Urtė DRĄSUTYTĖ
Per Vėlines ar kiek anksčiau tikriausiai daugelis mūsų skuba į kapines – aptvarkyti, uždegti žvakelę ant artimųjų kapo ir bent mintimis pabūti su tais, kurie iškeliavo Anapilin. Deja, egzistuoja ir problema, apie kurią garsiau prabylama prieš Visų šventųjų pagerbimo dieną. Tai – apleisti, neprižiūrimi kapai. Artimųjų neturinčių tauragiškių kapelius „Dunokų“ kapinėse seniūnija paskutinį kartą pasirūpino stropiau sutvarkyti vasarą. Nors yra ir kuo pasidžiaugti – kilnių tikslų vedimi pavieniai asmenys ar grupės žmonių susiburia, kad primiršti kapai nebūtų palikti likimo valiai.
Už nenupjauto lauko – „benamių“ kapavietės
Kad neprižiūrimų kapų apstu visur, pykčio neslėpdamas rėžė ir į redakciją užsukęs tauragiškis Petras Rakauskas, kuris jau nekart žurnalistams pasakojo apie rajone apleistas žydų kapavietes.
Artėjant Visų šventųjų dienai, „Tauragės žinių“ korespondentė lankėsi keliose kapinėse. Vadinamose Žukų kapinėse, bendrovės „Dunokai“ darbuotoja, kapinių prižiūrėtoja Aldona Švickienė žurnalistei pasakojo, kad šios kapinės – palankioje vietoje, o ir tvarkosi žmonės čia pakankamai gerai. Moteris džiaugėsi, kad ir vieta kapinėms išrinkta išties palanki.
– Čia – gera aura, – tarsi juokaudama, tarsi rimtai kalbėjo Aldona.
Visgi, tolėliau, nuo pagrindinių kapaviečių, už žolėmis apaugusio laisvo žemės plotelio, matyti kiek daugiau nei dvidešimt menkiau prižiūrimų kapų.
– Dvidešimt septyni, – patikslino A. Švickienė. – Jie, kaip mes vadiname – benamių.
A.Švickienei visų šių velionių istorijos bent minimaliai žinomos. Moters teigimu, kai kurie šių žmonių neturėjo artimųjų, o kitų artimieji tik praėjus kuriam laikui sužinojo apie giminaičių mirtį. Dar kiti atsisakė savo artimųjų – dėl pykčių šeimose, netinkamo gyvenimo būdo ar dar kokių gyvenimo aplinkybių. Tokių, kurių tiesiog neatsiranda kam laidoti, nėra artimųjų, palydėjimu į paskutinę kelionę rūpinasi „Dunokų“ darbuotojai.
Artimųjų neturinčių kapeliai, su seniūnijos darbuotojų pagalba, kaip prisiminė „Dunokų“ kapinių šeimininkė, kiek rimčiau, suorganizavus talką, buvo tvarkyti vasarą. Ir dabar, tiesa, jie neatrodo apleisti – praktiškai ant visų jų padėta gėlių, žvakių. Aldona patikino, kad žmonės nėra skūpūs – tie, kurie čia atvažiuoja, neretai nuneša ir ant atokiau esančių kapų gėlių, paaukoja kapinėms žvakučių.
Kapinių prižiūrėtoja, dirbanti šį darbą bemaž dvi dešimtis metų, pokalbio metu išsitraukė knygą, kurioje juodu ant balto surašyti skaičiai byloja liūdną statistiką – nuo kapinių įsteigimo 1992-aisiais jose amžino poilsio atgulė 980 žmonių. Vadinamiesiems benamiams yra atskira knyga.
Anot A. Švickienės, liūdna, tačiau visose kapinėse būna atvejų, kai palaidoti žmonės turi artimuosius, tačiau šie kapuose – reti lankytojai.
Rebusas – kaip patekti į kapines
Prieš keletą dienų „Tauragės žinios“ sulaukė prašymo aktualia tema, artėjant Vėlinėms pasidomėti, kam priklauso teritorija, plytinti greta Rekstukų senųjų kapinaičių, esančių Mažonų seniūnijoje. Į redakciją paskambinusi Kaune gyvenanti Juzefa Ačienė pasakojo neretai mūsų krašte lankanti artimųjų – mamytės, tėčio kapus būtent čia, Rekstukų kapinėse.
– Kapinės apgrėbtos, apipjautos, seniūnijai priekaištų neturime. Anksčiau, gal prieš du metus, buvo privažiavimo kelias. Dabar ten – nei jokio privažiavimo, nei priėjimo, niekas nedaroma. Kai kur šernų išknista, – dėstė moteris.
Ji tvirtino, kad nuo keliuko iki kapinių per apleistą lauką tenka eiti daugiau nei kelis šimtus metrų.
– Visi nuo savęs kaip su ranka nustumia, nieko nežino. Gal palygintų tą kelią – yra bent dešimt žmonių, kurie prižiūri artimųjų kapus šiose kapinaitėse. Juk ir koplytstulpis pastatytas. Iš Kauno dažnai atvažiuojam, bet ten net prieiti sunku, – kalbėjo susirūpinusi moteris.
Šiose kapinėse palaidotas garsus krašto knygnešys – Antanas Pakutinskas.
Seniūnija savivaliauti negali
Norėdami įsitikinti tuo, ką pasakojo mūsų krašte artimuosius palaidojusi moteris, nuvykome į Rekstukų senąsias kapines. Tai, ką išvydome, išties sunku žodžiais nupasakoti. Kaip ir minėjo pašnekovė, iki kapinaičių teko bristi per brūzgynus, kurie vietomis – sulig žmogaus ūgiu. Išlikusios senos provėžos.
Priėjus arčiau situacija kur kas geresnė – nors ir nedaug likę kapų, tačiau jie prižiūrėti, teritorija, matyti – neapleista, aptverta.
Susisiekus su Mažonų seniūnu Jonu Samoška jis paaiškino, kad žino, jog į minėtas kapines veda tik lauko keliukas – jokio kito priėjimo esą nėra.
– Yra etatinis prižiūrėtojas, seniūnijos darbininkai padeda prireikus aptvarkyti. Aptvėrėm teritoriją, bet problema ta, kad ten – privačios žemės, mes negalim keliuko išpilti. Dabar, jeigu tuo keliuku mažiau automobiliais važiavo, mažiau lanko, tai ir neliko kaip prieiti. Reikia pamatyti, kaip dabar ten atrodo, pakelti dokumentus, padiskutuoti su žemės savininkais. Jei tolerantiški, gal rastume sprendimą, o dabar bet kokie darbai būtų rizikingi, negalim savivaliauti, – kalbėjo seniūnas.
J. Samoškos teigimu, Mažonų seniūnijos žinioje yra virš 30 didesnių ir mažesnių kapinių, o skaičiuojant su visais prižiūrimose teritorijose esančiais paminklais, pasak seniūno, susidaro dar solidesnis skaičius.
– Apimtis didelė, todėl fiziškai sunku viską sužiūrėti, ne viską darbuotojai gali pastebėti, – tvirtino Mažonų seniūnas.
Lankė partizanų kapus
Artėjant Vėlinėms, ne tik pavieniai asmenys uždega žvakeles ant vienišų kapų, kilnūs tikslai skatina susiburti draugėn.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai Vytautas Laurinaitis, Vidas Čereškevičius, Antanas Martutaitis, Juozas Berneckis su Tauragės profesinio rengimo centro mokiniais ir mokytoja Vilma Liorančiene vyko aplankyti partizanų kapų.
– Turėjome išankstinį grafiką. Pradėjom apsilankydami Ceikiškės kaime, tada vykome į Antegluonį, buvome Batakiuose, Ožnugariuose, Eičiuose, Sakalinėje. Sutvarkėme šešis paminklus. Nušlavėm, nupjovėm žolę, apvalėm paminklus, uždegėm žvakutes, padėjom gėlių, – pasakojo V. Čereškevičius.
Pasak jo, kartais su Vytautu aplankyti ir prižiūrėti kapų vyksta tik jie du, tačiau labai smagu, jog šį kartą tai buvo mokytojos ir mokinių iniciatyva, dėl to ir pats darbas vyko greičiau.
– Užtrukom pusdienį. Gerai, kad daug žmonių buvo, – antrino V. Laurinaitis.
Pašnekovo teigimu, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narių Tauragės skyriuje yra nemažai, apie 30 – visi jie stengiasi prižiūrėti kapus savo apygardoje. Abu kalbinti vyrai džiaugėsi, jog šįkart bendram tikslui visus suvienijo mokytoja Vilma Liorančienė ir Tauragės profesinio rengimo centro mokiniai.
– Jauni žmonės viso to nepatyrė, nežino, kur yra partizanų kapai, mes jiems aprodom. Mes viską išgyvenom, patyrėm, – mintimis dalijosi V. Laurinaitis.
Tokiomis išvykomis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai neapsiriboja.
– Turim labai daug veiklos, – pridūrė V. Laurinaitis.
Pasak pašnekovų, kaip tik šiuo metu vyksta atnaujinimo darbai muziejuje:
– Norim atidaryti Tauragės istorinės atminties muziejų, dabar jame viskas atnaujinama.
