Kol lietuvaičiai socialiniuose tinkluose dalinasi snieguotos žiemos vaizdais, tauragiškė Vita Arvasevičiūtė siunčia linkėjimus nuo Gran Kanarijos krantų. Saulė, plaukus draikantis jaukus vandenyno brizas bei įspūdingos nuotraukos socialiniuose tinkluose verčia aikčioti ne vieną merginos bičiulį. Ji kartu su savo vyru Simu įsigijo jachtą pavadinimu „Windarella“, kaip patys teigia, dirba, keliauja, nardo, mėgaujasi maistu, gaudo įspūdingus vaizdus, nuotykius ir vėją. „Tauragės žinių“ pakalbinti keliautojai pripažino, kad save gali pristatyti įvairiai: architektė ir inžinierius arba naras ir kaitavimo instruktorė. Tačiau tiksliausia juos būtų vadinti užsispyrusiais jaunais optimistiškais pasiutusiais svajotojais, bandančiais atrasti savo pasaulį, kurio nepasiūlys jokia kelionių agentūra ar vadovėlis.
– Vita, papasakok trumpai apie save. Žinau, kad tu – tauragiškė. Dabar net šiek tiek madinga parodyti savo šaknis, tuo pasididžiuoti.
– Gimiau 1989 m. Tauragėje, čia ir užaugau. Lankiau Martyno Mažvydo vidurinę, vėliau mokslus baigiau „Versmės“ gimnazijoje. Nuo vaikystės buvau labai aktyvus vaikas, lankiau visą galybę įvairiausių būrelių, o visi vakarai praleisti su draugais žaidžiant krepšinį, tinklinį ar važinėjantis dviračiais. Todėl su Taurage sieja patys šilčiausi prisiminimai, čia praėjo laimingiausios vaikystės ir jaunystės dienos. Pastaruoju metu labai retai leidžiu laiką Lietuvoje, dar rečiau – Tauragėje, nes tėvai taip pat išsikraustė, bet čia vis dar gyvena mano teta ir dėdė, kurie yra labai svarbūs mano širdyje ir gyvenime.
– Studijavai Klaipėdoje, gal ten ir atradai bures, aitvaravimą ir, kaip suprantu, hobį bei gyvenimo vyrą?
– Rinkausi tą specialybę, kurios tuo metu troško širdis, bet dabar jaučiu, kad stojau ne į universitetą, bet į Klaipėdą tik dėl jūros. Dar studijuodama, dėl savo aktyvumo nuėjau savanore į universiteto burlaivį „Brabander“, ten patekau į lenktyninį plaukimą „The Tall ship race“ regatoje Šiaurės jūroje. Tai buvo mano pirmas susitikimas su burėmis, vėju ir dabartiniu savo vyru. Tiesa, tuomet patekome į didžiulę 8 balų audrą atšiaurioje jūroje, todėl romantikos tikrai nebuvo... Bet vaizdas ir išgyvenimai viršijo bet kokį apie jūrą matytą filmą. Taip ir pamilau šias stichijas, o kiek vėliau, jau krante, – ir savo dabartinį vyrą. Su juo jau po metų pradėjome jėgos aitvarų sportą.
– Kurį laiką aitvaravote Svenselėje, visai netolimoje Kuršių marių pakrantėje.
– Kaituojam su vyru jau senokai, tačiau tik porą metų, kai perėjau į profesionalią karjerą ir tapau atestuota jėgos aitvarų instruktore. Vasaros sezonu darbavausi Svencelėje. Esu išmėginus daug ekstremalių sporto šakų, tačiau ši taip ir „prilipo“ visam laikui. Tai pats geriausias būdas susitikti su stichija ir „nusileisti ant žemės“, tai išlaisvina, išvalo ir primena, kad mes trapūs, maži ir laikini. Iki šiol, kai įlipu į vandenį, nebegaliu išlipti, nes noriu daugiau, sustoju tik kai baigiasi vėjas arba nebeturiu jėgų. Tuomet krentu ant žemės ir žiūriu į žydrą dangų, kol iš naujo sukaupiu jėgų eiti tvarkyti įrangos.
– Jėgos aitvarų turbūt nepakako. Kaip kilo mintis įsigyti jachtą?
– Mes abu su vyru esam visiški vėjo ir vandens fanai, tad seniai turėjome tokią svajonę kada nors įsigyti namus ant vandens. Taip viskas susidėliojo, kai nutarėm, kad reikia viską daryti ne kada nors, o dabar, nes gyvenimas gi trumpas. Todėl sukūrėme planą, kaip to pasiekti. Po vestuvių įgyvendinom svajonę, įsigijome jachtą – namus, kurios vardas „Windarella“.
– Skaičiau, kad dėl to pardavei butą. Nešaukė mama, kad proto netekote?
–Na, taip, pardavėm butą Klaipėdoje, bet įsigijome namą, su kuriuo galim keliauti. Mes į tai žiūrim taip pat kaip žmonėsm dėl kokių nors priežasčių pardavę ar pakeitę savo būstą. Tėvai ir artimieji jau šiek tiek pratę prie mūsų nutrūktgalviškumo, todėl reagavo labai ramiai. Žinoma, labai jaudinasi, kai plaukiam ilgus atstumus, būna, kad ne ryšio zonoje prabūname ir penkias paras, tuomet jie gali stebėti tik mūsų GPS signalą ir matyti, ar vis dar judame. Bet šeimos ir artimųjų palaikymas milžiniškas, guodžia, kai nesiseka, visuomet skatina judėti pirmyn ir nepasiduoti. O tokiose kelionėse – svarbiausia, kad kranto komanda sirgtų, palaikytų ir džiaugtųsi kartu su mumis.
– Koks jūsų maršrutas, tikslas?
– Mūsų tikslas paprastas: atrasti ir pažinti pasaulį savo greičiu ir būdu, tuo pačiu savo atradimais pasidalinti ir su kitais. Nors jau nuplaukėm nemažai ir šiuo metu esame apsistoję Kanarų salose, bet pavasarį planuojame judėti pro Madeirą, atgal į Viduržemio jūrą, kur norime aplankyti daug dar neištirtų vietų. Galiausiai taip tikimės įgyvendinti savo kitą svajonę – apiplaukti pasaulį.
– Turbūt jūsų diena ant vandens prasideda kiek kitaip. Be to, viskas kainuoja. Turite kažkokių finansinių pajamų, darbą, už kurį gaunate atlygį?
– Mūsų kasdienybė visiškai identiška visų žmonių kasdienybei. Mes keliamės, pusryčiaujam, apsitariam dienos darbus, tuomet bandom juos įvykdyti. Laivas reikalauja daug dėmesio, priežiūros ir nuolatinių patobulinimų, ką tik baigėme vienos detalės keitimą 19 metrų aukščio stiebo viršūnėje. Po darbo dienų stengiamės turėti ir savaitgalius, kai keliaujame po salą, važinėjame dviračiais ar kitaip pramogaujame. Mielai bendraujam ir į įgulą priimam keliautojus, buriuotojus ir smalsuolius, taip ne tik parodydami buriavimo grožį, bet ir gyvenimo laive ypatybes. Šie žmonės ir kelionių organizavimas yra mūsų pajamų šaltinis, leidžiantis užsidirbti pragyvenimui. Taip pat rašome populiarėjantį internetinį blogą windarella.com, kuriame dalinamės įspūdžiais, nuotraukomis ir planais, nors iš jo uždarbio dar nėra, bet atsiranda mūsų gerbėjų ir palaikytojų, o tai neįkainojama.
– Įsileiskite į savo namus. Koks jūsų miegamasis, gyvenamasis plotas?
–„Windarella“ turi keturias kajutes, todėl be problemų sutelpam ir mes, ir svečiai. Tiesa, miegamasis yra nedidelis – tik dvigulė lova ir spintelė, tačiau pagrindinė erdvė labai komfortiška: erdvi ir patogi svetainė, sujungta su virtuvėle. Joje ir verda visas gyvenimas: valgom, kalbamės, žiūrim filmus ar tiesiog būnam.
– Nebuvo minčių – „velniop, norių į plačią lovą, į namus“? Juk tai ekstremalu, jei įvertinsime audras, vėją, potvynius ir kitas gamtos išdaigas.
– Visko būna... Šiuo metu esame uoste, bet jei didelė audra, tenka gerai palinguoti net ir prisirišus jachtą prie žemės. Būna, plaukdamas patenki į blogesnes oro sąlygas ar tiesiog pasitaiko nuovargio ar liūdesio minučių, tuomet labai norisi atsidurti artimųjų glėbyje. Tačiau audros, blogos mintys amžinai nesitęsia, viskas tik laikina ir bet kokius nesklandumus ar liūdesį galiausiai užglaisto jachtą lydinčių 100 delfinų būrys, ką tik pagautas tunas, saulė, žvaigždėtas dangus ir kiti gamtos stebuklai. Jų už jokius pinigus neįsigysi, tuomet jaučiame, kad viską darome teisingai.
– Nepasiilgote sniego?
– Šiuo metu keliaujame po Kanarų salas. Žiema čia – kaip gera lietuviška vasara, dieną oro temperatūra siekia 22, vakare – 18 laipsnių. Nekaršta, bet labai patogu ir jauku. Žiemos pasiilgstu tik tos baltos už lango, kai Kalėdos, dega žvakės ir jaukiai sėdi su artimaisiais. Aš asmeniškai šilumos žmogus, gražu pažiūrėti, bet mano šypsenai saulė ir šiluma yra būtina.
– Ar daug žmonių su tokiais pomėgiais sutikote kitose šalyse?
– Toks gyvenimas ir keliavimas laivu yra labai populiarus, tai daro daugybė žmonių, tačiau Lietuvoje buriavimo tradicijos dar nėra tokios senos ir gilios kaip Skandinavijoje, Anglijoje ar Prancūzijoje, todėl tokių kaip mes yra tik keletas. Tikimės, kad mūsų svajonė, apie kurią kalbam garsiai ir daug, įkvėps ir kitus siekti ir įgyvendinti savąsias. Gyvenam tik vieną kartą, tad kodėl nepabandžius?
– Jei sugalvotumėte sugrįžti į Lietuvą, būtų sunku?
– Mes jos tarsi ir nepalikom... Esam vis dar registruoti Lietuvoje, mokame mokesčius ir stengiamės dalyvauti jos gyvenime. Mes tik keliautojai, išsiruošę į ilgą kelionę, o kur ji baigsis, niekas nežino. Visą gyvenimą stengiamės daryti tik tai, kas atrodo teisinga ir ko mes patys norime, jei nuspręsime, kad norime į Lietuvą, tikrai tame nebus nieko sudėtingo ar sunkaus. Kai nori, randi ir būdų, ir kelių.