Karina SĖRIKOVA
Neretai žodis „atostogos“ asocijuojasi su lėktuvo bilietais ir skrydžiu kažkur toli toli. Deja, paprastai už egzotišką poilsį reikia pakloti nemenką sumą pinigų. Ieškantiems nebrangaus atsipalaidavimo užsienyje siūlome aplankyti kaimynus – nuvažiuoti į Latviją, o jei galimybės leidžia, ir į Estiją. Įveikę maždaug 1500 kilometrų, parsivešite ne mažiau įspūdžių nei iš didžiausių pasaulio sostinių. Būtent taip šiemet atostogauti nusprendė ir šių eilučių autorė.
Turistai myli Rygą
Į Rygą išsiruošėme sekmadienį. Palikę užnugaryje lietingą Tauragę, aplenkę Joniškį, netrukus įriedėjome į kaimyninę Latviją – buvo sunku patikėti savo akimis, kaip stipriai gali skirtis oras vos už 150 kilometrų.
Ryga pasitiko rami, matyt, nusiteikusi ilsėtis po audringo savaitgalio, nors naktiniai klubai, barai ir aludės trankia muzika kvietė vidun. Užsukome. Kainos nenustebino, nors jos ir kiek didesnės nei Lietuvoje. Bokalas latviško alaus atsiėjo 10 litų. Bare sklido anglų, vokiečių, italų, turkų kalbų kratinys. Teko girdėti, kad būtent pastarosios šalies, taip pat airių, skandinavų turistai mielai renkasi didžiausią Baltijos šalių miestą atšvęsti bernvakariui ar mergvakariui. Pagrindinė priežastis – dėl užsieniečiams priimtinų kainų.
Rygos senamiestis neretai lyginamas su Vienos ir Sankt Peterburgo dėl savo Art Nouveau architektūros. Ne vienas lietuvis, lankęsis Rygoje, pastebėjo – šis Latvijos miestas turistams neretai patrauklesnis nei Vilnius.
Susiviliojo viešbučio verslu
Apsistojome nedideliame retro stiliaus viešbutyje, kurio savininką teko garbė pažinti artimiau. Klausimas po klausimo – išsirutuliojo pokalbis. 32-ejų viešbučio valdytojas Frederikas verslą pradėjo prieš dvejus metus. Iki tol save išbandęs spaudos, radijo ir televizijos žurnalisto, anglų kalbos dėstytojo ir banko, beje, bankrutavusiojo „Krajbanka“, darbuotojo amplua, nutarė tapti nepriklausomu verslininku ir prisipažino, kad kol kas tai vienas geriausių jo sprendimų.
– Mėgaujuosi laisve, susipažįstu su įdomiais žmonėmis, realizuoju savo aistrą, kurdamas retro interjerus, – teigė naujasis pažįstamas, tačiau prisipažino, kad verslas iš jo pareikalauja šešių darbo dienų per savaitę.
Tiesa, Frederikas prisipažino, kad kuriant įmonę teko įveikti nemažai biurokratinių niuansų, išgelbėjo įgimtas smalsumas ir atkaklumas.
Estų paplūdimys – kitoks
Anksčiau, nei suskambėjo žadintuvas, pažadino garsiakalbių olandų švilpavimas. Atsisveikinę su dvi dienas laikinaisiais namais mums tapusiu viešbučiu ir jo šeimininku, patraukėme kurortinio miesto Piarnu, nuo 1996 metų vadinamo Estijos vasaros sostine, link.
Apsistojome viename miesto hostelių, mat nakvynė šio kurortinio miestelio viešbutyje – brangesnė nei šalies sostinėje Taline. Netrukus jau žingsniavome į miestelio traukos centrą – jūros pakrantę.
Maloniai nustebino kurorto paplūdimys, nusėtas įvairiausiais treniruokliais, sūpynėmis, kvieste kviečiantis žaisti tinklinį, futbolą, buriuoti, išbandyti skrydį jėgos aitvarais ir kitaip aktyviai ilsėtis. Gražu buvo stebėti jaunus tėvus, kartu su vaikais žaidžiančius krepšinį, spardančius kamuolį, besivažinėjančius riedučiais. Žinoma, ne ant smėlio – paplūdimyje įrengtose aikštėse. Pagyrų vertas ir baltutėlis Piarnu smėlis, kuris, teko skaityti, atnaujinamas kasmet. Dėl seklaus jūros kranto ir įlankoje neūžaujančio vėjo vanduo ten įšyla ypač greitai.
Aplankyti verta ne tik Piarnu paplūdimį, bet ir patį miestą, kur gausu didžiulių parkų, paminklų, istorinių įžymybių, įspūdingas, nors ir nedidelis, Piarnu senamiestis.
Talinas – miestas ant kalvų
Jau kitą dieną noras pajusti dar niekad nelankyto miesto –Talino – ritmą išginė į kelią. Beje, Estijos keliai, kaip ir teko girdėti, pasižymi tvarka ir griežta disciplina. Estai mėgsta važiuoti lėtai, neturi įpročio lenkti automobilių ar kitaip išsišokti kelyje. Tai džiugino. Benzino kainos panašios į lietuviškąsias – litras 95-os markės benzino Estijoje kainuoja 4,62 lito.
Kaip bebūtų keista, Talinas nepribloškė. Galbūt kaltas klaidingas įsivaizdavimas, kad tai, kas toli ir nepažinta, labai skiriasi. Kaip ir tikėjomės, daugiausiai turistų Taline – skandinavai, traukiantys linksmai ir pigiai praleisti atostogų, o kai kurie, dažniausiai suomiai, mat Taliną ir Helsinkį skiria vos 80 kilometrų vandeniu, – apsipirkti.
Hanzos stiliaus Talino senamiestis skirstomas į aukštutinį ir žemutinį, mat miestas kalvotas. Aukštutinis miestas – vyskupystės centras. Ten rasite Toompea bokštą, Estijos parlamentą, liuteronų katedrą ir įspūdingąją Aleksandro Neviškio cerkvę, pastatyta carinės Rusijos valdymo laikais. Per šią kalvotą miesto dalį veda siauros grįstos gatvelės, atsiveria įspūdingos senamiesčio panoramos.
Svarbiausia žemutiniojo miesto dalis – Rotušė ir Rotušės aikštė. Taip pat itin žymus objektas – Š. Olafo katedra, gotikos stiliaus pastatas, kuris 1549–1625 m. buvo aukščiausias pasaulyje – 124 m.
Susisiekimas Taline išvystytas plačiau nei Vilniuje – važinėja ne tik autobusai, troleibusai, bet ir tramvajai, elektriniai traukiniai. Beje, nuo 2013 metų viešasis transportas Taline taps nemokamas.