Anot vyskupo Jono Borutos, jei nėra „Carito“ – nėra parapijos. Nuo 1989-ųjų Lietuvoje veikianti „Carito“ organizacija šiemet mini 30-metį. Artimo meile pagrįstus santykius, krikščioniškas vertybes skatinanti ir kiekvieno visuomenės nario, reikalingo krikščioniškos paramos, minimalių poreikių patenkinimo siekianti organizacija aktyviai veikia ir mūsų mieste. Pastaraisiais metais jos veikla jaučiama vis labiau. Apie tai, kokius gerus darbus, nors kartais ir nematomus, ji nuveikia, „Tauragės žinioms“ papasakojo Tauragės „Carito“ reikalų vedėja Vitalija Šlepavičienė.
Vitalija pasakoja, kad prieš septynerius metus, kai ji pradėjo dirbti „Carite“, jo veikla buvo vien tik suaukotų drabužių dalijimas, dar pagal ES projektą kartkartėmis būdavo dalijami maisto produktai. Vėliau imtasi veiklą plėsti – nuspręsta maitinti vargšus. Dabar jau penktą sezoną į „Carito“ valgyklą ateinantys apie 20 valgytojų gauna lėkštę šiltos sriubos, per tradicines šventes su jais pasidalijama ir sotesniu kąsniu.
Paprašyta papasakoti, kaip tai vyksta, V. Šlepavičienė pasakoja, kad su socialiai atsakingomis maitinimo įstaigomis sudaroma sutartis ir jos pasidalina mėnesiais, kada kuri virs sriubą. Anksčiau valgyklos ar kavinės tai darydavo nemokamai, dabar jau yra galimybė bent šiek tiek atsilyginti – dalį išlaidų galima padengti iš savivaldybei rašyto projekto lėšų, iš „Carito“ aukų dėžučių.
„Carito“ valgytojai – juos V. Šlepavičienė vadina bičiuliais – sriubos ateina į „Carito“ patalpose, virš garažų, įrengtą virtuvėlę.
– Pas bičiulius ateina savanorių iš katalikiškų grupelių, paskaito Šventą Raštą. Tai nėra privaloma, jie gali nesiklausyti ir nesižegnoti, bet yra ir kam patinka. Norisi, kad tai būtų ir dvasinis penas, ne tik valgis. Juk pagrindinė dabarties problema – vienišumas. Norisi, kad tas pavalgymas subręstų ir į ilgesnį pasibuvimą, pabendravimą. Jie galėtų kartu televizorių pažiūrėti, šaškėmis pažaisti, galbūt panorėtų įsijungti ir į Šv. Rašto grupeles, – mintimis dalijasi „Carito“ vadovė.
Ir pasakoja pavyzdį, kai anksčiau tik pavalgyti ateidavęs žmogus dabar yra visiškai atsisakęs žalingų įpročių, tapo aktyviu vienos maldos grupelės nariu.
– Tegu tai bus vienas iš tūkstančio – tai stebuklas, – įsitikinusi ji.
Beje, ten pat ir iš tų pačių lėšų įkurtas ir krizių butas – ekstra atveju, jei mamai su vaikais pasidaro nesaugu namuose, ji gali skambinti ir atvykti, gyventi ten gali iki mėnesio. Konfidencialumas garantuojamas.
„Carito“ savanoriai yra pasidaliję į grupeles: jei vienos grupelės tarnystė – maitinimas ir sielovada, tai kitos – rūbų pridavimas ir dalijimas. Pastaroji kiekvieną ketvirtadienį ir penktadienį renkasi priiminėti žmonių suaukojamų daiktų ir juos dalinti.
– Darbo joms tikrai netrūksta – surūšiuoti, sutvarkyti, sukabinti... – pasakoja V. Šlepavičienė ir čia pat pasidžiaugia, kad kai kurioms savanoriavimas jau yra tapęs gyvenimo būdu, o viena šių moterų, 21-erius metus savanoriaujanti Onutė Raveikienė, minint „Carito“ 30-metį ypač pagerbta – jos nuotrauka kabo Seime.
Anksčiau, pasak V. Šlepavičienės, pasitaikydavo, kad žmonės atnešdavo ir prastos kokybės, nudėvėtų drabužių, tiesiog jų atsikratydami, tačiau dabar taip pasitaiko vis rečiau.
– Kai žmonės skambina ir klausia, kokius drabužius gali atnešti, aš visada sakau – tokius, kurių dar truputį gaila, – šypsosi ji.
Veikia Tauragės parapijos namuose ir Vaikų dienos centras. Jame savanoriauja jaunimas, ir pati Vitalija turi socialinės pedagogės išsilavinimą. Kiekvieną darbo dieną čia ateina penkiolika 6–14 metų vaikų iš socialinės rizikos, mažesnes pajamas gaunančių šeimų.
– Kasdien vaikai gauna pietus. Dažniausiai einam į valgyklą, tačiau kartais ir patys pasigaminam ką nors. Norime, kad vaikams būtų iš ko ir sumuštinį ar salotų pasidaryti. O prieš šventes ir meduolius kepam. Kaip pajustų namų jaukumą, – pasakoja V. Šlepavičienė.
Vaikai čia ruošia namų darbus, pailsi, gali pažaisti kompiuteriu, vasarą žaidžia lauke, eina maudytis. Liūdėti čia tikrai nėra kada: organizuojamos stovyklos, pramoginiai vakarai, einama į batutų parką, į žygius.
Atskleidė V. Šlepavičienė ir dar vieną veiklos kryptį – stacionari pagalba vietoje ir misija į namus išklausymo tarnystėje. Mokymai jau pradėti. Idėja, pasak jos, atėjusi iš Italijos, dabar labai propaguojama ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
– Tai nėra psichologas ar psichoterapeutas, o tiesiog paprastas žmogus, kuris gali išklausyti. Yra daug vienišų žmonių, kurie nori tiesiog išsikalbėti arba jiems būna sunku vienam priimti kokį nors sprendimą. Susidarysime grafiką ir čia, parapijos namuose, bus galima ateiti ir pasikalbėti. Yra komandoje teisininkas, socialinis darbuotojas, psichologas, tam žmogui sutikus, analizuosime jo situaciją, spręsime, kaip galime jam padėti, kur nukreipti. Kartais žmonės net nežino, kad gali gauti socialinę paramą ar kt. Tai yra išklausymas prie arbatos puodelio, nukreipimas, palydėjimas, – aiškina „Carito“ vadovė.
Pasak jos, yra išleista metodinė programa, pagal kurią planuojama dirbti, tačiau svarbiausia – praktika.
– Tai čia būtų išklausymo tarnystė vietoje, o misija – išklausymo tarnystė į namus. Yra daug senų ar neįgalių vienišų žmonių, kurie nori tiesiog išsikalbėti, pabendrauti. Vienam savanoriui priskirtume du senjorus, kad jie susipažintų, užsimegztų artimas ryšys. Tačiau susiduriam su problema. Savanorių turime, vienišų irgi daug, tačiau kaip jiems vienas kitą rasti? – svarsto „Carito“ reikalų vedėja, pripažindama, kad su informacijos sklaida kol kas sekasi sunkiai. – Spalį popiežius yra paskelbęs misijų mėnesiu. Mano misija – surasti vienišus žmones, kuriems išklausymo tarnystės reikia.
