2 valandos per dieną, maždaug tiek dažniausiai Vilniuje užtrunka kelionė į darbą, iš vieno miesto galo į kitą, žinoma, jeigu tau pasisekė ir šiandien nepakliuvai į eismo kamštį. Atrodytų ne tiek ir daug? Tačiau per savaitę tokių valandų susidarytų net 10, per mėnesį – 44 valandos, kalbant apie metus, valandų skaičius išaugtų net iki 528, o tai reiškia 22 dienas. Ką galima nuveikti per 528 valandas? Galima perskaityti dešimtis knygų ar peržiūrėti maždaug 264 filmus, arba paskirti savo laiką mėgstamam hobiui, ar gvildenamai verslo idėjai.
Ką daryti, kad viešajame transporte ar savo mašinoje nereikėtų praleisti 22 dienų per metus, bandant grįžti namo po įtemptos darbo dienos? Galima sostinėje išsinuomoti būstą visai šalia darbovietės, o pakeitus ją, pakeisti ir gyvenamą vietą arba galima savo gyvenimą kurti mažesniame mieste. Gyvenimo didmiestyje pliusų, žinoma, būtų galima atrasti įvairių ir labai individualių, bet šįkart ne apie tai.
Laikas, mažesnės eilės ir užterštumas
Jau kuris laikas Lietuvos viešojoje erdvėje akcentuojama, kad mažesni miestai netraukia jaunimo sugrįžti ir savo gyvenimą kurti, pavyzdžiui, Tauragėje. O kur dar įnirtingas diskusijas užviręs Lietuvos savivaldybių asociacijos Vyriausybei pateiktas pasiūlymas, specialistų trūkumą regionuose spręsti paskyrimais po studijų dirbti mažesniuose miestuose. Na, o mes pabandėme pasidomėti šiuo mitu ir atrasti jaunimo, kuris šiandien sėkmingai stato savo gyvenimo pamatus mūsų mieste.
Daugelis mano pašnekovų, kaip susitarę, vienu iš esminių pliusų įvardija jau minėtus mažus atstumus ir produktyvesnį laiko išnaudojimą. Tauragės rajono mero patarėjas Dovydas Kaminskas, paklaustas apie gyvenimą Tauragėje, nedvejodamas vardija pliusus: „Gyvename XXI amžiuje, kai brangiausia valiuta tampa laikas. Todėl svarbu suprasti, kad mažame mieste turime galimybę daugiau laiko skirti svarbesnėms veikloms nei kelionei į darbą. Pastebiu, kad Tauragėje visas paslaugas galima gauti žymiai greičiau, nes žmonių srautai įvairiose įstaigose yra mažesni. Taip pat mūsų mieste mažesnis užterštumas, kas, be jokios abejonės, ateityje atsiliepia organizmui ir gyvenimo kokybei“.
600 eurų čia ir ten
Nors tai skamba paradoksaliai, tačiau mano kalbinti pašnekovai pastebi, kad mažesniame mieste galima daugiau užsidirbti ir daugiau sutaupyti. Tavo gaunamas, tarkime, 600 eurų atlyginimas Tauragėje ir tokio pat dydžio uždarbis sostinėje turi visiškai kitokią vertę, atsižvelgiant į papildomai kainuojantį viešąjį transportą ar didesnes nuosavo automobilio kuro sąnaudas. Taip pat daugelis paslaugų didmiestyje kainuoja daugiau nei mažesniame mieste. Šeimą pradėjusi kurti tauragiškė Donata Donėlienė teigė, jog ją savaime traukia į gimtinę: „Į Tauragę grįžau, nes čia gimiau, augau, baigiau mokyklą, čia sutikau savo antrąją gyvenimo pusę, čia mano vyras pradėjo kurti verslą, čia darbą atradau ir aš, čia vyksta mūsų šeimos planas, taigi greičiausiai taip lėmė likimas, kad čia turėjau ir likti. Man patinka, kad Tauragėje visi vieni kitus pažįsta, todėl daug paprasčiau sulaukti aplinkinių palaikymo ar pagalbos. Man patinka čia tvyranti ramybė ir supanti gamta, kai daug neplanuodamas ir nesiruošdamas lengvai gali pasiekti mišką, upę ar pievą ir pailsėti nuo kasdieninės rutinos.“
Šeimos verslas ir ką veikti?
Taip pat pastebima tendencija, kad daugelio keliai pasuka į Tauragę, nes čia jau turi numatytą darbo vietą ar galimybę prisidėti prie šeimos verslo arba tokį šansą turi antroji pusė. Taurų nuotykių parke šiuo metu dirbanti Lolita Venckutė viena iš tokių: „Tauragėje užaugau, tai savas miestas, man čia gera, čia mano draugai, mano giminaičiai. Todėl būtent čia noriu kurti savo šeimą. Man patinka, kad čia greitas susisiekimas, šalia visada yra šeimos nariai ir galima juos bet kada aplankyti“, – pasakojo šeimos versle dirbanti tauragiškė.
Šiame straipsnyje jokiu būdu nesiruošiu lyginti, kur gyventi geriau – didmiestyje ar Tauragėje, nes kiekvienas šių pasirinkimų turi savų pliusų ir savų minusų, tačiau noriu pasiginčyti su tais, kurie galvoja, jog Tauragė – per mažas miestas ir jame nėra ką veikti. Taigi ar galima sakyti, kad miestas ir jo dydis gali nulemti tavo laimę ir gyvenimo kokybę? Kiekvienas į šį klausimą turėtų atsakyti individualiai, tačiau nepamiršti, kad tik žinojimas, kas yra tavo tikroji laimė ir pašaukimas bei to realizavimas, kiekvieną pasaulio kampelį padaro idealia vieta gyventi. Daugelis dabartinių moksleivių, paklausti ar norėtų sugrįžti gyventi į Tauragę kraipo galvas ir purtosi sakydami: „paskutiniu atveju“, tačiau nustebinsime juos – daugelis dabartinių žinomų Tauragės politikų, verslininkų ar visuomenės veikėjų kažkada sakė tą patį.
Pirmajam pašnekesiui pasikvietėme jau kiek daugiau nei metus Švč. Trejybės bažnyčioje šeimininkaujantį kleboną Marių Venskų. Pirmiausia dėl to, kad jis mūsų mieste dar neseniai. Dėl to įdomu, kokį įspūdį per metus suspėjo susidaryti apie tauragiškius ir Tauragę. O dar ir dėl to, jog ieškant nuoširdaus, atviro ir šilto pašnekovo pirmiausia mintis kilo apie jį. Jūsų dėmesiui – pokalbis prie kavos, kuria mus vaišina „Saldumynų namai“.
Rytas po rinkimų. Tauragiškiai pasirinko – nors ir nedidele persvara, daugiau savo balsų paskyrė ne dabartinių valdančiųjų kandidatui. Rinkėjas neįsigilino į kvietimą pagalvoti „Į priekį ar atgal“ ir įjungė atbulinę pavarą.
Tauragės Vaikų ir jaunių sporto mokyklos bendruomenės parengė nuomonę dėl 2018 metų rugsėjo 7 dieną publikuoto straipsnio „Sėdėję ant valdiškos kėdės, dabar turės dirbti“.
Po liepos 3 dieną pasirodžiusios „Tauragės kurjerio“ publikacijos „Įspėjo apie pavojų: panašu į tiksinčią bombą“, Tauragės apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba patvirtino, kad Tauragės šilumos tinklai (TŠT) biokurą sandėliuoja nepažeisdami Valdybos patvirtintos sandėliavimo schemos ir priešgaisrinės saugos reikalavimų. Tauragės šilumos tinklų valdybos pirmininkas Kristijonas Paliutis teigia, kad leidinio publikacijos tikslas – viešas spaudimas bendrovei, kuriuo siekiama pakeisti Tauragės šilumos tinklų biokuro pirkimo politiką. Tauragės šilumos tinklų valdybos pirmininkas K. Paliutis užsimena ir apie galimus „Timbex“ ir Tauragės miškų urėdijos atstovų interesus. Jo prašymu spausdiname visą raštu atsiųstą komentarą:
37-erių kraštietis Vitalijus Klumbys puikiai žino emigracijos skonį. Pabuvojęs ne vienoje užsienio valstybėje, šiandien Australiją jis vadina antraisiais namais. Pakalbintas apie gyvenimą svetur, darbą su profesionaliais žirgais ir egzotišką klimatą, vyras galop pripažįsta, jog namų ilgesio niekas neatstos.
Sudėtinga diskutuoti su oponentu, kai yra vartojamos tokios frazės: „sutriuškintas“, „propagandinio karo strategas“ ir daugybė panašių išsireiškimų. Didžiulis straipsnis, išpirktas už mokesčių mokėtojų pinigus, nelabai yra kam suprantamas.
Būtent tokios mintys kyla skaitant Donato Simaičio, ilgamečio UAB Tauragės šilumos tinklai direktoriaus, o šiuo metu bendrovės valdybos nario, teiginius 2016 m. gegužės 3 d. „Tauragės kurjerio“ straipsnyje „Tauragės šilumos tinklų planai: ką stengiamasi nuslėpti?“
Sportas visuomet buvo svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Vieni sportuoja tam, kad pagražintų kūno formas, numestų svorio, kiti – savo malonumui, o tretiems sportas yra tiesiog kasdienis darbas ir pragyvenimo šaltinis.
Vasario 16-ąją „Tauragės žinios“ sulaukė tauragiškės žinutės su nuotrauka. Jauna moteris rašo: „Lietuvos valstybės atkūrimo dieną man labai užkliuvo Taurų nuotykių parko pilyje kabanti nuplyšusi vėliava... Baisu žiūrėti, jau geriau visai jos ten nebūtų“.
Kasmet švenčiame Vasario 16-ąją – dieną, kai lietuvių Tauta paskelbė pagaliau išsivaduojanti iš carinės Rusijos pirmosios okupacijos, trukusios apie 120 metų. Už šią dieną Lenino-Stalino įpėdiniai žiauriai atkeršijo Lietuvai, atėję antrosios okupacijos 1940 m. ir grįžę siautėti 1944 m.
Gerą reprezentacinę Tauragės miesto futbolo komandą turėsime, tik tada, kai išugdysime daugiau pajėgių futbolininkų, galinčių rungtyniauti 1 arba A lygoje. Kalbu apie jaunus, 16–19 m. amžiaus tauragiškius, kurie dar mokosi mokykloje ir ateityje gins savo miesto garbę.
Į „Tauragės žinių“ redakciją užsukusios tauragiškės išsakė savo nuomonę apie Tauragės vasaros estradoje vykstančius koncertus.
Beveik kasdien Tauragės rajono žmonėms viešojoje erdvėje pateikiami, mano suvokimu, patys absurdiškiausi vertinimai apie savivaldybės naujai išrinktos vadovybės darbus. Tokia, mano nuomone, klaidinanti informacija socialdemokratų dėka plinta rajono žiniasklaidos priemonėse bei per uolius bendrapartiečius. Bet kokia kaina stengiamasi kompromituoti Tauragės rajono merą Sigitą Mičiulį ir jo komandą. Pasinaudojant pramanytais teiginiais, rezgamos virtinės intrigų.
Neseniai buvau laidotuvėse, grįžusi po jų susimąsčiau ir savo mintimis noriu pasidalinti su jumis, gerbiami skaitytojai.
Tauragiškiai dar pilni neišdildomų šventinių įspūdžių ir neiškenčia jais pasidalinti su kitais: juk Tauragės miesto šventė „Tauro ragas“ padovanojo gausybę renginių. Ne vieną iš jų dar ir ateityje ilgai minėsime kaip reikšmingą kultūrinį įvykį Tauragės gyvenime.
Pasibaigė gana sudėtingi, daug emocijų sukėlę pirmą kartą surengti tiesioginiai mero rinkimai. Jų aktualumą ir svarbą rodo ir rekordinis rinkėjų dalyvavimas. Įvyko savotiškas revoliucinis persitvarkymas. Tie, kas buvo valdžioje, turėjo svarius teisėtus ir neteisėtus įgaliojimus. Jie liko už borto – opozicija triumfuoja. Daug kam, ypač buvusiems valdžioje – šokas, staigmena, dar nelabai susigaudo, kas įvyko. Kitiems tai politinės karjeros pabaiga. Kaip liaudis sako, nėra nepakeičiamų, yra tik nepakeisti.
Automobilį vairuoju nuo 1986 metų. Noriu išsakyti savo nuomonę dėl neatsargaus pėsčiųjų elgesio kelyje ir jų netolerantiškumo vairuotojų atžvilgiu. Kelių eismo taisyklių turi laikytis visi.
Valstybės gynimo tarybai nusprendus, kad būtina papildomai stiprinti šalies gynybinius pajėgumus ir laikinai atnaujinti privalomąją pradinę karo tarnybą vis galvoju, ar atsiras tauragiškių, ginsiančių Karšuvos kraštą. Per 15 metų čia nebeliko tokių patriotinių organizacijų, kaip Jūrų skautų flotilė, o greta išblizgintų rusų karių kapinaičių, „pavargęs“ Sausio 13-osios paminklas atrodo mažų mažiausiai nepagarbiai.
Esu religingas žmogus ir negaliu tvertis savyje, kai į rinkiminį vajų mūsų mieste nevengia įsitraukti ir kunigai, o Dievo namuose brukama politinė agitacija. Ne man vienam atrodo neetiška ir amoralu, kai tiek katalikų, tiek evangelikų bažnyčių skliautuose skamba kunigų pagyros politikams, liaupsinama viena partija. Absurdas, kai politika persipina su tikėjimu. Žmogus jau nebežinai, kuo tikėti.
Artėja savivaldybių rinkimai, o tai kiekvieną mūsų priverčia labai susimąstyti – ketveriems metams išrinksime tuos, kurie vadovaus, dirbs rinkėjų gerovei.
Pagaliau ir mano namus pasiekė artėjančių rinkimų informacinis leidinys. Turėjau galimybę bent paviršutiniškai susipažinti su kandidatais į rajono savivaldybės tarybą bei mero kėdę.
Artėja Vasario 16-oji – kiekvienam lietuviui brangi šventė. Tuo pačiu ir lemtinga. Vasario 16-tą, prieš 88 metus, Lietuva neteko daktaro Jono Basanavičiaus. Ką lietuviui, tikram savo šalies patriotui, reiškia ši neeilinė asmenybė, manau, aiškinti neverta.
Šių metų kovo mėnesį vyks svarbus politinis įvykis – savivaldybių merų ir tarybų narių rinkimai. Pirmą kartą istorijoje bus tiesiogiai renkamas meras, to buvo siekiama beveik dvidešimt metų. Iš tų rinkimų politikai, analitikai, įvairūs apžvalgininkai ir, svarbiausia, žmonės, daug tikisi, nori permainų, supratingumo, pažangos, teisybės ir progreso.
Netrukus minėsime Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Ypač gražiai Lietuvoje ji buvo švenčiama praėjusiais metais, kai į krūtinės atlapus lietuvaičiai segėsi ženkliuką – „Neužmirštuolės žiedą“, simbolį orios, savarankiškos ir sėkmingos Lietuvos. Tikiu, šios akcijos rengėjai šiemet neaplenks ir Tauragės, kurioje aukščiausi politikai segi krauju išpurvintą išdavikišką Georgijaus juostelę.