Trečiadienį Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje lankėsi „Misija Sibiras‘16“ dalyviai. Raseiniškiai Arnas ir Monika – tik du iš šešiolikos komandos narių, kurie atvyko pasidalinti savo įspūdžiais ir patirtimi iš tolimosios Igarkos.
„Misija Sibiras“ projekto tikslas – jaunosios kartos pilietiškumo bei didžiavimosi savo valstybe jausmo ugdymas. Jauni žmonės vyksta į apleistas Sibiro vietoves susitikti su dar ten tebegyvenančiais lietuvių tremtiniais ir sutvarkyti apleistas kapavietes.
2016-aisiais komanda vyko į Igarką, kuri buvo vienas didžiausių SSRS tremties ir įkalinimo taškų. Čia buvo ištremta daugybė lietuvių. Tremtiniams Igarkoje teko susidoroti ne tik su atšiauriu klimatu, bet ir su sudėtingais darbais. Darbai daugiausia sukosi apie medieną, kai kurie tremtiniai tiesė geležinkelį maršrutu Igarka-Salechardas.
Igarka – mažai apgyvendinta. Tai lėmė labai atšiaurus poliarinis klimatas. Žiemos trukmė Igarkoje yra devyni mėnesiai, o šaltis nukrenta net iki -60° C, nuolat pučia stiprūs vėjai, o žemę sukaustęs daugiametis įšalas.
Igarkoje iki šių dienų yra išlikę 3 lietuvių kapinės. Vienose jų – net apie 1000 kapaviečių. Tai vienos didžiausiu lietuvių kapinių, buvusių SSRS teritorijoje. Šios kapinės ir buvo vienas pagrindinių „Misija Sibiras‘16“ ekspedicijos tikslų.
Ruošdamiesi kalbėti apie savo patirtį Igarkoje, Arnas ir Monika renginio klausytojus iš karto perspėjo – jų patirtis Rusijos Šiaurėje nepalyginama su tremtinių, tačiau jie mielai papasakos apie tai, ką reiškia prisiliesti prie tokios svarbios ir skaudžios istorijos dalies.
Jaunuoliai į komandą buvo atrinkti iš 75-ių geriausių, įveikusių bandomąjį 50 kilometrų žygį pėsčiomis Trakai-Kernavė. Komandą, kuri turėjo keliauti į Igarką, sudarė 10 iš visos Lietuvos atrinktų žmonių ir 6 kūrybinės komandos nariai – vadovas, žurnalistas, operatorius ir kiti.
„Su savimi tempėme kuprines, kurios svėrė apie 25–30 kg, nesvarbu, tu vaikinas ar mergina, visiems vienodai. Kai atvykome į Igarką, buvo poliarinė diena, atrodė, kad laikas ten sustojęs. Mus pasitiko sovietinė technika ir apleisti daugiabučiai – jų daug, o žmonių nėra. Labai keistas, įdomus jausmas“, – pasakojo „Misija Sibiras‘16“ dalyviai.
Kadangi kapinės, kuriose turėjo dirbti misijos dalyviai, nuo stovyklavietės buvo nutolusios apie 5 km, nuspręsta, kad visi apsistos tiesiog prie kapinių, ten pat dirbs ir gyvens. Tiesa, lietuvaičių įsivaizduojamos kapinės realybėje buvo tikrų tikriausias apleistas, brūzgynais apaugęs, miškas.
„Pradžioje neapskaičiavome jėgų, visą laiką buvo diena, šviesu, dirbome per daug, greitai išsekome. Pradėjo gelti uodai, pulti moskitai. Nuo išsekimo tapome neatsargūs ir dirbdami. Arnas, prasikirtęs koją, dėl galimos infekcijos buvo greitosios medicinos pagalbos automobiliu išvežtas į ligoninę. Pamatėme ne tik mišką, galėjome įvertinti ir jų medicininių paslaugų kokybę“, – pasakojo dalyviai. Tiesa, kaip Arnas pastebėjo, medicininių priemonių daugiau jo vairuojamame automobilyje negu Igarkos greitojoje mašinoje, tačiau čia pat ir pagyrė – medicinos slaugė buvo graži.
Ištvėrę įvairius išbandymus, sutvarkę tremtinių kapus, padarę devynis naujus kryžius ir jais papuošę kapines, aplankę ir pabendravę su vietiniais gyventojais, misijos dalyviai nė už ką nesigaili nei vienos ten praleistos dienos ir sako, kad patirtis Igarkoje – neįkainojama.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skiria ypatingą dėmesį vaikų, jaunimo psichinei sveikatai stiprinti. Nemažai organizacijų ir kitų įstaigų siūlo prasmingą vaikų užimtumą – vasaros stovyklas, tačiau pastebima, kad jų, orientuotų į psichinės sveikatos stiprinimą, labai mažai. Todėl Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka inicijavo meninę-patyriminę vaikų vasaros stovyklą „Pozityvumo tiltas“, kurią finansavo Tauragės rajono savivaldybė.
Kad tiek žmonių būtų, Lauksargių geležinkelio stotis gal ir mena, bet ten gyvenantys žmonės turbūt tikrai nebuvo matę tokios gausos žmonių. Ir ne keleiviai čia susirinko kaip senais laikais važiuoti geležinkeliu į Tilžę ar Įsrūtį, ar į Tauragę, Batakius, Viduklę, Šiaulius. Ir ne trečiasis pasaulinis karas (neduok , Dieve) prasidėjo, nes pirmuosius du pasaulinius gerai mena raudono ir dar oho kaip tvirto mūro sienos. Ne. Susirinkimas buvo itn taikus , pacifistiškas gal kiek. Be abejo, stotis mena ir čia skambėjusią muziką. Turbūt daugiausia karinius maršus. O šįkart čia skambėjo ne maršai, bet labai gera džiazo muzika.
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fotografijos galerijai, įrengtai pietiniame bokšte, sukanka 20 metų. Ta proga fotografų klubas „Fotojūra“ rengia ypatingą parodą – pirmąją klubo istorijoje pinhole technika atliktų fotografijų parodą „Fotojūra Pinhole“.
Mažoniškiai šeštadienį susibūrė į tradicinę kraštiečių šventę, kurioje sodriausiomis spalvomis, gražiausiais prisiminimais spalvino šviesų prisiminimų peizažą.
Vakarykštis renginys „Vienas (m)eilėraštis“ Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ buvo skirtas artėjančiai Valentino dienai, todėl į jį buvo kviečiami ne tik poetai, bet ir poezijos mylėtojai. Vakaro metu Tauragės pilies menėse skambėjo lyrika. Eiles skaitė Tauragės klubo „Žingsniai“ literatai ir kiti erdvės išsiilgę miesto poetai, akustine gitara grojo Romanas Grigorjev.