„Europos Sąjungoje yra per mažai Europos ir per mažai Sąjungos“. Frazė, nuskambėjusi iš Europos Komisijos vadovo Jean Claude Juncker lūpų per pirmąją jo, kaip Komisijos Prezidento, ES padėties vertinimo kalbą. Frazė, kaip kūju sutrupinusi ES viršūnių išsisukinėjimus ir bandymus išvengti bendros atsakomybės dėl pabėgėlių krizės, krečiančios Europą.
Koks planas?
J.C. Juncker sakė, migracija yra ne problema, o galimas kai kurių ES problemų sprendimo būdas. Pritariu šimtu procentų. Tai tik požiūrio klausimas. Priimdami pabėgėlius, turime matyti ne grėsmę, o galimybę. Esame senstantis kontinentas. Ne išimtis ir Lietuva. Demografiniai rodikliai ritasi žemyn. Visos ES darbo rinkoje padėtis tokia, kai trūksta ir kvalifikuotų, ir nekvalifikuotų, bet norinčių dirbti darbuotojų. Pasinaudokime situacija. Ji yra tokia, kokia yra. Nepakeisime. Todėl mūsų pareiga pasinaudoti pabėgėlių krize taip, kad mūsų šaliai, o ir visai ES būtų naudos.
Kaip suvaldyti ir pasinaudoti pabėgėlių krize? Junkeris siūlo tris žingsnius. 1. Sudaryti civiliams saugių šalių sąrašą, iš kurių pabėgėliai nebus priimami. Tai būtų šalys, kuriose šiuo metu civiliams negresia pavojus, pvz., Balkanų valstybės. 2. Pabėgėliams iš nesaugių šalių turi būti leista dirbti jau tuo laikotarpiu, kai jie dar tik laukia oficialaus sprendimo dėl pabėgėlių statuso suteikimo. 3. Mano nuomone, rimčiausias pasiūlymas – Europa privalo turėti legalios migracijos sistemą. Na, kaip, pavyzdžiui, JAV žalioji korta. Tai sudarytų galimybę kvalifikuotiems darbuotojams paprasčiau atvykti į ES, o visiems kitiems bakstelėti nosimis į uždarytas duris. Tam turime skubiai stiprinti ES išorės sienas, kad nelegali migracija būtų sustabdyta. Tam artimiausiu metu bus metama daug lėšų. Dar vieną punktą pridėčiau nuo savęs. 4. Reikia suteikti mokestines lengvatas įmonėms, įdarbinančioms pabėgėlius.
Be jokios abejonės, turi būti realiai vykdomos (ne tik popieriuose numatytos) pabėgėlių integravimo programos. Suprantu, kad ES vienam karo pabėgėliui per metus skiriami 6000 eurų nepadengs visų patiriamų išlaidų, tačiau investuoti turime ir patys. Mokantys kalbą, turintys, kur apsistoti, gavę galimybę susirasti pajamų šaltinį ir suprasdami mūsų šalies santvarką pabėgėliai gali tapti motyvuotais, lojaliais ir prie šalies augimo prisidedančiais visuomenės nariais. Taip, tai bus piliečiai ne tik su teisėmis, bet ir su pareigomis.
Ar Lietuva pasirengusi?
Atskirkime ekonominius imigrantus nuo tų pabėgėlių, kurie iš savo šalių bėga nuo karo ir teroro. Aš pats buvau imigrantu Australijoje. Puikiai žinau, kad skirtumas tarp ieškančių sotesnio duonos kąsnio ir bėgančių nuo mirties tikrai yra. Pirmieji, būkime atviri, greičiausiai Lietuvoje nepasiliks. Jų tikslas – turtingesnės, geresnes socialines sąlygas galinčios pasiūlyti ES valstybės. Antrieji, tuo tarpu, jei jiems suteiksime galimybę čia įsikurti ir sėkmingai integruotis, gali ženkliai prisidėti prie šalies ūkio augimo.
Vien šiemet Europoje užregistruota virš 300 tūkstančių pabėgėlių. Tačiau mūsų Vyriausybė elgiasi taip, lyg tai vyktų už devynių jūrų ir devynių marių, o ne mūsų kaimynystėje. Taip, įstatyminė bazė priimti pabėgėlius Lietuvoje yra. Bet koks mūsų pasiruošimas praktiniam numatytų nuostatų įgyvendinimui? Negi tikrai galvojome, kad ši banga neatsiris iki Lietuvos. Vykdomoji valdžia sėdi krūmuose ir tikisi, kad taip pasislėps nuo problemos.
Kryžkelė
Tema labai jautri. Labai daug Lietuvos žmonių kategoriški prieš pabėgėlių įsileidimą, nes „apvalgys, apterš ir visus pavers musulmonais“. Bet, palaukit, mielieji. Dar ne taip seniai ir lietuviai buvo ta tauta, kuri bėgo nuo kruvino režimo. Mūsų seneliams sienų niekas nestatė, o priėmė ir padėjo.
O kaip su pagalbos rankos ištiesimu gyvenantiems teroro baimėje/kenčiantiems? Ką pasakysime savo vaikams, kai jie paklaus, o kaip mes prisidėjome gelbstint nuo kruvinų režimų bėgančius žmones? Negi pas mus jau ir humaniška pagalba dalinama pagal religiją ar odos spalvą? Esame atsidūrę kryžkelėje. Ar pasirinksime baimę ir užsisklęsime nuo pasaulio? Ar pagaliau pasiryšime tapti modernia europietiška valstybe, kuri ne bėga nuo problemų, o priima jas kaip iššūkį ir galimybę progresui?
Ir dar. Popiežius Pranciškus paragino visus Europos gyventojus atvirai priimti pabėgėlius. Negi liksime kurti ir šiam kvietimui?
