti pėstininko figūra. […] Ar Europa, savo apatijoje, bent jau nori vaidinti vaidmenį globalioje politikoje? Arthuras Schopenhaueris, didysis pesimizmo filosofas, sakė, kad norėti yra lengva, bet „norėti norėti“ praktiškai neįmanoma. Kad ir kaip dažnai būtų invokuojamos bei garbstomos Europos vertybės, silpna valia, inercija, nuovargis, abejonė savimi ir pasitikėjimo savimi stygius susideda į psichologinę silpno ego diagnozę. Europiečiai ne iki galo suprato, kad mėginimas išvengti peštynių neapsaugo nuo globalios politikos pasekmių. Pasitraukimas neužtikrina saugumo nuo pasekmių. […] Europiečiai prarado aiškaus ir artimo pavojaus jausmą.“
Tepraėjo dveji metai, tačiau šie kartūs žodžiai smogia triguba pranašiška jėga. Ar pasiduosime šiai diagnozei, ar, kol dar ne vėlu, pradėsime veikti – štai tikrasis iššūkis dabarties Europos politikams.
