Sportas visuomet buvo svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Vieni sportuoja tam, kad pagražintų kūno formas, numestų svorio, kiti – savo malonumui, o tretiems sportas yra tiesiog kasdienis darbas ir pragyvenimo šaltinis.
Kuri sporto šaka yra geresnė ir kaip išmatuoti tą gerumą? Toks klausimas kyla tėvams, kai reikia parinkti savo atžaloms tinkamą užsiėmimą užklasinei veiklai – būrelį, klubą, sporto mokyklą. Tėvai nusistato įvairius reikalavimus – nuo sporto šakos populiarumo iki atstumo nuo namų iki treniruočių salės. Tačiau bet kokios sporto šakos treniruočių pagrindas yra vaiko saugumas ir trenerio kompetencija. Nuo trenerio kvalifikacijos priklauso pratybų kokybė ir tas pats vaiko saugumas. Juk kiekvienas norime, kad mūsų vaikai po treniruotės grįžtų sveiki. Kai kurie tėveliai prieš renkantis sporto šaką bando kreiptis į draudimo bendroves, kurios aiškaus atsakymo neturi. Pagrindinis draudimo brokerių argumentas, jog kontaktinėse sporto šakose turėtų būti daugiau traumų, nes tokio sporto esmė būtent tokia – nugalėti bet kokia kaina naudojant brutalią jėgą, todėl apmokestina dvigubu ar net trigubu tarifu. Bet čia reikėtų remtis ne emocijomis, o faktais. Teko bendrauti su mūsų rajono traumatologais, daugeliui gal ir keista girdėti, bet boksininkus mažiausiai tenka gydyti po traumų. Apskritai būtų geriau kreiptis konsultacijos į sporto medicinos specialistus, kad galėtų papasakoti apie sportininkų traumas.
Dėl traumų dažniausiai nėra kalti nei sportininkai, nei sporto šaka. Dažniausiai kaltinamas treneris. Treneriai nori greitų rezultatų, o jų vadovai – kuo daugiau vaikų grupėse, nes nuo pastarųjų priklauso tarifikacijos, finansavimas, vadovų koeficientai. Todėl nenuostabu, kad nespėjama jaunų atletų paruošti fiziškai, šiam procesui nėra tinkamų sąlygų. Čia turbūt reikėtų daugiau dėmesio kreipti į bendrą sportininko fizinį rengimą. Galų gale, traumos tyko atletų, kurie per daug atsipalaidavę ir be tinkamos koncentracijos. Kita vertus, pradedančiajam nereikėtų per anksti taikyti sporto šakai būdingų specialių pratimų, neskubėti kuo greičiau suformuoti reikalingų įgūdžių. Labai gera berniukams sporto šaka yra imtynės. Krūvio aspektu imtynes galima palyginti su šiuolaikine penkiakove ar dviračių sportu. Treniruotėse jie mokomi ne tik atlikti veiksmus stovėsenoje ar parteryje, bet ir kristi. Todėl imtynėse eliminuojamas netikėtumo faktorius, kuris dominuoja žaidimuose, kai sportininkui nelaukiant pakišama koja arba jis pastumiamas į nugarą. Imtynininkams taip pat reikia jėgos, ištvermės, todėl jie daug dirba, prakaituoja treniruotėse. Tiesa, imtynės nėra kažkuo išskirtinės traumų atžvilgiu.
Nekompetentingas treneris gali „sugadinti“ futbolu, krepšiniu, lengvąja atletika ar boksu užsiimantį vaiką. Rekomenduotina pasirinkti sveikatos būklę atitinkančią sporto šaką.
Mūsų sporto sistema taip sutvarkyta, kad sporto mokyklos ruoštų gabius vaikus rinktinėms. Siekiama masiškumo, tačiau reikia suvokti, kad ne visi vaikai gali tapti profesionaliais sportininkais – reikia nueiti be galo ilgą kelią, kol tampi tikru sportininku. Tai toli gražu ne „Sportas visiems“, kur net ir turintys sveikatos problemų gali aktyviai judėti ir smagiai praleisti laiką. Be to, tai labai apsunkina trenerių darbą. Kai kurie klubai, sporto mokymo įstaigos galėtų organizuoti užsiėmimus vaikams, kurie neturi gabumų arba turi nedidelių sveikatos nukrypimų. Dabar grupėse nustatyti privalomi vaikų skaičiai.
Pavyzdžiui, Vaikų ir jaunių sporto mokykloje po 16 ir daugiau, neatsižvelgiant į tai, ar bus saugu vaikams sportuoti esamomis sąlygomis. Gal tada ir trenerių nereiktų kaltinti?
Norėtųsi, kad treneriai turėtų daugiau laisvės sprendžiant, kiek jų treniruojamose grupėse turėtų būti vaikų. Svarbu, kad vaikai judėtų. Kad judėtų pagal savo galimybes.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Pirmajam pašnekesiui pasikvietėme jau kiek daugiau nei metus Švč. Trejybės bažnyčioje šeimininkaujantį kleboną Marių Venskų. Pirmiausia dėl to, kad jis mūsų mieste dar neseniai. Dėl to įdomu, kokį įspūdį per metus suspėjo susidaryti apie tauragiškius ir Tauragę. O dar ir dėl to, jog ieškant nuoširdaus, atviro ir šilto pašnekovo pirmiausia mintis kilo apie jį. Jūsų dėmesiui – pokalbis prie kavos, kuria mus vaišina „Saldumynų namai“.
Rytas po rinkimų. Tauragiškiai pasirinko – nors ir nedidele persvara, daugiau savo balsų paskyrė ne dabartinių valdančiųjų kandidatui. Rinkėjas neįsigilino į kvietimą pagalvoti „Į priekį ar atgal“ ir įjungė atbulinę pavarą.
Tauragės Vaikų ir jaunių sporto mokyklos bendruomenės parengė nuomonę dėl 2018 metų rugsėjo 7 dieną publikuoto straipsnio „Sėdėję ant valdiškos kėdės, dabar turės dirbti“.
Po liepos 3 dieną pasirodžiusios „Tauragės kurjerio“ publikacijos „Įspėjo apie pavojų: panašu į tiksinčią bombą“, Tauragės apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba patvirtino, kad Tauragės šilumos tinklai (TŠT) biokurą sandėliuoja nepažeisdami Valdybos patvirtintos sandėliavimo schemos ir priešgaisrinės saugos reikalavimų. Tauragės šilumos tinklų valdybos pirmininkas Kristijonas Paliutis teigia, kad leidinio publikacijos tikslas – viešas spaudimas bendrovei, kuriuo siekiama pakeisti Tauragės šilumos tinklų biokuro pirkimo politiką. Tauragės šilumos tinklų valdybos pirmininkas K. Paliutis užsimena ir apie galimus „Timbex“ ir Tauragės miškų urėdijos atstovų interesus. Jo prašymu spausdiname visą raštu atsiųstą komentarą:
37-erių kraštietis Vitalijus Klumbys puikiai žino emigracijos skonį. Pabuvojęs ne vienoje užsienio valstybėje, šiandien Australiją jis vadina antraisiais namais. Pakalbintas apie gyvenimą svetur, darbą su profesionaliais žirgais ir egzotišką klimatą, vyras galop pripažįsta, jog namų ilgesio niekas neatstos.
2 valandos per dieną, maždaug tiek dažniausiai Vilniuje užtrunka kelionė į darbą, iš vieno miesto galo į kitą, žinoma, jeigu tau pasisekė ir šiandien nepakliuvai į eismo kamštį. Atrodytų ne tiek ir daug? Tačiau per savaitę tokių valandų susidarytų net 10, per mėnesį – 44 valandos, kalbant apie metus, valandų skaičius išaugtų net iki 528, o tai reiškia 22 dienas. Ką galima nuveikti per 528 valandas? Galima perskaityti dešimtis knygų ar peržiūrėti maždaug 264 filmus, arba paskirti savo laiką mėgstamam hobiui, ar gvildenamai verslo idėjai.
Sudėtinga diskutuoti su oponentu, kai yra vartojamos tokios frazės: „sutriuškintas“, „propagandinio karo strategas“ ir daugybė panašių išsireiškimų. Didžiulis straipsnis, išpirktas už mokesčių mokėtojų pinigus, nelabai yra kam suprantamas.
Būtent tokios mintys kyla skaitant Donato Simaičio, ilgamečio UAB Tauragės šilumos tinklai direktoriaus, o šiuo metu bendrovės valdybos nario, teiginius 2016 m. gegužės 3 d. „Tauragės kurjerio“ straipsnyje „Tauragės šilumos tinklų planai: ką stengiamasi nuslėpti?“
Vasario 16-ąją „Tauragės žinios“ sulaukė tauragiškės žinutės su nuotrauka. Jauna moteris rašo: „Lietuvos valstybės atkūrimo dieną man labai užkliuvo Taurų nuotykių parko pilyje kabanti nuplyšusi vėliava... Baisu žiūrėti, jau geriau visai jos ten nebūtų“.
Kasmet švenčiame Vasario 16-ąją – dieną, kai lietuvių Tauta paskelbė pagaliau išsivaduojanti iš carinės Rusijos pirmosios okupacijos, trukusios apie 120 metų. Už šią dieną Lenino-Stalino įpėdiniai žiauriai atkeršijo Lietuvai, atėję antrosios okupacijos 1940 m. ir grįžę siautėti 1944 m.
Gerą reprezentacinę Tauragės miesto futbolo komandą turėsime, tik tada, kai išugdysime daugiau pajėgių futbolininkų, galinčių rungtyniauti 1 arba A lygoje. Kalbu apie jaunus, 16–19 m. amžiaus tauragiškius, kurie dar mokosi mokykloje ir ateityje gins savo miesto garbę.
Į „Tauragės žinių“ redakciją užsukusios tauragiškės išsakė savo nuomonę apie Tauragės vasaros estradoje vykstančius koncertus.
Beveik kasdien Tauragės rajono žmonėms viešojoje erdvėje pateikiami, mano suvokimu, patys absurdiškiausi vertinimai apie savivaldybės naujai išrinktos vadovybės darbus. Tokia, mano nuomone, klaidinanti informacija socialdemokratų dėka plinta rajono žiniasklaidos priemonėse bei per uolius bendrapartiečius. Bet kokia kaina stengiamasi kompromituoti Tauragės rajono merą Sigitą Mičiulį ir jo komandą. Pasinaudojant pramanytais teiginiais, rezgamos virtinės intrigų.
Neseniai buvau laidotuvėse, grįžusi po jų susimąsčiau ir savo mintimis noriu pasidalinti su jumis, gerbiami skaitytojai.
Tauragiškiai dar pilni neišdildomų šventinių įspūdžių ir neiškenčia jais pasidalinti su kitais: juk Tauragės miesto šventė „Tauro ragas“ padovanojo gausybę renginių. Ne vieną iš jų dar ir ateityje ilgai minėsime kaip reikšmingą kultūrinį įvykį Tauragės gyvenime.
Pasibaigė gana sudėtingi, daug emocijų sukėlę pirmą kartą surengti tiesioginiai mero rinkimai. Jų aktualumą ir svarbą rodo ir rekordinis rinkėjų dalyvavimas. Įvyko savotiškas revoliucinis persitvarkymas. Tie, kas buvo valdžioje, turėjo svarius teisėtus ir neteisėtus įgaliojimus. Jie liko už borto – opozicija triumfuoja. Daug kam, ypač buvusiems valdžioje – šokas, staigmena, dar nelabai susigaudo, kas įvyko. Kitiems tai politinės karjeros pabaiga. Kaip liaudis sako, nėra nepakeičiamų, yra tik nepakeisti.
Automobilį vairuoju nuo 1986 metų. Noriu išsakyti savo nuomonę dėl neatsargaus pėsčiųjų elgesio kelyje ir jų netolerantiškumo vairuotojų atžvilgiu. Kelių eismo taisyklių turi laikytis visi.
Valstybės gynimo tarybai nusprendus, kad būtina papildomai stiprinti šalies gynybinius pajėgumus ir laikinai atnaujinti privalomąją pradinę karo tarnybą vis galvoju, ar atsiras tauragiškių, ginsiančių Karšuvos kraštą. Per 15 metų čia nebeliko tokių patriotinių organizacijų, kaip Jūrų skautų flotilė, o greta išblizgintų rusų karių kapinaičių, „pavargęs“ Sausio 13-osios paminklas atrodo mažų mažiausiai nepagarbiai.
Esu religingas žmogus ir negaliu tvertis savyje, kai į rinkiminį vajų mūsų mieste nevengia įsitraukti ir kunigai, o Dievo namuose brukama politinė agitacija. Ne man vienam atrodo neetiška ir amoralu, kai tiek katalikų, tiek evangelikų bažnyčių skliautuose skamba kunigų pagyros politikams, liaupsinama viena partija. Absurdas, kai politika persipina su tikėjimu. Žmogus jau nebežinai, kuo tikėti.
Artėja savivaldybių rinkimai, o tai kiekvieną mūsų priverčia labai susimąstyti – ketveriems metams išrinksime tuos, kurie vadovaus, dirbs rinkėjų gerovei.
Pagaliau ir mano namus pasiekė artėjančių rinkimų informacinis leidinys. Turėjau galimybę bent paviršutiniškai susipažinti su kandidatais į rajono savivaldybės tarybą bei mero kėdę.
Artėja Vasario 16-oji – kiekvienam lietuviui brangi šventė. Tuo pačiu ir lemtinga. Vasario 16-tą, prieš 88 metus, Lietuva neteko daktaro Jono Basanavičiaus. Ką lietuviui, tikram savo šalies patriotui, reiškia ši neeilinė asmenybė, manau, aiškinti neverta.
Šių metų kovo mėnesį vyks svarbus politinis įvykis – savivaldybių merų ir tarybų narių rinkimai. Pirmą kartą istorijoje bus tiesiogiai renkamas meras, to buvo siekiama beveik dvidešimt metų. Iš tų rinkimų politikai, analitikai, įvairūs apžvalgininkai ir, svarbiausia, žmonės, daug tikisi, nori permainų, supratingumo, pažangos, teisybės ir progreso.
Netrukus minėsime Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Ypač gražiai Lietuvoje ji buvo švenčiama praėjusiais metais, kai į krūtinės atlapus lietuvaičiai segėsi ženkliuką – „Neužmirštuolės žiedą“, simbolį orios, savarankiškos ir sėkmingos Lietuvos. Tikiu, šios akcijos rengėjai šiemet neaplenks ir Tauragės, kurioje aukščiausi politikai segi krauju išpurvintą išdavikišką Georgijaus juostelę.