Vasario 1 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatras kviečia tauragiškius į premjerinį spektaklį: Tauragės kultūros centre (Dariaus ir Girėno g. 3) žiūrovų lauks Kerilės Čerčil dviejų veiksmų drama „Top Girls (Neprilygstamosios)“. Spektaklį režisavo Gytis Padegimas, scenoje šįkart karaliaus vien moterys: žiūrovų įvertinimo lauks Klaipėdos dramos teatro aktorės Alina Mikitavičiūtė, Jūratė Jankauskaitė, Regina Šaltenytė, Jolanta Puodėnaitė, Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Eglė Jackaitė, Simona Šakinytė.
Kerilė Čerčil – viena žymiausių XX a. pabaigos britų dramaturgių. Jos pjesė „Top Girls“, parašyta 1982 m., pateko ir į 100 geriausių tūkstantmečio pjesių sąrašą, kurį sudarė Britų nacionalinis teatras.
Pjesės struktūra ganėtinai neįprasta – tai visiškai atskiri epizodai, kuriuose kartojasi tik vienas personažas, Marlenė, o laiko ir tikrovės procesai tarsi atgręžti atgal – pjesė prasideda nuo sąlyginio, fantastinio lygmens, vėliau šokteli į šių laikų tikrovę, aplenkdama finalinius įvykius, galiausiai grąžinančius mus į realios sekos pradžią.
Marlenė – ambicinga vidutinio amžiaus karjeristė, ką tik tapusi naująja įdarbinimo agentūros „Top Girls“ direktore aštuntojo dešimtmečio Londone. Ji švenčia savo sėkmę pietaudama su penkiomis iškiliomis, sudėtingų likimų moterimis iš įvairių šimtmečių, žemynų bei realybės lygių – tiek istorinėmis asmenybėmis, tiek meno personažais.
Vėliau scenoje pasirodo Marlenės penkiolikmetė dukra Eindžė, kurią provincijoje užaugino jos teta Džoisė, ir Eindžės dvylikametė draugė Kitė. Veiksmas vyksta įdarbinimo agentūroje, kurios vairą ką tik perėmė Marlenė. Vienoje jų pasirodo Misis Kid – jos vyras tikėjosi, kad jis, o ne Marlenė bus paskirtas naujuoju direktoriumi ir jį dėl to ištinka širdies smūgis. Kitoje scenoje susiduriame su moterimi, išdirbusia toje pačioje įstaigoje dvidešimt metų ir dabar beviltiškai ieškančia darbo. Agentūros merginos Vinė ir Nelė šnekasi apie santuoką ir svarsto, ką reiškia būti vedusio vyro meiluže. Šios XX amžiaus scenos susišaukia su fantastinio vakarėlio viešnių gyvenimais.
Pjesės pabaigoje Marlenė, sėkminga Londono verslininkė, kurios nevaržo nei vaikai, nei vyras, aršiai diskutuoja apie gyvenimą su seserimi Džoise – ištekėjusia ir užauginusia jos pavainikę dukrą kaip nuosavą vaiką. Marlenė visomis išgalėmis gina savo ir kitų panašių moterų pasiekimus, tačiau potekstėje juntame jos vidinę tuštumą ir augantį nusivylimą gyvenimu, kuriame ji paaukojo moterišką laimę dėl karjeros ir materialių gėrybių. Nors seserys viena kitai lieja tulžį ir apmaudą, aiškiai matome, koks gilus jų abipusis ryšys ir kokie iš esmės panašūs jų slapti troškimai…
Stebėdami, kaip veikia Marlenės šiurpiai sterili agentūra, suvokiame, kad joje siekiama klientes išmokyti pačių atgrasiausių vyriškų bruožų: savanaudiškumo, agresijos ir gebėjimo bet kuria kaina prasiskinti kelią beširdžiame verslo pasaulyje. Marlenės asmeninis gyvenimas bevaisis ir atitrūkęs nuo prigimties – ji pabrėžtinai atmeta viską, kas joje galėtų pažadinti moterį, nes tai neva kliudytų jos karjerai. Moters vertę Marlenė linkusi matuoti tik vyriškos sėkmės standartais. Ji tarsi vergas, ištrūkęs iš vergijos kūnu, bet ne siela, ir trokštantis ne laisvės, o tik galimybės būti vergvaldžiu ir engti kitus taip, kaip buvo engiamas jis pats. Tačiau giliai po viso to ledyno svoriu išgirstame beviltišką moters aimaną dėl pačiai sau sukelto skausmo. Kas dėl to kaltas? Vyrų valdoma visuomenė ar klaidingas moterų supratimas, kas yra jų laisvė ir laimė? Autorė nei atsako, nei mėgina atsakyti. Ji tiesiog kelia klausimus ir verčia mus jausti, kokie jie skaudūs, palikdama patiems ieškoti savito sprendimo.
