Pagramančio miestelis garsėja ne tik gražiais piliakalniais, atodanga ir akmenuotąja Akmena. Ne vienas tauragiškis žino, kad būtent Pagramantyje įsikūręs vienas stipriausių Lietuvoje ir gerai užsienio valstybėse žinomas ilgaplaukių taksų veislynas, priklausantis teisininkų Tranelių šeimai.
Šeimos hobi – jau du dešimtmečius
Šunų veislyno „Rudė“ savininkė Lilija Tranelienė prisipažino šunis mylinti visą gyvenimą. Pirmasis ilgaplaukis taksas Tranelių šeimoje apsigyveno 1990-aisiais. Į Pagramantį jis atkeliavo tiesiai iš Maskvos.
– Dar senais laikais žavėdavausi veisliniais šunimis. Prisimenu, pirmas veislinis šuo, kurį teko išvysti, buvo labradoras – žiūrėjau išsižiojusi. Na, o veislyno istorija prasidėjo Maskvoje, kai lankiausi paukščių turguje. Ten narvuose buvo pardavinėjami ilgaplaukiai taksai. Man jie labai patiko – didelėm akim, ilgom ausim. Neiškentėjau ir nusipirkau. Traukiniu parsivežiau į Lietuvą, – prisiminimais dalijosi Lilija.
Deja, pirmąjį Lilijos šunelį ištiko nelaimė – maždaug po metų jį suvažinėjo automobilis. Tada Lilija nusprendė, kad ir vėl pirks ilgaplaukį taksą, tik šį kartą – su dokumentais. Tuo metu Lietuvoje kilmingų ilgaplaukių taksų nebuvo, todėl Lilija ir vėl patraukė į Maskvą.
– Ėjau Maskvoj į parodą, ieškojau būtent ilgaplaukio, kilmingo taksiuko, tačiau neradau. Kinologai man pažadėjo paskambinti, kai bus tokių taksiukų vada. Ir paskambino. Pamenu, ir vėl važiavau parsivežti. Tuo metu veislinių šunų kaina buvo labai didelė – ilgaplaukis taksas kainavo daugiau nei karvė. Pirmoji mūsų kalaitė, nuo kurios prasidėjo veislyno istorija, buvo vardu Nikė, – pasakojo pagramantiškė.
Po dvejų metų Nikė atsivedė pirmąją vadą.
– Reikėjo nuspręsti, kaip elgtis su veisliniu šunimi. Nutarėm į parodas vežti. Pradėjom vežioti. O antraisiais rujos metais nutarėme sukergti. Ilgaplaukio takso patino taip pat labai lengvai neradome, mat Lietuvoje tuo metu buvo gal tik du šios veislės kilmingi patinai. Tad Nikei vyro teko ieškoti Vilniuje, – pasakojo Lilija.
Moteris gerai prisimena, kaip jų šeima suko galvas, kur reikės dėti penkis Nikės vaikučius. Vieną kalytę nutarė pasilikti – tokia tradicija Tranelių veislyne galioja iki šiol, o kitus – parduoti Rietavo turguje.
„Rudės“ taksai – čempionai
Taip pamažu iš dviejų Tranelių kalyčių išaugo visas veislynas. Šiuo metu Traneliai augina vienuolika ilgaplaukių taksų. Visi jie turi kilmės dokumentus, visi įvertinti parodose.
– Daugelis veislyno šunų yra Lietuvos čempionai, ne kartą tituluoti gražiausio takso, veislės nugalėtojo vardais, sėkmingai dalyvauja tarptautinėse parodose tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. Pavyzdžiui, mūsų Šarpas yra interčempionas. Taurių, laimėtų mūsų veislyno šunų, namuose yra apie penkias dešimtis, – teigė veisėja.
Anot Lilijos, šunų veisimas – sudėtingas, daug žinių ir kantrybės reikalaujantis darbas. Dažnai net mažai pelningas, kadangi brangūs šunų pašarai, kelionės į parodas, dalyvavimas parodose, skiepai, kergimas. Šunų veisimą galima vadinti hobiu, nes nė vienas verslininkas nesiims veiklos, į kurią reikia nuolat investuoti, o pajamų galima tikėtis tik epizodiškai ir tik sėkmės atveju.
– Šunys man kaip atsipalaidavimas nuo darbo, nuo kompiuterio. Malonu rūpintis šunimis, matyti, kaip jie auga, susilaukia šuniukų. Maža to, smagu palaikyti ryšius su žmonėmis, kurie iš mūsų įsigijo šunelį, ar su tais, kurie norėtų savo šunis sukergti su mūsiškiais, – teigė L. Tranelienė.
Kantrybės ir darbo reikalauja ne tik šunų auginimas, ruošimasis ir dalyvavimas parodose, tačiau ir priežiūra pirmosiomis šunelių gyvenimo dienomis.
– Būna, kad visą naktį prasėdi prie vedančios kalės, vėliau nemigusi eini į darbą, na, o kitą naktį žiūri, kad šunelių motina nenugulėtų, nes kartais taip pasitaiko, ir rytą vėl į darbą. Jau po paros ar dviejų, jei vada stipri, šuneliais gali mažiau rūpintis. Laimei, man labai padeda dukra Julija – ji šiuo metu dvyliktokė, ir neseniai į mūsų namus su šeima gyventi atsikėlusi vyresnioji dukra Audronė. Na, o vyras Gintautas prisideda vežiodamas į parodas ir kantriai laukdamas, kol paroda pasibaigs ir galėsim važiuoti namo, – juokavo Lilija.
Taksai – šeimos šunys
Moteris tikino, kad kartą iš jų įsigijusios šuniuką šeimos dažnai grįžta įsigyti dar ir dar vieno. Pasitaiko, kad šuniukui susirgus pirmiau kreipiasi ne į veterinarą, o į Liliją, nes žino, jog ji apie taksiukų būdą, sveikatą labai gerai išmano. Kartais šunelių šeimininkai net pasikonsultavę su veterinaru perskambina Lilijai, norėdami įsitikinti, ar tikrai vadovautis veterinarų patarimais.
Anot moters, ji pastebėjo, kad tauragiškiai labiausiai mėgsta arba didelius sarginius, kovinius šunis, arba tai, kas madinga, – terjerus, špicus. Tačiau kituose miestuose, ypač kitose šalyse, labai vertinami taksai. Pavyzdžiui, Japonijoje jų itin gausu.
– Taksai – tipiški šeimos šunys. Jie labai protingi, smalsūs ir netgi gudrūs, kadangi buvo išveisti medžioklei. Jie nuolat domisi aplinka, dievina pasivaikščiojimus, o medžioklė – jų gyvenimo prasmė. Net tie šunys, kurių niekada nesivedė į medžioklę, realizuoja savo medžioklės instinktą rausdami graužikų urvus, kurmiarausius net pasivaikščiojimo metu. Nepaisant dekoratyvios išvaizdos, tai ištvermingi šunys, visada pasiruošę vykti į bet kurią kelionę. Ilgaplaukiai taksai nepaprastai atsidavę šeimininkui, dažnai siekia būti šalia jo visą parą. Kas įsigijo taksą, tas nesiskirs su ta veisle iki gyvenimo galo, – ilgaplaukių taksų privalumus vardijo veisėja ir pridūrė, kad neseniai dukra iš Lenkijos parsivežė nykštukinę ilgaplaukę taksę, nuo kurios galbūt prasidės nauja Tranelių šeimoje taksų linija.
