Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Asociacijos „Muzikos ir teatro projektai“ iniciatyva padėti mažiesiems ligoniukams ir likimo nuskriaustiems vaikams sulaukė atgarsio ne tik Tauragės krašte. Apie asociacijos projektą „Mano mažas pasaulis“ puikiai žino ne tik tauragiškiai, bet ir Jurbarko krašto gyventojai. Nuotaikingi teatro užsiėmimai vyksta Tauragės ligoninės Vaikų ligų skyriuje, reabilitacijos centre-mokykloje „Pušelė“, viešosios įstaigos „Gelbėkit vaikus“ Tauragės vaikų dienos centre ir Viešvilės vaikų globos namuose. „Tauragės žinios“ kalbasi su projekto organizatoriais – kas paskatino jas imtis šio projekto.
Socialinė pedagogė Jovita Sabaliauskienė sako, kad Tauragės vaiko dienos centre į teatro užsiėmimus susirinkdavo apie penkiolika linksmų, smalsių ir draugiškų vaikų. Vaikai centre ruošia pamokas, pietauja, kartu su Jovita turiningai leidžia laisvalaikį.
– Savo džiaugsmu jie dalijasi ir su tėveliais, kviesdami juos į centre organizuojamus renginius ir šventes. Vaikai noriai lanko centrą, – pasakojo Jovita.
– Teatro užsiėmimai – ar tai reikalinga centro vaikams?
– Vaikai puikiai jautėsi teatro užsiėmimų metu. Veikla atitiko vaikų amžių ir poreikius, pateisino jų lūkesčius. Jaunieji artistai labai laukdavo, kada pas juos vėl atvažiuos teatro mokytoja.
– Kaip dramos užsiėmimai padėjo jaunosioms asmenybėms jaustis visaverčiais visuomenės nariais ir socialiai integruotis į bendrą visuomenės gyvenimą?
– Manau, kad meno užsiėmimai palengvino jų socialinę gerovę, savijautą, padėjo geriau pažinti, suvokti save, suprasti savo jausmus, išmoko išlieti susikaupusią energiją, išlaisvinti kūrybiškumą, sužinojo, kaip valdyti savo emocijas, pasijusti kitokiais ir smagiai leisti laiką.
– Kokia situacija užsiėmimų metu labiausiai Jums įsiminė?
– Visa veikla paliko gerų prisiminimų, ypač „imtynės“, kurių metu vaikai išliejo neigiamas emocijas.
Teatro pedagogė Ieva atskleidžia, jog dalyvauti projekte sutiko vien dėl to, kad galėtų praskaidrinti mažųjų kasdienybę.
– Norėjau, kad jų pasaulis kartu su mano pasirodymu taptų gražesnis. Teatras visų pirma verčia mąstyti ir judėti, o judantis ir mąstantis žmogus yra sveikas, nori tobulėti, grožėtis pasauliu ir eiti į priekį. Dar besimokydama universitete supratau, kad judėjimas – svarbiausia priemonė norint džiaugtis pasauliu. Judėjimą aš suprantu ne vien kaip fizinį darbą, tai bendravimas su žmonėmis, parodų, muziejų, teatrų lankymas. Teatras yra judėjimas, o judėjimas gydo, – įsitikinusi Ieva.
– Ar dramos pedagogo darbą galima palyginti su psichologo darbu?
– Be abejonės, teatras, kaip ir psichologija, tiria, bando išsiaiškinti priežastis, kurios trukdo gyventi. Susitikdama su vaikais turiu uždavinį pasinaudodama teatriniais žaidimais suteikti jiems galimybę analizuoti ir nugalėti save, o tai padaręs tampi laimingesnis, gyventi lengviau, nes supranti egzistencijos esmę šiame pasaulyje. Aš nesu psichologė, aš padedu vaikams išmokti patiems tapti psichologais.
– Kokios emocijos apimdavo po eilinio dramos užsiėmimo?
– Jaučiuosi atlikusi gerą darbą. Žinant, kokie sunkumai laukia vaikų namie, norisi, kad jie neliūdėtų. Vieta, kur mes susipažinome, vadinama centriuku, tai pati prasmingiausia vieta, kokią esu mačiusi. Jie renkasi kiekvieną darbo dieną. Bendrauju su puikia moterimi Jovita Sabaliauskiene, kuri atiduoda visą savo šilumą, visą patirtį. Centriuke vaikai gauna karštus pietus, gimtadienio proga – žaislų, pieštukų, dantų šepetėlių. Šios dovanos suneštos geros valios žmonių. Mano tėtis fotografas Sigitas Kancevyčius taip pat prisideda prie šios kilnios misijos, dovanodamas profesionalią fotosesiją visiems vaikams. Daug gražių dalykų įvyksta šiame apleistame, nerenovuotame kambariuke.
– Ar materialinis nepriteklius neužgožia vaikų noro tobulėti? Ar matote juose talentų?
– Mažesni vaikai dar nesupranta, koks negeras yra pasaulis ir kad jiems reikės su juo kovoti. Vyresnieji realiai žiūri į aplinką, jie mąsto ir nedejuoja. Na, kad ir situacija, kai visi buvome baseine, visus vaikus tėvai prižadėjo ateiti pasitikti, nes baigėme maudytis vakare. Žinoma, laiku pasirodė tik keletas tėvų, o mergaitė, kurios mama paskambino ir pasakė, kad atvažiuos pasiimti taksi, iškart sako: „Kodėl mama netaupo pinigų?“ Aš ją iškart supratau – tėvai gaili vaiko drabužėliams, o vaišindamiesi alkoholiu nebeskaičiuoja pinigų. Tai nesąžininga. Mano jaunosios mokinės labai gražios, labai artistiškos, labai linksmos. Berniukai stiprūs, tikri vyrai. Manau, kad jie sugebės kovoti su gyvenimo negandomis.
– Kokia situacija Jums labiausiai įstrigo atmintyje? Linksma ar liūdna?
– Skaudžių dalykų daug, bet tai tų šeimų ir dirbančių su šitais žmonėmis reikalas. Labai linksma istorija įvyko tą dieną, kai ėjome į baseiną. Jovita prieš einant išdėstė taisykles, kaip jame elgtis, viena jų buvo, kad persirengti reikia persirengimo kabinoje, ir juokaudama pasakė, kad jei jums, vaikai, gėda, lįskite į spintelę. Visi nuėjo rengtis, o viena mergaitė išlindo pro duris ir piktai sako: „Mokytoja, aš netelpu į spintelę“. Visiems buvo gardaus juoko. Linkiu savo naujiesiems draugams, taip juos dabar vadinu, nepasiduoti ir džiaugtis trumpiausiu ir gražiausiu periodu – vaikyste.
Rima Bandzinaitė, asociacijos „Muzikos ir teatro projektai“ vadovė ir projekto „Mano mažas pasaulis“ sumanytoja, įsitikinusi, kad teatras beveik kaip medicina padeda žmogui pasveikti.
– Jau seniai įrodyta, kad kūryba, vaidyba ir kiti scenos menai teigiamai veikia žmonių sąmonę, suteikia gerų emocijų. Esu įsitikinusi, kad projektas „Mano mažaspasaulis“ padės neįgaliems vaikams, vaikų namų auklėtiniams, ligoninėje gulintiems jauniesiems pacientams ir vaikams iš rizikos šeimų tapti visaverčiais visuomenės nariais. Teatras – labai paveiki auklėjimo priemonė, nes veikia žmogaus emocijas, o žmogaus mąstymas keičiasi ir nauja patirtis ateina tik išgyvenant ir išjaučiant. Projektas iš dalies finansuojamas Kultūros ministerijos. Noriu padėkoti ir Tauragės rajono savivaldybei bei Jurbarko rajono savivaldybei, kurios taip pat prisidėjo prie šio projekto finansavimo. Džiaugiuosi komanda, kurią pavyko suburti projektui įgyvendinti, labai nuoširdžiai jiems dėkoju.
