Artėjant Šv. Valentino, įsimylėjėlių globėjo, dienai, „Tauragės žinios“ skelbia sužadėtuvių istorijų konkursą.
Papasakokite, kaip Jums pasipiršo mylimasis ar mylimoji ar kaip išradingai savo išrinktajai ar išrinktajam pasipiršote jūs. Visai nesvarbu, kur tai įvyko – namuose, ant upės kranto ar egzotiškame krašte, svarbu, kad ši diena Jums paliko jaudinantį, neišdildomą įspūdį. Nesvarbu, ir kada Jums pasipiršo – prieš kelias dienas ar labai seniai ir Jūs ilgai gyvenate kartu. Galite papasakoti savo tėvų ar senelių piršlybų istoriją, jei ji jums pasirodė įdomi, arba su visais pasidalyti savo svajonėmis, kaip norėtumėte, kad Jums pasipirštų neryžtingas mylimasis. Laukiame ir nuotraukų.
Visas atsiųstas istorijas publikuosime „Tauragės žinių“ interneto svetainėje, o redakcijai labiausiai patikusios istorijos autorių apdovanosime puikiu prizu – sporto klubo „Forma Gym“ mėnesio abonementu. Nugalėtojo istoriją Valentino dienos proga spausdinsime „Tauragės žinių“ laisvalaikio priede „Vietoj deserto“.
Savo istorijas su nuotraukomis ar be jų siųskite elektroniniu – info@taurageszinios.lt ar paprastu paštu – Vasario 16-osios g. 3, Tauragė.
Laukiame Jūsų laiškų!
***
Tomos ir Andriaus istorija
Mano sužadėtuvių istorija gal ir nekvepia prabanga ar įspūdingu šou, bet prisiminsiu ją visą gyvenimą. Tai įvyko ne taip seniai, gal todėl ir norisi visiems papasakoti.
Už lango spaudė šaltukas, visi aplinkiniai tik ir kalbėjo apie nesibaigiantį sniegą, kuris jau buvo spėjęs atsibosti ir gadino savaitgalio planus. Dabartinis mano sužadėtinis tą dieną apsirengė ir išėjo. Spėjau tik paklausti, kur, o jis burbtelėjo – pas mamą ir uždarė duris. Pasirodė labai keista, nes prieš tai neužsiminė apie jokius reikalus. Po keliasdešimties minučių sulaukiau jo skambučio: „Labas, palikau tau staigmeną, ji mūsų albume“ (turime tokią bendrų prisiminimų knygą) ir padėjo ragelį. Albume radau kompaktinę plokštelę su užrašu „Pagrok mane“. Darėsi įdomu. Įraše išgirdau savo draugo balsą, tai buvo „žaidimo“ taisyklės. Kita užuomina slėpėsi po kompiuteriu. Vokas su laiškeliu, kuriame parašyta tik tiek, kad dar vienos užuominos turiu ieškoti geltonai žaliame kambaryje. Nors pas draugo mamą lankausi dažnai, bet kad tas geltonai žalias kambarys yra jos virtuvė, supratau tikrai ne tą pačią minutę. Pagalvojau, kad turbūt ten ir lauks manęs draugas, tad išskubėjau į jo vaikystės namus. Tačiau ten niekas manęs nepasitiko, kitame kambaryje jo ketvirtokas brolis žaidė kompiuterinius žaidimus ir į mane nelabai kreipė dėmesį, draugo nebuvo. Virtuvėje radau dar vieną voką su užrašu „Klausk Tado“ (toks draugo broliuko vardas). Tadas nelabai turėjo laiko bendrauti su manim, todėl kai paklausiau, ką jam liepė pasakyti brolis, jis tik burbtelėjo „neprisimenu“ ir žaidė toliau. Kelis kartus turėjau prašyti jo, kad prisimintų, ką jam liepė pasakyti brolis, o jam kilo kitų klausimų – kodėl aš klausiu, ką aš čia veikiu ir t.t.Galų gale Tadas prisiminė – mano draugas pasakė, kad rasiu jį miške. Mano pirma mintis buvo – „jis išprotėjo... kaip aš dabar nuklamposiu į mišką, kai tiek sniego“, tačiau smalsumas, žinoma, nugalėjo ir aš patraukiau link miško, į vietą, kur mudu dažnai einame pasivaikščioti, nesvarbu – ar vasara, ar žiema – ant laužo kepame dešreles, bulves ar gurkšnojame karštą vyną. Nepasakosiu, kaip prailgo man kelias iki jo, juk kankino didžiulis smalsumas, girdėjau vis dažnesnį širdies plakimą.
Jau iš toli pamačiau savo draugą, kuris miške manęs laukė jau gerą pusvalandį (kaltas mano ilgas mąstymas dėl užuominų ir jo brolio užmaršumas). Galima įsivaizduoti, kaip viskas vyko toliau. Draugas atsiklaupė, ištraukė dieviško grožio žieduką, pažadėjo, kad stengsis visą gyvenimą daryti man staigmenas ir paklausė, ar sutinku tekėti už jo. Su šypsena pasakiau „Taip“.
Tai buvo pati mieliausia, gražiausia ir įsimintiniausia staigmena. Paprasta, bet iš visos širdies, todėl nepakartojama.
***
Nors dar nesulaukiau tos dienos, kai mano mylimas žmogus pasiūlys man likusį gyvenimą praleisti kartu, aš apie tai neretai pasvajoju. Įsivaizduoju, kad man pasiperša karštą vasaros dieną gondoloje, skrodžiančioje žalius Venecijos kanalų vandenis. Aš pasipuošusi žavinga suknele ir užsidėjusi didžiulę šiaudinę skrybėlę šildausi saulės spinduliuose, o jis... ek, jis man visoks gražus. Norėčiau, kad tai įvyktų tyliai ir santūriai – mano vaikinas tiesiog į ausį pakuždėtų „Myliu tave. Ar būsi mano žmona?“ ir atvertų mažą skrynutę su žiedeliu. Na, o jei po mano ištarto „Taip“ dar iššautume šampaną, tai būtų viena gražiausių dienų mano gyvenime.
Klaudija
***
Mano sužadėtuvės man pasirodė pačios paprasčiausios, šilčiausios ir nuoširdžiausios. Ir man jos pranoksta draugių papasakotas suvaidintas, „sintetines“ ir surežisuotas piršlybas.
Eilinį vakarą (kartu mes jau gyvenome apie pusmetį), kai jau buvome „pasipuošę“ pižamomis, mudu labai ilgai ir šiltai kalbėjomės. Be jokių iškilmingų ir nerišlių žodžių jis užmovė man ant piršto kuklų žiedelį. Aš atsakiau „taip“.
Ir štai aš jau porą dešimčių metų esu jo žmona...
Raimonda Š.
***
Sužadėtuvės gondoloje
Su Vitalija susipažinome prieš ketverius metus. Mergina už mane jaunesnė šešeriais metais, gyveno nepasiturinčioje šeimoje. Labai norėjau su ja kartu išvažiuoti atostogauti į užsienį, nes ji niekada nebuvo išvažiavusi iš Lietuvos. Įsimylėjau ją nuo pat pirmos mūsų pažinties akimirkos ir kuo labiau ją pažįstu, tuo labiau myliu. Norėjau ir noriu, kad ji taptų mano žmona. Norėjau jai pasipiršti kaip nors ypatingai. Tai įvyko praėjusią vasarą. Pavasarį juvelyrinių dirbinių parduotuvėje išrinkau balto aukso žiedą su deimantais ir laukiau vasaros.
Į Italiją išvažiavome kartu su draugų pora mikroautobusu. Esu įsitikinęs, kad apie sužadėtuves mano mylimoji neįtarė, tačiau džiaugiausi matydamas, kaip ji laukia tos kelionės. Kad nekiltų jokių įtarimų apie mano ketinimus, nesakiau jai net to, kad važiuosime į Veneciją.
Pravažiavome Lenkiją, Čekiją, Austriją (Vienos tiltą). Mano mylimąją džiugino visa, ką ji matė per automobilio langus. Ypač jai patiko kalnai. Atvažiavę į Italiją pasukome link Venecijos. Pirmiausia Venecijoje aplankėme žymiąją San Marko aikštę su katedra ir daugybe balandžių, prisėdome jaukioje kavinukėje pavalgyti, o tada patraukėme link kanalų su gausybe gondolų. Išsirinkome gražiausiai išpuoštą gondolą ir dviese užsisakėme plaukiojimą Venecijos kanalais. Šiek tiek paplaukus išsitraukiau žiedą su dėžute, priklaupiau ir paprašiau, kad ji būtų mano žmona. Ji ištiesė rankutę ir aš supratau – atsakymas „taip“. Matyt, iš susijaudinimo pamiršo pasakyti tą stebuklingą žodelį. Dėl to neįsižeidžiau, tik dar kartą, kai užmoviau žiedą, paklausiau – ar būsi mano žmona? Atsakymas buvo teigiamas. Situacijoje greitai susigaudęs gondolierius užtraukė serenadą.
Šią vasarą bus mūsų tuoktuvės. Myliu ją už paprastumą, gerumą, širdies tyrumą, noriu, kad ji būtų laiminga su manimi. O pasinaudodamas galimybe iš anksto sveikinu savo mylimąją Šv. Valentino dienos proga.
Vitalijos sužadėtinis
