Balandžio 10 d. 17 val. Tauragės kultūros rūmai
Pauliaus Širvio poeziją skaito „cezario grupė“: Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Julius Žalakevičius. Kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkai – Rimas Petrauskas ir Aurelijus Davidavičius.
Jau tapo įprasta, kad pastaraisiais metais Cezaris Graužinis bent po vieną naują spektaklį sukuria su „cezario grupe“ Lietuvoje, nors didžiąją laiko dalį praleidžia dirbdamas užsienyje. Naujoji Cezario Graužinio ir penkių „cezario grupės“ aktorių parengta premjera yra gana netikėtas posūkis šių menininkų kūrybiniame kelyje – tai poezijos spektaklis, besiremiantis poeto Pauliaus Širvio kūryba. Spektaklio premjera skirta poeto 90-ųjų gimimo metinių paminėjimui.
Iki šiol „cezario grupės“ bagaže dominavo spektakliai pagal šiuolaikinių Europos dramaturgų pjeses arba paties režisieriaus parašytos pjesės, kaip antai pjesė 2009 m. sukurtam spektakliui „Viskas arba nieko“, kuris šiemet lankėsi didžiausiame pasaulyje šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „New Plays from Europe“ („Naujos pjesės iš Europos“) Vokietijoje. „cezario grupės“ spektakliai neretai nerdavo į patį laikmečio aktualijų sūkurį: „Pasikėsinimai“ nagrinėja viešųjų ryšių kampanijų temą, „Drąsi šalis“ – Lietuvos įvaizdžio problemą, o „Bučiuoju, Oskaras“ – vėžiu sergančių vaikų likimą. Režisierius poezijos spektakliu „Nutolę toliai“ siekia grąžinti į Lietuvos kultūros erdvę Pauliaus Širvio pasaulį, jo unikalią etiką ir poetiką. Laikmečiu, kai cinizmas virsta vertybe, poeto lyriškas atlapaširdiškumas įgyja sukrečiančios, apvalančios jėgos.
Poeto Pauliaus Širvio asmenybė spalvinga, apipinta istorijomis apie jo nepasotinamą ilgesį, sumišusį su gyvenimo džiaugsmu, vienatvę ir drauge gebėjimą užburti minią. Įrašas lietuvių literatūros enciklopedijoje santūriai teigia, kad Paulius Širvys – „vienintelis sovietmečio poetas, virtęs legenda“. Viena iš priežasčių, kodėl Širvio posmai išlieka taip plačiai deklamuojami ir dainuojami, tai ne tik tobulas eilėraščių melodingumas, bet ir talentas paprastai atskleisti kiekviename mūsų slypintį būties graudulį, ilgesingą ir kartu džiaugsmingą.
Cezaris Graužinis apie „Nutolusių tolių“ kūrybos procesą yra sakęs: „Žinojau, kad darysime tai savaip. Teisingai ar neteisingai, supras ar ne – nekvaršinome sau galvos. „cezario grupės“ kūrybinės rutinos prašmatniosios savybės – baimės pralaimėti nebuvimas, kūryba džiaugsmo, nuoširdumo labui“.
Spektaklį šiltai sutiko publika ir teatro kritikai:
„Atrodė, kad daugiau ir nereikia, kad dar pora tokių tikslių prisilietimų, ir įvykiui to pakaktų. Bet dramos aktoriai nebūtų dramos aktoriais, jei jie nepasimėgautų šio meninio žanro „barokinėmis“ galimybėmis. Jie, skaitydami Širvio eilėraščius, kaip juvelyrai juos inkrustavo savo jausmais“. („Menų faktūra“)
„Ne vieno chrestomatinio, nudeklamuoto, romansų mėgėjų nudainuoto eilėraščio interpretacija nustebina, netgi supurto. Ir šitaip iš visko susidėsto toks keistas, iki tol neatpažintas, aštriabriaunis ir vertikalus Širvio posmų pasaulis. Be jokio patoso, labai vyriškas ir labai jautrus pasaulis. Labai universalu. Labai šiuolaikiška. Labai širdinga ir širviška“. (Bernardinai.lt)
„Stebintiems ir klausantiems atsivėrė dar nematytas Širvio pasaulis – vyriškas, tiesmukas, kartu šiurkštus ir jautrus. Juk toks ir yra tikras žmogus, nebijantis savo minčių ir jausmų, nesidangstantis kitų patirtimi“. („Kultūros barai“)
„Šis vykęs (netradicine, neįprasta, negirdėta P. Širvio poezijos interpretacija) poezijos spektaklis yra basų kojų spektaklis, lygiai kaip jis yra ir „basų“ sielų spektaklis. Tokį, išgyvenantį sovietinę realybę, reflektuojantį, mąslų ir intelektualų, ne tik graudžiai lietuviškai raudantį P. Širvį ir atskleidžia, parodo, įskaito aktoriai „Nutolusiuose toliuose“. Spektaklį verta pažiūrėti ne vieną kartą. P. Širvys seniai Anapus, bet jis gyvas, nes gyva jo poezija, nes jis naujai atgimsta ir gyvena „cezariečių“ spektaklyje. Ir net „Aš beržas, lietuviškas beržas, / Su plieno...“ spektaklyje skamba kitaip“. („Literatūra ir menas“)
„Daugelis eilėraščių sakomi kartu, vienu kvėpavimu, ir režisierius įtikinamai primena – gyvenimas buvo kolektyvinis, ir ši kolektyvizacija scenoje itin aiški. Tačiau ji ne ironizuojama, neteisiama – priešingai, su ja elgiamasi labai pagarbiai, jautriai (nes/juk tai tėvų, senelių portretai), ir tai, man regisi, pirmas bandymas per visus 20 šalies metų teatre suvokti-revizuoti istoriją, ją bandant priartinti supratimu ir atjauta“. („Menų faktūra“)
„Ir aštrumo, ir melancholijos, ir šmaikštaus humoro susipynimai kūrė savitą atmosferą, kurią pervėrė ryškiausiai juntama ir akcentuojama ilgesio tema. Atrodo, poezija turi mistiškos, apvalančios jėgos, kuri, suskambėjusi erdvėje, palieka pėdsakus. Aktoriai itin subtiliai ieško būdų, kaip kalbėti apie vienatvę, meilę, tėvynę be patoso, deklamuoti, išlaikyti ritmą ir muzikalumą, tačiau nepamesti vidinės prasmės. Vyriškas, atšiaurus, o kartu šiltas, jautrus, skersvėjuotas, vienišas P. Širvio pasaulis darkart naujai atvertas. Nutolę toliai priartėjo, kad vėl nutoltų, nes turi priminti ir sukrėsti naujus, kitus žmones“. („Nemunas“)
„cezario grupės“ aktoriai meta sau iššūkį sudominti šiuo poetu mūsų kartos žmogų. Turiu pripažinti, jiems tai puikiai pasisekė. Nesumenkindami, neišaukštindami jauni aktoriai Pauliaus Širvio poeziją sugebėjo interpretuoti iš savo, šiuolaikinės, kartos požiūrio taško. Spektaklyje tikrai buvo kažkas užburiančio, o kartu realaus, svajingo ir truputį graudaus, šmaikštaus bei kartu stipriai žmogiško, tai reiškia – širviško. Spektaklis šildo tarsi liepžiedžių arbata žvarbų rudenio vakarą, tokia su „nutolusių tolių“ prisiminimų skoniu, su šildančia iš vidaus sielos muzika“. (G.taškas – g.eros naujienos apie kultūrą)
„Į Cezario Graužinio spektaklį „Nutolę toliai“ ėjome ramiai, nepuoselėdami didelių vilčių. Iš Cezario Graužinio spektaklio „Nutolę toliai“ ėjome ramiai, puoselėdami dideles viltis, kad visgi pasaulis yra nuostabus, kad žmonėms reikia šiltų, nuoširdžių žodžių. Svaigino nuoširdi, melodingai pateikta, skaidri Pauliaus Širvio poezija ir degančios penkių aktorių akys. Staiga tapai silpnas, pažeidžiamas ir tyras, bet tuo pačiu dvasiškai pakylėtas, kai eini, o jauti lyg skristum. Tai yra spektaklis, po kurio bent kurį laiką, tiesiog nemokėsi įskaudint, pažemint ar likt abejingas žmonėms ir visiems kitiems gyviams. Tai yra spektaklis, po kurio atsikemša visos poros, nusimeta visos kaukės, pradedi kvėpuot pilna krūtine ir dar kartą įsitikini, kad būtent ten, po begale sluoksnių rūbų, susiūtų iš baimių, nusivylimų ir melo, esi tu – tyras, stiprus ir skleidžiantisšviesą“. (Sūru.lt)
„Tą valandą pabėgi nuo šiuolaikinio technologijų pasaulio į gamtą, kur kvepia žydinčios obelys ir kalba beržai („Aš beržas, lietuviškas beržas…“). Pabėgi nuo pasaulio, kuriame kalbėti apie meilę meiliais žodžiais atrodo gėda ar net kvaila, į tą aplinką, kur natūraliai liejasi švelnūs žodžiai, garbinantys mylimą žmogų („Tave visą pro lūpas išvogčiau...“). Po kurio laiko scenoje skambantys žodžiai atrodo tarsi savi, gimstantys tavo galvoje“. (Teatrai.lt)
„Aš vis dar jaučiu tą pakylėjimą, įkvėpimą, su kuriuo išėjau iš spektaklio. Tai buvo toks emocinis užtaisas, kad sunku ir apsakyti. Vietomis taip norėjosi užsimerkti ir leistis būti nuneštai ten toli, giliai. O eilėraščių sudėliojimas, sąsajos, perėjimai ir emocinės interpretacijos išvis nerealios! Žodžiu, esu sužavėta, bet žodžiais to neperteiksi...“ (Žiūrovė Irma)
„Tiesą sakant, eidamas bijojau: o jei Širvio nerasiu? Bet RADAU! Vyrišką, nuoširdų, kareivišką, tvirtą, įsimylėjusį, pavargusį... Tikrą savo epochos sūnų... Bet ir tokį... Šiuolaikišką... Dėkui, dar kartą dėkui jums visiems...“ (Žiūrovas Herkus)
Režisierius Cezaris Graužinis – vienas iškiliausių lietuvių teatro menininkų, kurio vardas labai gerai žinomas ir užsienyje: nuo 2003 m. nuolat dirbantis keliose šalyse tarp Skandinavijos ir Graikijos, 2007 m. apdovanotas Graikijos teatro ir muzikos kritikų sąjungos premija už geriausią režisūrą. Režisierius Cezaris Graužinis priklauso menininkų, pastaruoju metu intensyviai kuriančių Vakarų Europoje, kartai. Režisierius savo kūrybiniame bagaže turi sukaupęs beveik 30 spektaklių, iš kurių – trečdalis pastatyti užsienio teatruose. Studijavęs Maskvoje, stažavęsis pas Tadashi Suzuki Japonijoje ir dirbdamas skirtingose pasaulio šalyse, režisierius turi sukūręs ne tik savitą darbo su aktoriais metodiką, bet ir teatro stilistiką, kurios nevysto jokia kita teatro trupė Lietuvoje. Jo pastarųjų sezonų premjeros įvyko Vroclave, Atėnuose, Vilniuje ir Helsinkyje. C. Graužinio teatras – tai vaizduotės teatras, kuriam būdinga gilintis į žmogaus prigimtį ir esmę, narstyti būties ir egzistencijos problemas.
C. Graužinis 2003 m. Vilniuje įkūrė „cezario grupę“, pastatė su ja aštuonis spektaklius. Teatro „cezario grupė“ repertuare šiuo metu rodomi spektakliai pagal šiuolaikines arba paties režisieriaus parašytas pjeses: „Drąsi šalis, arba Lietuvos diena“, „Viskas arba nieko“, „Pasikėsinimai ™“ ir „Nutolę toliai“. „cezario grupę“ sudaro penki aktoriai, kartu vaidinantys visuose Cezario Graužinio lietuviškuose pastatymuose: Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Julius Žalakevičius. Aktoriai Lietuvos publikai gerai pažįstami iš tokių spektaklių, kaip „Užsispyrėlės tramdymas“, „Arabiška naktis“, „Pasikėsinimai“, „Drąsi šalis“, „Viskas arba nieko“, „Bučiuoju, Oskaras“, „Hamletas“, „Meistras ir Margarita“, „Nuodėmių miestas“, „Radijo ereliai“ ir kitų, iš įvairių kino filmų bei iš serialų „Nemylimi“, „Mano mylimas prieše“ ir kitų. „cezario grupė“ 2004 m. apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi.
Spektaklio trukmė: 70 min.
Premjera: 2010 m. rugsėjo 3, 5 d.
